3 nuotr.Antradienį Vilniaus Pylimo galerijoje atidaroma tapytojo Aloyzo Stasiulevičiaus darbų paroda. Bus eksponuojami per 2019-uosius metus dailininko sukurti paveikslai bei keletas ankstesnių darbų iš „Muzikinio" ciklo.
Praėjusiais metais dailininkas surengė porą personalinių parodų - Kėdainių Šv. Juozapo bažnyčioje eksponavo „Kristaus kančios istorijos" ciklą, o Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje - „Muzikinį" ciklą. Tai buvo muziką ir vizualinius menus jungiantis projektas „Dailės ir muzikos kūrėjų vizijos”, inicijuotas ansamblio „Musica Humana" įkūrėjo prof. Viktoro Vizgirdos.
Šioje parodoje autorius tęsia „muzikavimą" ant drobės. Apie A. Stasiulevičiaus paveikslų muzikalumą poetas Marcelijus Martinaitis dar 1989 m. rašė: „Daugelis jo darbų ciklų sukuria fugos ar didesnės muzikinės formos įspūdį. Dažnai grįžtama prie tų pačių motyvų, juos kartojant įvairiose spalvinėse, ritminėse situacijose. A. Stasiulevičiaus paveikslai, kaip ir muzika, išreiškia amžinybę ir liūdesį laiko tėkmėje".
Pats dailininkas sako, kad klausydamas muzikos regi konkrečius gamtos vaizdus, išgyvena praeitį dabartyje. Atgimsta skausmingi ir džiaugsmingi įvykiai. Muzika nukelia į erdvės tolius, žemė, dabartis nutolsta.
„Skambant muzikai tarsi sklendžiu erdve, išgyvenu dvasinę ekstazę. Viduje nesibaigia melodijos, jos skamba, suteikdamos dvasinės energijos. Muzika - tai garsų energija, muzikų prikeliama gyvenimui mumyse. Iš paveikslų taip pat sklinda energija - spalvų, plastinių formų magija, žaismas. Daug kartų esu stovėjęs prie Rafaelio Madonos Drezdeno galerijoje ir prie Van Gogo šedevrų. Iš paveikslų sklido tokia jėga, kad jaučiausi „apšvitintas" jos", - yra sakęs A. Stasiulevičius.
Filosofo Krescencijaus Stoškaus vertinimu, A. Stasiulevičiaus paveikslų muzikalumas nėra nei graikiškas. nei lietuviškas.
„Net galėčiau pasakyti, kad jis eina beveik su bethoveniška muzika. Bet tada reikėtų pridėti, kad jis eina ir su šekspyrišku teatru, ir su Mykolaičio-Putino vėlyvąja poezija”, - sako K. Stoškus.
