Ar išliks Lietuvos mokslų akademijos biblioteka?

Tad ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMAS šįkart inicijavo diskusiją apie Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM) užmojus naikinti šią, o ir kitas bibliotekas. Prie apskritojo stalo apie tai diskutavo LMA bibliotekos vadovas Juozas Marcinkevičius, VU bibliotekos generalinė direktorė Irena Krivienė, švietimo ir mokslo ministro visuomeninis patarėjas Paulius Subačius ir žurnalistas Vladas Vaicekauskas. Diskusijai vadovavo dienraščio “Respublika” vyr. redaktoriaus pavaduotoja Ramunė Vaičiulytė.

Beje, diskusijoje taip pat turėjo dalyvauti VU Bibliotekininkystės ir informacijos mokslų instituto docentas Arvydas Pacevičius, tačiau dėl asmeninių priežasčių pačią paskutinę minutę dalyvavimą atšaukė. Tuo tarpu į diskusiją kviesta mokslinių bibliotekų pertvarkymo klausimo iniciatorė Švietimo ir mokslo viceministrė Nerija Putinaitė pasislėpė už ministro patarėjo P.Subačiaus pečių.

V.VAICEKAUSKAS: Mano, kaip žurnalisto, požiūriu, kiekvieno universiteto biblioteka yra universiteto širdis, jos pulsas, persiduodantis studentams. Mes patys mokėmės ir žinome, ką reiškia nueiti į biblioteką. Tai ne tik širdis, bet ir siela. Jeigu mes šį kriterijų taikytume LMA, tai jos biblioteka yra jos širdis ir siela. Ir ką galėtų reikšti mėginimas iš LMA išplėšti jos širdį ir sielą?

Vien tik pasikėsinimas į širdį ir sielą yra tas pats, kas ir kapinių vartymas. Vandalizmas. Į tai, kas sukurta ir įpareigota testamentu, ministerija ar kokia kita žinyba negali kėsintis. Tai nėra ministerijos turtas. Tai yra valstybės turtas. O ministerija negali spręsti valstybės turto likimo.

Tačiau ministerija nesuvokia, kad pati esmė slypi ne perkeliant bibliotekos fondus, o išdraskant jos širdį ir sielą. To žmogaus, kuris biblioteką įkūrė, atminimo pamynimą, jo kapinių išvartymą. Jei ministerija tai suvoktų, jos ranka neturėtų pakilti.

Kita vertus, jei ministras Gintaras Steponavičius nori įeiti į Lietuvos istoriją kaip ministras, pakėlęs ranką prieš LMA širdį ir sielą, tai jis įeis. Tik jis bus juodas ministras. Jo poelgis bus juodas. Taip jis nubrauks viską, ką gero yra sukūręs ir gali sukurti Lietuvai. Jis užbrauks save ir savo ateitį.

J.MARCINKEVIČIUS: Kai sužinojau, kad ketinama, prisidengus optimizavimo šūkiu, naikinti biblioteką ir išskirstyti jos fondus, mes savo internetiniame puslapyje kreipėmės į visuomenę ir pradėjome rinkti parašus, kad ŠMM atšauktų savo raštus dėl ketinimų faktiškai LMA biblioteką uždaryti. Šiandien turime iš viso 4647 asmenų parašus. Ne tik iš Lietuvos, bet ir įvairių mokslo bei kultūros žmonių iš užsienio šalių.

Prieš ateidamas čia sutikau vieną mokslininkę iš Lenkijos, ji man atnešė Lenkijos Adomo Mickevičiaus vardo literatų draugijos raštą. Nenoriu jūsų varginti, tačiau prašysiu padaryti man išimtį: noriu pacituoti šį laišką, kuris išreiškia ne tik šios draugijos, bet ir daugelio iškilių mokslininkų, profesorių, kultūros veikėjų nuomonę.

(Cituoja - red.) “Didžiai gerbiamas pone direktoriau, su dideliu susirūpinimu sutikome žinią apie projektus, kuriais ketinama išformuoti LMA, buvusios Vrublevskio bibliotekos, rinkinius. Šis puikus knygų rinkinys - tai Lietuvos, Lenkijos ir visos Vidurio, Rytų Europos turtas, neįkainojama vertybė, kurią būtina besąlygiškai saugoti.

Šioje pasaulio dalyje yra nedaug bibliotekų, ištvėrusių karo audras ir naikinimus. Išsaugotų išteklių išskaidymas tikrai nepadės nei knygoms, rankraščiams, nei atvykstantiems į Vilniaus bibliotekas pažinti juose saugomų lobių.

Suprantame, kad Lietuva išgyvena sudėtingą ekonominės krizės laikotarpį, bet taupymas kultūros sąskaita niekam nepadės. O gali tik atnešti papildomų nuostolių. Rožes būtina saugoti net ir tuomet, kai dega miškai.

Norime jus, pone direktoriau, patikinti, kad esame labai susirūpinę bibliotekos likimu. Vilnius be Vrublevskio bibliotekos nebūtų tas pats Vilnius. Biblioteka visuomet buvo svarbi institucija mokslininkams, besidomintiems senosios Europos istorija. Viliamės, kad Lietuvos valdžios atstovai atsisakys ketinimų išskaidyti bibliotekos išteklius ir ji toliau tarnaus tyrinėtojams iš viso pasaulio.

Manau, kad nebūsiu netaktiška primindama, jog mums, lenkams, bibliotekos rinkiniai yra ypač vertingi, nes jie iš dalies yra susiję su mūsų tautos kultūra ir istorija, ir verta taip pat prisiminti mūsų draugijos globėjo vardą. A.Mickevičiaus knygose įrašyta istorinė atmintis A.Mickevičiaus mieste privalo turėti ypatingą vertę. Negaliu pasiūlyti konkrečios pagalbos, bet visuomet galite tikėtis mūsų solidarumo rūpinantis biblioteka.

Kadangi susidariusios situacijos sprendimų būtina ieškoti veikiant skubiai ir plačiu mastu, leisiu sau šį laišką perduoti Lenkijos Respublikos kultūros ir nacionalinio paveldo ministro pono Bogdano Zdrojevskio žiniai”.

Šį raštą pasirašė profesorė habilituota daktarė Gražina Borkovska ir viceprezidentas daktaras Jaicikas Voicickis.

Nė vienas laiškas manęs taip nėra sujaudinęs, kaip sujaudino šis. Man gėda, kad mes, lietuviai, apskritai iškeliame tokius siūlymus ir tokias mintis... Beje, dėl to išgyvena ne tik lenkai, bet ir baltarusiai, ukrainiečiai, rusai, vokiečiai, kurių fondų pas mus taip pat nemažai sukaupta. Nejaugi mes, lietuviai, kultūros ir mokslo žmonės, nesuprantame šios bibliotekos reikšmės išsaugojimo?

R.VAIČIULYTĖ: Kad ir kaip būtų skaudu, mūsų valdininkams ši biblioteka atrodo nereikalinga. Štai 2009 m. balandžio 28 d. Vyriausybė Saulėlydžio komisijai išsiuntė laišką, kuriame pasiūlė svarstyti galimybę panaikinti Lietuvos mokslų akademijos biblioteką, o jos saugomas knygas ir rankraščius išdalyti kitoms bibliotekoms. Toks sprendimas brendo ŠMM, todėl, gerbiamas Pauliau, gal galėtumėte, kaip ministerijos atstovas, pasakyti, kaip ir kodėl gimė toks pasiūlymas?

P.SUBAČIUS: Negalėčiau pasakyti todėl, kad tokio pasiūlymo nėra, ir jūs turėtumėte tuos raštus, kuriuos pasirašo pareigūnai, kuriuos siunčia valstybinės įstaigos vienos kitoms, cituoti tiksliai ir pažodžiui. Aš visiškai atsakingai galiu pasakyti: nėra nei plano, nei ketinimo, nei sumanymo, taip pat niekur nefigūravo žodžiai “uždaryti”, “naikinti” ir pan.

Matyt, reikėtų pradėti nuo to ir priminti, kokiu būdu veikia Saulėlydžio komisija. Tiek piliečiai, tiek Seimo nariai, tiek įvairūs valdininkai gali siūlyti šiai komisijai analizuoti įvairias temas. Pavyzdžiui, kokios institucijos Lietuvoje veikia neoptimaliai, kokios galėtų būti reorganizuotos ir kt. Reikėtų pabrėžti, kad siūlymų tikslas yra nebūtinai sutaupyti lėšų, bet daugeliu atvejų padaryti taip, kad valstybė tinkamai tarnautų savo piliečiams, o valstybės išlaikomos institucijos geriausiu būdu atliktų savo darbą.

Vienintelis veiksmas, kurį atliko ŠMM, - ji pasiūlė Saulėlydžio komisijai svarstyti Lietuvos mokslinių bibliotekų perspektyvos klausimą. Ne LMA bibliotekos ir ne kokios nors konkrečiai kitos bibliotekos, bet Lietuvos mokslinių bibliotekų - kaip visumos - perspektyvos klausimą. Saulėlydžio komisija paprastai nusprendžia, kuris klausimas ar problema yra svarstytina, tada į savo posėdžius kviečiasi ekspertus, užsako galimybių studijas, ir tik tada atsiranda tai, ką jūs minite, - planai ir ketinimai.

Dabar gi apie raštą su siūlymu svarstyti mokslinių bibliotekų perspektyvos klausimą jūs kalbate kaip apie planą ar konkretų sprendimą, kuriam reikia tik kažkokio patvirtinimo.

Kol kas yra tik idėja peržiūrėti mokslinių bibliotekų tinklą ir veiklos pagrindus Lietuvoje. Aš - jau kaip universiteto dėstytojas ir asmeniškai manęs ir daugelio mokslininkų bei dėstytojų netenkina nė vienos Lietuvoje veikiančios mokslinės bibliotekos komplektavimo ir veiklos pobūdis. Visi tą pripažįsta. Dabar veikianti sistema nėra optimali.

R.VAIČIULYTĖ: Mes visi labai puikiai žinome, kad viskas išties prasideda nuo ketinimų, o Saulėlydžio komisija veikia ne kaip ŠMM padalinys, kuris turėtų rūpintis bibliotekų reorganizacija ar dar kuo nors. Priminsiu, kad ši komisija ir buvo įkurta tam, kad naikintų tam tikras ministerijų institucijas, o ne tobulintų jų funkcijas ir pan. Jeigu jau toks siūlymas pasiekė Saulėlydžio komisiją, vadinasi, nieko gero nelauk. Akivaizdu, kad ne tik LMA bibliotekai, bet ir kitoms mokslinėms bibliotekoms iškilo grėsmė.

Gal galėtumėte įvardyti, kurios čia tos mokslinės bibliotekos yra tokios abejotinos? Kurios bibliotekos pateko į Saulėlydžio komisijos akiratį?

P.SUBAČIUS: Kurios yra abejotinos, negalėčiau pasakyti. Klausimas keliamas - ne kurios abejotinos, o kaip sutvarkyti jų darbą ir jų pavaldumą.

R.VAIČIULYTĖ: Bet čia jau ne Saulėlydžio komisijos, o ŠMM funkcija.

P.SUBAČIUS: Vis dėlto tai yra Saulėlydžio komisijos funkcija, nes bibliotekų pavaldumas yra keleriopas - jos nėra vienos ministerijos žinioje. Iš dalies tai yra Kultūros ministerijos, iš dalies ŠMM, iš dalies ir Seimo - kaip aukštųjų mokyklų steigėjo ir tvirtintojo - interesas. Todėl svarstyti klausimą ir buvo pasiūlyta tarpžinybinei komisijai, t.y. Saulėlydžio komisijai. Nė viena iš ministerijų nesiėmė svarstyti šio klausimo, nes jis viršija kompetencijos ribas.

O mokslinių bibliotekų sąrašas... Na, yra tas mokslinių bibliotekų sąrašas, tai pirmiausia - aukštųjų mokyklų bibliotekos, kai kurių kolegijų bibliotekos ir žinybinės bibliotekos, tokios kaip Lietuvos medicinos biblioteka, Lietuvos mokslo ir technikos biblioteka ir t.t. Dėl visų jų yra įvairių problemų.

R.VAIČIULYTĖ: Ponia Irena, ar tikrai tos mūsų mokslinės bibliotekos yra tokios blogos, kad jas reikėtų naikinti ir reorganizuoti, optimizuoti?

I.KRIVIENĖ: Negaliu sakyti, kad mes tikrai labai gerai visos - mokslinės ir nemokslinės bibliotekos - dirbame. Tačiau pasakykite man, kuri institucija Lietuvoje dirba tobulai?

Taisytinų dalykų kiekvienos iš mūsų veikloje yra gana daug. Pagaliau juk visą laiką vyksta tam tikras atsinaujinimas: naujos paslaugos, nauji informacijos ištekliai. Todėl svarbiausia nesustoti ir ieškoti naujų būdų, kaip geriau tenkinti vartotojų interesus. Vartotojai, iš kurių daugiausia yra studentų, turi rasti iš tikrųjų geras fizines sąlygas, aplinką, informacinę infrastruktūrą ir pan. Visi šie dalykai turi būti garantuoti bibliotekos, ir štai klausimas, kodėl mes to negalime padaryti?

Todėl, kad mūsų bibliotekų biudžetai yra labai maži. Kaip pavyzdį galiu pateikti VU ir Vokietijoje geriausios Konstanco universiteto bibliotekos biudžetus. Vokietijoje šiai bibliotekai informaciniams ištekliams įsigyti skiriamas finansavimas yra lygiai dešimt kartų didesnis už VU bibliotekos. Galite įsivaizduoti, ką jie gali sau leisti ir ką galėtume sau leisti mes, jeigu turėtume tokį finansavimą?

Tačiau jeigu grįžtume prie valdininkų rašto, reikia pasakyti, kad čia kalbama apie labai konkrečius dalykus - apie dviejų ar trijų bibliotekų fondų perdavimą į VU biblioteką. Ką reiškia perduoti fondus? Kaip juo sutvarkyti? Tai yra didžiulis darbas. Galiu pateikti pavyzdį iš savo praktinės veiklos. 6-ajame praeito šimtmečio dešimtmetyje VU bibliotekai buvo perduotos knygos iš buvusios Vytauto Didžiojo universiteto bibliotekos, kai ji buvo reorganizuota. Tas knygas mes baigėme tvarkyti tik prieš kelerius metus!

Vis dėlto nežinia, kas slepiasi po žodžiu “optimizacija”. Rašte kalbama tik apie fondų perdavimą. Bet biblioteka nėra vien tik fondai. Tai yra ir žmonės, ir pastatai, ir informacinės sistemos... Kaip aš supratau, ŠMM inicijuos galimybių studijos rengimą, nes jei bandytume ką nors keisti, tam tikrai reikalinga aiški analizė. Skuboti sprendimai atneš tik daug chaoso ir sumaišties, o tada kokių nors gerų rezultatų mes galime ir nepasiekti arba juos pasieksime labai negreitai.

P.SUBAČIUS: Mes dažniausiai prisimename tik blogus pavyzdžius ir istorijas. Bet reikia turėti omenyje, kad tai, kas skaudu, nebūtinai yra bloga. Optimizavimas nebūtinai reiškia uždarymą.
Labai svarbus klausimas yra apie tolesnį bibliotekų komplektavimą.

Reikia išsiaiškinti, ar biblioteka ateityje bus komplektuojama kaip visų mokslų biblioteka, ar tik tam tikrų mokslų, ar ji veiks kaip istorinė biblioteka, turinti vertingus rinkinius, ar ji bus komplektuojama toliau? Keliose vietose Lietuvoje prenumeruojamos elektroninės duomenų bazės? Kaip yra deklaruojami valstybės pinigai ir t.t. Tai juk labai paprastas dalykas - juk jeigu Lietuvoje ir toliau bus komplektuojama mokslinė literatūra, prenumeruojamos duomenų bazės neskaičiuojant skaitytojų ir prenumeratos vietų, tai visada ir bus taip, kad vieno žurnalo reiks važiuoti į Klaipėdą, kito - į Vilnių, o trečio nebus niekur, nes pritrūko pinigų.

Aš niekada nesutinku, kad tai yra ne laikas, ne vieta ar kokia nors nuodėmė kelti klausimą, kaip optimizuoti Lietuvos mokslines bibliotekas. Pasakysiu netgi minimalų tikslą - kad bent vienoje vietoje Lietuvoje būtų galima prieiti prie visko. Nes dabar prie kai ko negalima prieiti niekur. Kai mes galėsime prie visko prieiti vienoje vietoje, tada, po kokio dešimtmečio, bus galima prieiti dviejose ar trijose vietose. Taip komplektuojama viskas Kongreso bibliotekoje, o visur kitur yra tam tikros specializacijos. Bet tai yra galimybių studijos klausimas, kaip tai padaryti.

J.MARCINKEVIČIUS: Čia buvo sakoma, kad niekas nieko neketina ir yra tik svarstytina galimybė. Gal tas tiesa, ir labai gerai, kad ta diskusija vyksta ir į ją įsitraukia mūsų kultūros ir mokslo žmonės. Tačiau svarstymo kryptis yra ne apie vidinį bibliotekų darbą. Aš griežtai protestuoju, pone ŠMM atstovaujantis daktare P.Subačiau! Sakote, kad nėra patenkintų biblioteka, tad pasakykite, ar 4 tūkst. parašų - tai čia nepatenkintų biblioteka? Atsiprašau, tai yra įžeidimas visoms bibliotekoms. Spjūvis į jų akis.

Jūs pasakėte - optimizuoti Lietuvos mokslinių bibliotekų tinklą. Tinklą optimizuoti! Tai reiškia, Technikos biblioteką, Medicinos biblioteką, tai liečia LMA biblioteką. Jas visas, o ne jų vidinį darbą.

Dar vienas dalykas - nėra nė vienos bibliotekos, kuri galėtų patenkinti visų vartotojų poreikius. Pasaulyje nėra tokios įstaigos, kuri turėtų visus leidinius. Ir jūsų minima Kongreso biblioteka taip pat visų leidinių neturi. Tad tokiais kaltinimais jūs galite nesišvaistyti.

Mane suėmė pyktis ir dėl kito dalyko: ar mes vertiname tų žmonių, kurie įkūrė tas bibliotekas, palikimą? Palikimą, kurį jie perdavė, paliko Vilniaus miestui, Lietuvai su tam tikru įpareigojimu. Ar mes spjauname į tą Vrublevskio palikimą, ar mes norime tą atminimą išsaugoti?

Lenkų valdžia nupirko šitą namą ir įkūrė biblioteką. O dabar ką turime? Ką norime padaryti? Juk siūlymas yra aiškus: kai pastatys informacijos centrą, svarstytina galimybė senuosius fondus iškelti į universitetą, o kitus iškelti kitur. Gėda man, kaip lietuviui, dėl tokių mūsų ketinimų.

(Plojimai salėje - red.)

P.SUBAČIUS: Man labai apmaudu, kad akademiniai klausimai yra svarstomi emociniu pagrindu, naudojant grynai emocinius argumentus.

Būkite geras, direktoriau, negąsdinkite visuomenės dalykais, kurių nėra. Negąsdinkite visuomenės, kad kas nors ketina uždaryti, ketina panaikinti, ketina šventvagiškai pasielgti ir t.t. Nes tokių ketinimų nėra.

J.MARCINKEVIČIUS: Kaipgi suprasti, kad nėra ketinimų? Aš dar moku lietuviškai paskaityti (cituoja raštą): “Svarstyti galimybę konsoliduoti mieste esančias mokslines bibliotekas. Lietuvos technikos bibliotekos fondus perkelti į naujai statomą Nacionalinį atviros prieigos mokslinės komunikacijos informacijos centrą, toliau - svarstytina galimybė LMA senuosius leidinius perkelti į VU centrinę biblioteką, kitus - į informacijos centrą”. Tai kas gi čia? Ko aš čia nesuprantu, ponai? Kurgi lieka ta Vrublevskio biblioteka? Kurgi ji lieka? Kadangi tie dalykai išimami...

R.VAIČIULYTĖ: Pakalbėkime apie interesus. Jeigu iškilo tokia problema - likti ar nelikti LMA bibliotekai, tai akivaizdu, kad už jos slypi interesai. Pone Juozai, gal jūs kam perbėgote kelią, kažką ne taip padarėte?

J.MARCINKEVIČIUS: Negalėčiau pasakyti, nes nesu orakulas. Tačiau žinoma, kad jeigu bibliotekos fondai būtų iškelti, pastatas liktų laisvas. O kai lieka tuščios patalpos, tai visada atsiranda tokių, kurie nori jas įsigyti. Nepaisant to, kad jį pirko lenkų valdžia už 50 tūkst. specialiai Vrublevskio bibliotekai. Nepriklausomos Lietuvos valdžia paima ir parduoda... Na, uždirba pinigų... Tokia perspektyva.

Kazys Mackevičius, Lietuvos technikos bibliotekos direktorius: Ačiū tiems, kas organizavo šią diskusiją ir sudarė mums galimybę pasakyti tai, kas jaudina.

Pirmiausia - apie pastatus. Tai išties nėra toks jau nekaltas klausimas. Priminsiu, kad premjero potvarkiu mūsų bibliotekos pastatas turėjo būti perduotas jėzuitams ir jei mes nebūtume užbėgę įvykiams už akių, jeigu nebūtume surinkę atitinkamai informacijos, dokumentų ir sušaukę Vyriausybės posėdžio svarstyti tą reikalą, tikriausiai jau būtume iškelti.

Praėjusiais metais Krašto apsaugos ministerija taip pat mums siūlė nešdintis ir pereiti į Karininkų ramovę, o jie norėjo užimti visą kvartalą ir tapti “pentagonu”. Aš sakiau - gerai, sutinkam, bet biblioteka turi pereiti arba į tokias pačias patalpas, arba į geresnes. Jeigu jūs turite atliekamų 20 mln. litų, galime daryti mainus - pastatykite biblioteką prie Karininkų ramovės ir mes ten pereisime.

Mūsų kolega iš ministerijos minėjo, kad gal bibliotekos turi per mažai skaitytojų. Aš pasitelksiu skaičius. Lietuvos technikos biblioteka turi 41 mln. fondų ir 9 tūkst. skaitytojų. Palyginkime su nacionaline biblioteka - ji turi 7 mln. fondų, 6 tūkst. skaitytojų. Vadinasi, skaitytojų yra pakankamai. Praėjusią savaitę Lietuvoje viešėjo Europos patentų žinybos prezidentas, kuris valdo 6 tūkst. darbuotojų, t.y. įstaigą, esančią trečioje vietoje pasaulyje pagal darbuotojų skaičių. Kai aš jam pasakiau, kad ketinama viską optimizuoti, jis atsakė: to negali būti, to Vyriausybė negali išdrįsti padaryti.

Galiu pasakyti, kad 41 mln. fondų yra 14 tūkst. metrų bėginių lentynų. Kur tiek bus padėta? Aišku, bus pastatytas atskiras angaras ir viskas liks podukros vietoje. Kodėl tai sakau? Turiu pakankamai gerų pavyzdžių mažinant darbuotojų skaičių. Pas mus dabar dirba 100 darbuotojų, nors kai pradėjau dirbti, dirbo daugiau kaip 200. Atidavėme dalį Šiaulių universitetui. Ir kas? Tai, ką atliko mūsų skyrius Šiauliuose, to nebeatlieka Šiaulių universitete. Universitetų kitos funkcijos, kitos galimybės, kiti poreikiai, o žmonės, skaitytojai, lieka be literatūros.

Manau, apie tuos dalykus reikia labai rimtai pagalvoti ir čia jokios galimybių studijos negali taip tiesmukiškai spręsti.

R.VAIČIULYTĖ: Pabaigoje - pagrindinis šios diskusijos klausimas. Sakykite, ar išliks LMA biblioteka?

J.MARCINKEVIČIUS: Susidaro tokia bendra išvada, kad gyvename tamsos karalystėje. Tačiau ir toje tamsos karalystėje yra pasirodęs vienas šviesulėlis. Tai yra Lietuvos Respublikos prezidento kanceliarija ir raštas, parašytas ministrui pirmininkui, ministrams G.Steponavičiui ir Remigijui Vilkaičiui, LMA prezidentui Valdemarui Razumui, na, ir nuorašas man.

Jis labai trumpas, aš tuoj jums jį pacituosiu: (cituoja - red.) “Dėl LMA bibliotekos likimo. LR prezidentė gavo Lietuvos piliečių pasirašytą viešą laišką dėl LMA bibliotekos išsaugojimo. Šalies vadovė ragina Vyriausybę nepriimti skubotų sprendimų dėl bibliotekų tinklo optimizavimo. Prezidentė pabrėžia, kad LMA bibliotekos fondai yra nedaloma Lietuvos kultūros paveldo dalis ir valstybės priedermė šį paveldą tinkamai saugoti. Šalies vadovė atkreipia Vyriausybės dėmesį į trijų Lietuvos bibliotekų - nacionalinės, VU ir LMA bibliotekos - išskirtinumą ir ragina priimti tokius sprendimus, kurie ne blogintų, o tik gerintų šių bibliotekų padėtį”.

Tai šviesos spindulėlis šioje situacijoje, tamsos karalystėje.

V.VAICEKAUSKAS: Manau, biblioteka išliks, nes ši Vyriausybė turi savo laiką - ketverius metus. Bus nauja Vyriausybė, ir vėl viskas prasidės iš naujo. Manau, ši Vyriausybė negali numatyti, kas bus 2014-2015 m. Tegu ji apsibrėžia, kas įvyks per jos ketverių metų valdymo laikotarpį. Tai biblioteka išliks.

P.SUBAČIUS: Jos Ekscelencijos prezidentės raštas ir ministro bei ministerijos vadovybės pozicija pažodžiui sutampa. Yra kalbama, kad nereikia priimti skubotų sprendimų, apie kultūrinių fondų nacionalinį vaidmenį, tai yra neabejotina.

Atsakysiu į jūsų klausimą taip - Vilniaus T.Vrublevskio biblioteka tikrai išliks.

I.KRIVIENĖ: Manau, kad išliks. O dėl institutų bibliotekų, kurios kelsis į Saulėtekį, manau, reikia labai rimtai pasvarstyti. Bet jei kalbėtume apie LMA biblioteką ir institutų bibliotekas - tai yra absoliučiai skirtingi dalykai.

Parengta pagal dienraštį "Respublika"