Ar tikrai „uždarytas dangus“ rusų kultūrai mus išgelbės?

Apie tai prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo savo nuomones dėsto Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras Algimantas NORVILAS, rašytojas, buvęs Seimo narys Vytautas ČEPAS, socialinių mokslų daktaras Gediminas MERKYS ir filosofas Krescencijus STOŠKUS. Pokalbį veda žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.

G.JAKAVONIS: Laikome save civilizuota tauta, kuri atskiria meną nuo ideologijos. Tačiau jei net mūsų Meno kūrėjų asociacija siūlo „uždaryti dangų" Rusijos menui ir kultūrai, vadinasi, problema egzistuoja. Reikia pripažinti, kad agresorius išnaudoja visas priemones, siekdamas formuoti apie save kuo palankesnę nuomonę. Tačiau ar mes neperlenktume lazdos, ėmęsi drastiškų rusų kultūros embargo?

V.ČEPAS: Mano galva, tokio embargo nereikia. Pirmiausia dėl to, kad materialiosios rusų kultūros pas mus ne kažkiek ir likę, o iš populiariosios dvasinės - tik „matas". Be to, reikia žinoti, kad viskas, kas draudžiama, žadina žmonėse smalsumą, skatina domėtis. Ir svarbiausia - dabar, interneto eroje, tokie draudimai atrodo kaip ant neįtikėtinai aukštų podiumų užlipusių politinių balerinų sugalvotas performansas! Suprantama, galima neįsileisti į šalį „suputinėjusių popmenų", cenzūruoti televizijos kanalų programas, tačiau, sakykite, kaip uždrausti meną?

Ideologija meno kūrėjams kartu buvo ir gelbėjimo ratas, garantavęs pakenčiamą gyvenimą, ir akmuo po kaklu. Komunistinė sistema į aukštumas kėlė jai patarnavusius menininkus. Kas nepakluso, buvo be gailesčio ujami, tremiami, kalinami, žudomi. Mūsų ideologizuotiems teisuoliams pasirodė, kad to neužtenka - dar būtinai reikia „uždaryti dangų"! Lyg trisdešimties laisvės ir nepriklausomybės metų nebūta! Vaizdžiai tariant, gydėmės, gydėmės - nuo šveplumo pasveikome, bet pradėjome mikčioti. Ir labai stipriai!

Taip „uždarydami dangų" mes niekuo nesiskiriame nuo sovietinių „politrukų", nurodinėjusių mums, kas galima, kas ne, kokios muzikos klausytis, kokios - šiukštu, kokį rašytoją smerkti (neskaičiau, bet smerkiu!), kokį skaityti privalu! Juk uždrausti Prokofjevą, Tarkovskį, Čechovą, Cvetajevą, Achmatovą, Brodskį, Rostropovičių - tai tas pats, kas uždrausti vėją! Paprastai taip elgiasi fanatikai, kurie seniai užmiršę tikslą neriasi iš kailio jo siekdami. Mūsų atveju, suvokto tikslo, ko gero, ir nebuvo: pasireklamuosime, patriukšmausime, žiūrėk, dar kokių nors dividendų užsidirbsime. Juk dabar visi žongliruoja patriotizmu, ką nors draudžia, tai ar mes prastesni? Kitos priežasties, savo nelaimei, meno embargui nematau.

K.STOŠKUS: Iš tikrųjų moderniaisiais laikais menas stengėsi atsiriboti nuo politinės ideologijos. Ypač tam daug pastangų buvo dedama sovietmečiu. Kad išsivaduotų nuo ideologinės priklausomybės, dalis menininkų traukėsi į nuošalę, ėmėsi grynai dekoratyvinės, puošybinės kūrybos ir pan. Bet iš to neplaukia išvada, kad civilizuota tauta visada daro tokią perskyrą. Viskas priklauso nuo valstybės būklės ir santykio su ja. Valstybės kritinių situacijų (lūžių, revoliucijų, karų) metu menas nenorėjo ir negalėjo atsiriboti nuo politikos. To nedarė nei visas civilizuotas pasaulis, nei Lietuva. Dabar to nedaro ir Ukraina. Ji nepaliaujamai gieda kovų, laisvės, nepriklausomybės dainas ir giesmes. Mūsų Sąjūdžio metai buvo taip pat labai politizuoti. Juk mitinguose, per radiją ir televiziją daugiausia skambėjo Maironio, B.Brazdžionio, K.Genio, V.Kudirkos, J.Marcinkevičiaus, B.Krivicko, partizanų, savanorių, karių dainos. Ir iki šios dienos Sąjūdžio ir apskritai laisvės dienų minėjimai neapsieina be šių giesmių ir dainų. Kritiniais atvejais valstybei reikia įkvepiančio, uždegančio, mobililizuojančio meno, o menui - politikos, kad jis įgytų minias vienijančių galių. Nemanau, kad ir rusams to nereikia. Todėl minėtas Meno kūrėjų asociacijos siūlymas šiandien manęs nė kiek nenustebino. Gyvename nenumatyto, net deramai nenuspėto, tačiau kaip niekada pavojingo karo sąlygomis. Jis yra užgriuvęs ne tik Ukrainą, bet ir visą Europos (Vakarų) civilizaciją. Šitokiam išbandymui niekas nebuvo pasiruošęs, išskyrus agresorių. Tai akligatvis, neturintis jokio išėjimo. Žmonių masėms irgi nelieka laisvo pasirinkimo. Čia viskas priklauso tik nuo to, kiek esi žmogus. Jeigu turi šventą (tikrą) teisingumo jausmą (nesi praradęs žmoniškumo, gailesčio, sąžinės, padorumo), solidarizuojiesi su tuo, kas yra užpultas ir gina savo laisvę, o jeigu šį bendražmogišką jausmą esi praradęs ar iš viso jo nepavyko išsiugdyti, eini su agresoriumi. Aš negaliu nenulenkti galvos prieš tuos rusų žurnalistus, kurie jau antrąją karo dieną išdrįso pareikšti: „Mums gėda, kad esame rusai." Tai buvo be galo skaudus prisipažinimas, bet pats garbingiausias, kokį tik įmanoma esamoje situacijoje atlikti. Ypač svarbu, kad tuo buvo parodyta, jog jie aiškiai atskiria rusų tautą ir jos kultūrą nuo garbę ir orumą praradusios rusų valdžios.

A.NORVILAS: Uždrausti kultūrą! Matyt, esame tiek nesusivokę istorijos ir laiko erdvėje, matyt, tiek „toli" pažengę visuomeninės brandos kelyje, kad tokie putojantys patriotiško propagandizmo purslai trykšta iš žmonių, turinčių kurti dieviško grožio ir prasmės rūmus. Pirma mintis nugirdus šį pasiūlymą buvo: juk tai iš „Dviračio žinių". Bet ne, tai visiškai rimtai, tai surauktų kaktų produktas, tai giliamintiškai ir aistringai kartojama. Taigi, kažkokie, bet asocijuoti, kažką kuriantys personažai išsigando, kad jų skaidrias patriotiškas mintis sudrums rusų pasaulio ideologija ir juos taip paveiks propagandiniai Čaikovskio, Šostakovičiaus ir visokių Čechovų kūriniai, kad rusiškos kariaunos darbeliai Ukrainoje jiems ims patikti. Pati prielaida yra ir kvaila ir neteisinga, tai kas verčia tuos „asocijuotuosius" mėtytis tokiais „išminties" perlais?

Deja, nerandu nė vieno šviesaus ar bent neutralaus epiteto, apibūdinančio pasiūlymą „uždaryti dangų" Rusijos kultūrai ir menui. Nesinori net kapstytis po šio pasiūlymo praktinius realizavimo aspektus. Bet apie pasiūlymą, kuris griauna pamatines individo moralinio dvasinio vystymosi galimybes ir teises, kalbėti būtina. Dar visai neseniai šitaip „uždarinėjo dangų" kultūrai sovietai. Prieš juos tai darė vokiečiai. O iš kur atsirado lietuviškas knygnešystės fenomenas? Taigi, „asocijuotieji" remiasi didžiule patirtimi ir sena praktika. Jei individas neatskiria propagandos nuo meno, tai įvardijama kaip diagnozė. Bet kokie draudimai kuria papildomą, labai stiprią priešingą motyvaciją, ir daugelį kartų sustiprina atvirkštinį efektą.

G.JAKAVONIS: Visada įsivaizdavau, kad mes, sovietmetį išgyvenusi tauta, kaip niekas kitas jausime ir suprasime dviveidišką rusų kultūros, istorijos ir ideologijos santykį. Patys rusų rašytojai ir istorikai parodė, kad nei jų didvyrio Ivano Susanino, nei 28 panfiloviečių žygdarbio nebuvo. Nebuvo daug ko, kuo buvo skatinami didžiuotis Rusijos žmonės. Nežinau, kaip tada vertinti operą „Ivanas Susaninas" arba filmą „28 panfiloviečiai", kurie turėtų būti šios šalies ideologinė atrama. Bet matau tūkstančius tokios propagandos apkvailintų rusų, kurie puola Ukrainą kaip baisiausią priešą. Kodėl mes turime kovoti su tais dalykais, kurie savaime visiems turėtų būti suprantami?

G.MERKYS: Kai kas pratrūks: Jogailos motina ir jogailaičių prosenelė - Tverės kunigaikštytė Julijona Aleksandrovna. Ji - ir Skirgailos bei Švitrigailos motina. Vytauto duktė Sofija buvo ištekinta už Maskvos „kniaziaus" Vasilijaus. Rusų aristokratai ieškojo savo genealogijoje įrodymų, kad yra didžiojo Gedimino palikuonys. Rusija ir rusai - mūsų kaimynai, o mūsų tautų istoriniai likimai persipynę...

Aš - politinių kalinių ir tremtinių giminės palikuonis ir pagal tėvo, ir pagal motinos liniją. Mano būsimi tėvai susipažino gyvuliniame vagone pakeliui į Sibirą 1949 m. Nostalgijos anai santvarkai - nulis. Tėvai nebuvo rusofobai. Jei ne vietiniai ruseliai sibiriečiai, dauguma tremtinių nebūtų išgyvenę, ypač pirmąją žiemą. Stalino mirties dieną mano būsimai motinai ir dar kelioms mokinukėms lietuvaitėms rusė mokytoja atsargiai pasakė: „Bus pokyčiai, jūsų gyvenimas netrukus pagerės"... Net šaltojo karo metais sovietinė propaganda niekada kritiško žodžio nepasakė apie amerikiečių naciją. Keikė tik Baltuosius rūmus, Pentagoną, „amerikietiškąjį imperializmą". Dabar mūsų sisteminės medijos, netgi VSD, savo metiniuose pranešimuose vartoja leksiką „prorusiškas", „Rusija" su akivaizdžiai neigiama konotacija. Būtų išmintingi, vartotų sąvokas „Kremlius", „putinizmas", „putinistai".

Ką tik Vilniuje viešėjo ir forume dalyvavo būrys į Vakarus iš Rusijos pabėgusių dabartinių disidentų. Jie irgi rusai arba judėjai, kurių Tėvynė - Rusija. Režimo nužudyti A.Politkovskaja, B.Nemcovas ir tūkstančiai įkalintų už aršią opoziciją Putinui irgi yra rusai. Kaip jiems, jų artimiesiems ir pasekėjams jaustis, kai visa, kas rusiška - demonizuojama? Kaip jaustis Lietuvos rusams? Tezė „jie mūsų nekenčia" tampa fundamentalia tiesa. Jei tie dalykai būtų tinkamai atskirti, tai nacionalinio saugumo Lietuvoje būtų daugiau. Tarkime, Suomijos didvyris maršalas K.Manerheimas buvo aršus antibolševikas, bet niekada nebuvo nusistatęs prieš rusus ar Rusiją. Mūsų „meinstrymas" seniai mąsto, kaip reptilija - jokių pustonių, jokios diferenciacijos.

Ukrainiečių tautos kančia ir žygdarbis šiandien neprilygstami. Deja, kenčia ir rusai, ypač tie, kurie turi sąžinę. Čia M.Chodorkovskio žodžiai Vilniuje. Demokratinės jėgos Rusijoje nugalės ir mums vėl teks atstatyti kaimynystę, apipusiai naudotis privalumais, kurie atsiranda iš geografinio ir kultūrinio buvimo greta. Lietuvoje rusai ir rusakalbiai šiandien turėtų būti apgaubti mūsų - lietuvių - subtilia laikysena ir tolerancija. Jie turi patys padaryti moralinius pasaulėžiūrinius sprendimus. Priekaištai ir rusofobija čia nepadės.

K.STOŠKUS: Yra daugybė priežasčių, dėl kurių šiandien tenka apsimesti pradžiamoksliais ir įrodinėti visiems savaime suprantamus dalykus. Bet čia, manau, pakanka vien tos, kuri akcentuota klausime. Tai - pramanytos istorijos (dabar jos vadinamos naratyvais), kurių karo sąlygomis reikėjo didvyrių kultui įdiegti. Žinoma, tai galėjo būti ir paprasta herojinė grožinė literatūra, filmas ar opera. Bet įtaigumas nepalyginamai didesnis, jei ideologai suteikia tiems herojams realių asmenybių požymius. Tada jie virsta gyvais pavyzdžiais, labiau didinančiais troškimą jais sekti. Aš nežinau, kokią įtaką tie kūriniai daro dabartiniams rusų kareiviams. Bet tai, ką jie darė praėjusio karo metu Karaliaučiaus krašte ir šiandien daro Ukrainoje, su heroizmu tikrai neturi nieko bendra. Net heroizmo mėgdžiojimu to nebūtų galima pavadinti. Ne vienerius metus Putinas įrodinėjo, kad ukrainiečiai yra broliška tauta, nes Rusija ir Ukraina yra išaugusios iš tos pačios Kijevo Rusios, todėl ji negalinti būti atskira ir savarankiška valstybė. Jau tada kilo klausimas, kodėl Rusija gali būti savarankiška valstybė, o Ukraina - ne. Kiek reikėjo turėti Putinui niekšiškumo, kad jis pats ne tik sutryptų savo paties žodžiais skelbtą brolybę, bet imtų ją naikinti vadinamąja karine operacija. Kad savaip „pateisintų" tą „operaciją", buvo atliktas pats primityviausias (vaikiškiausias) kalbinis triukas: ukrainiečių „nacionalistai" (tautininkai) buvo perkrikštyti į „nacistus" (fašistus). Kam? Šiaip ar taip, bet brolius reikėtų apkabinti, globoti ir ginti nuo priešų, o perkrikštyti į „nacius" jie jau patys virsta priešais, kuriuos ne tik galima, bet ir reikia žudyti bei visais įmanomais būdais naikinti. Bet pats absurdiškiausias dalykas, kad raketomis ir patrankomis ir bombomis naikinant tokius „priešus", jau pasidaro visiškai nesvarbu, kas jie, ukrainiečiai ar rusai. Tai jau pats juodžiausias absurdas, kokį šiam imperatoriui pavyko sugalvoti.

V.ČEPAS: Savaime suprantamų dalykų pasaulyje ne taip ir daug. Sudėtingų visuomenės reiškinių suvokimas ir supratimas - labai alinantis protinis darbas, kurį įveikia toli gražu ne visi. Juk sakoma, kad daugelis verčiau nuo ryto iki vakaro raus žemę, kad tik nereikėtų pusvalandį pagalvoti. Ir tikrai, kam sukti galvą - juk per televiziją parodė, radijas pranešė, laikraščiai rašė... Nuo ryto iki vakaro per visas medijas žmonėms į galvas grūdamos pramanos palaipsniui tampa piliečių „vidiniu Aš", tai, ką jie patys pradeda laikyti „savaime suprantamais" dalykais. Būtent taip atsitiko Rusijoje, kur žmonėms šimtmečiais buvo aiškinama, kad jų didingą valstybę kažkas kėsinasi užpulti, sužlugdyti, sunaikinti, kad reikia gintis, ginkluotis, prevenciškai smūgiuoti, kad jie, nors labai myli taiką, bet turi ruoštis karui ir t.t.Taip veikdami ideologiniai pamišėliai savo pasiekė - žmonių trėmimai, spaudos draudimas, kitaip mąstančių persekiojimas, totalus chamizmas, „samodurstvo" ir būtinai „visuotinis liaudies masių pritarimas" rusams tapo savaime suprantama egzistencine norma. O ar galėjo būti kitaip? Prisiminkime, kad ir neseną mūsų pačių patirtį, kai „politrukų" spaudžiami turėjome tikėti arba apsimesti tikintys netrukus mus neišvengiamai užgriūsiančia komunizmo pergale! Visa tai mums dabar atrodo nerealiai komiškai, o rusams vis dar - „savaime suprantama". Šitos ligos gydymas yra labai ilgas. Valdžios pakeitimas ne toks jau ir sudėtingas veiksmas, o misija pakeisti žmonių sąmonę, pripratinti savarankiškai ir kritiškai mąstyti - pragariškai sunkus procesas. Apsidairykite, kiek pas mus dar yra žmonių, kuriems blaivus protas yra nuniręs į gelmes, kuriems vis dar „savaime suprantama", kad kitokia nei jų arba jų patrono nuomonė yra Tėvynės išdavimas... Jau 30 metų prabėgo, o dalis visuomenės dar tvirtai stovi ant senų sovietinių bėgių! Tai ko tada norėti iš ruso?

G.JAKAVONIS: Suprantama, kad vykstant Rusijos pradėtam karui Ukrainoje, kada Europoje žudomi, prievartaujami žmonės, griaunami miestai, sunku kalbėti apie Rusijos kultūros simbolius ir jų autoritetus pasaulyje. Bet vis tik norėtųsi iš jūsų išgirsti, kaip turėtume elgtis šioje be galo sudėtingoje ir nenuspėjamoje situacijoje.

K.STOŠKUS: „Ginklams žvangant, mūzos tyli"- sakydavo romėnai. Bet kai į politiką įsitraukia mūzos, prieštaraudamos į kritišką padėtį patekusios valstybės interesams, tenka apriboti ir jų laisves. Kaip tokiomis sąlygomis turėtų būti elgiamasi su agresyviosios šalies politine simbolika, turėtų reglamentuoti įstatymai ir jų vykdymą kontroliuojančios institucijos. Karo sąlygomis tam ir ir yra įvedama griežtai terminuota nepaprastoji padėtis. Bet norėčiau tikėtis, kad ir tokiomis sąlygomis mūsų politikai sveiko proto nepraras ir sugebės atskirti klasikinę ir progresyviąją Rusijos kultūrą nuo tos kagėbistinės ideologijos, kurios pagrindus paklojo Stalinas, Jagoda, Ježovas, Berija ir iki šiol ištikimai tęsia Putinas.

A.NORVILAS: Džiaugiuosi ir didžiuojuosi tuo, kad mano mokytojai Rusijoje, visi be išimties, griežtai pasisako prieš putinizmą. Mano moksladraugiai be išimties stojo į karo priešininkų gretas. Mes turime, ne, mes privalome juos paremti, tai - mūsų pareiga. Lengviausia būtų uždrausti visa, kas rusiška, bet tai būtų didelė ir baisi klaida. Reiktų perfrazuoti negatyvistų šūkį į pozityvą - „atverdami dangų" Rusijos kultūrai, uždarome dangų putinizmo ir karo propagandai. Kaip šaunu būtų išvysti Vilniaus Rusų dramos teatre režisieriaus M.Karbauskio ar R.Tumino režisuotus spektaklius su iš Rusijos pasitraukusiais aktoriais. Jei mūsų Kultūros ministerija pakviestų į Vakarus pasitraukusius rusų menininkus didžiuliam antikariniam projektui, Lietuva turėtų didžiulį šansą nuskambėti pasaulyje ne kaip draudikė ir kultūrinė tamsybininkė, o kaip šviesos ir gėrio nešėja. Suteikime galimybę kurti tiek iš karo pasitraukusiems ukrainiečių kūrėjams, tiek rusų menininkams, nesutinkantiems su putinizmu ir karu. Esant kad ir nedideliam finansavimui, Rusų dramos teatrą, Puškino muziejų Markučiuose, būtų galima paversti galingu antiputiniškos Rusijos kultūriniu reiškiniu, kurio suteiktas pozityvus impulsas turėtų didelę reikšmę Rusijos atgimimui.

V.ČEPAS: Dėl rusų kultūros simbolių man nekyla jokių abejonių. Pabrėžiu - dėl kultūros! Dostojevskio, Turgenevo, Gogolio, Jesenino, Pasternako... Tačiau iš pseudosimbolių reikia vaduotis. Galvoje turiu ne tiek visokius ideologizuotus paminklus vis dar stovinčius miestelių aikštėse, kiek simbolius, įrėžtus mūsų sąmonėje. Tai didelė Lietuvos bėda, trukdanti mums pasijusti tikrai laisvais žmonėmis, netrinamais kokių nors ideologinių girnų. Štai kad ir karas Ukrainoje. Staigiai lyg iš Pandoros skrynios pabiro nepataisomai apkiautę ideologiniai teisuoliai brutaliai nurodinėjantys, ką sakyti, ko nesakyti, sudarinėjantys nepatikimų asmenų juoduosius sąrašus, pjudantys ne taip pasakiusius, smerkiantys tuos, kurie dar nespėjo ar nenorėjo kažko sakyti. Taip sukuriamas bendras ideologinis slėgis, terpė paranojai, kada žmonės jaučiasi nesaugūs, bijo išsakyti savo nuomonę, juoba diskutuoti. Tiksliai nukopijuota anų laikų komjaunimo aktyvistų taktika - viena ideologija, viena tiesa, viena nuomonė! Tokie yra rusų kultūrinių ir kitokių simbolių padariniai iki šiol užsilikę mūsų sąmonėje, ir kol jų iš ten neišgyvendinsime, tol turėsime daug vargo ne tik su rusų, bet ir su lenkų, žydų kultūriniais ženklais. Tai greičiau receptas mums. Rusų atvejis kur kas sudėtingesnis, bet tinka ir jiems.

G.MERKYS: Kam ir kodėl turėtų užkliūti S.Jesenino ir A.Achmatovos eilės, V.Nabokovo, M.Zoščenkos, S.Rachmaninovo, L.Gumiliovo ar V.Šalamovo kūriniai? Būtume išmintingi, neduotume lietuviukams brandos atestato, kol „Kolymos apsakymų" nebus perskaitę ir supratę. Kam ir kodėl turėtų kliūti mūsų amžininkų A.Makarevičiaus iš „Mašina vremeni" ir humoristo M.Galkino kūryba? Jie - putinizmo kritikai, disidentai ir pabėgėliai, rizikuojantys savo saugumu, prarandantys Rusijoje užgyventą turtą bei galimybes. Tokius kaip tik turėtume palaikyti, kviesti koncertams į Lietuvą.

Rusų kūrėjus ir kūrybos produktus privalu vertinti konkrečiai. Ir nereikia jokių meno tarybų, ministerijos leidimų. Tiesiog tie, kas veikia kultūroje, neturėtų būti debilai, juolab kad klastingų povandeninių akmenų kultūroje tikrai yra. Kai kurie dalykai, netgi aukštoji klasika (!) šiandien reikalauja revizijos. Pavyzdys - L.Tolstojaus romanas „Karas ir taika". Jei žiūrime per literatūrinės virtuvės prizmę - iškilus kūrinys. Jei žiūrime per istorinės tiesos prizmę tai - „rusų pasaulį" melo nuodais maitinantis idėjinis šaltinis. Pasirodo, to karo metu rusai nelaimėjo nė vienų kautynių. Atitinkamai ir prancūzai nepralaimėjo nė vienų kautynių. Rusų armija bemaž visą laiką bėgo. Pasitraukdama padegė anuomet dar pusiau medinę Maskvą. Ten, nelyginant šašliką, iškepė apie 35-40 tūkst. likimo valiai paliktų savo sužeistų kareivių. Karvedys M.Kutuzovas ramiai peržiemojo su savo armija už 400 km nuo Maskvos. Žygio palapinėje nuolat tąsė su savimi mažametę sugulovę, parėdytą berniuku-pasiuntinuku... Rūsti Rusijos žiema ir XIX a. pradžios gana primityvi karo logistika padarė savo. Sušalusios ir badaujančios Didžiosios armijos likučiai spruko į Vakarus, nusėdami žemę ir pakeles lavonais. Vėliau, M.Kutuzovo armija ramiai, be didesnių kautynių nutapnojo iki Paryžiaus. Kazokai rėkaudavo Paryžiuje „bistro", „bistro"... Tai spręskime, ką daryti su L.Tolstojaus „Karu ir taika"? Propagandines istorijos falsifikacijas apie 1812 m. karą, kurias uoliai plėtojo ir carai, ir Stalinas, neseniai demaskavo jaunas, talentingas, nesisteminis rusų istorikas E.Panasenkovas. O ką darysime Lietuvoje su šio istoriko veikalais?