Ant ledo sudygęs rožynas

Į anapusybę skaudžiai anksti iškeliavus trims galingoms lietuvių poetėms Juditai Vaičiūnaitei, Nijolei Miliauskaitei ir Onei Baliukonei, pasiguodžiant norisi tarti: „Laimė - dar liko Ramutė Skučaitė“. Išties, tarsi pajutusi, kad nedaug šiandien tėra norinčių ir begalinčių lietuvių poezijoje byloti tauria, meilės, moralės ir išminties kupina moteryste, R.Skučaitė ėmėsi veikti už tris - per keletą pastarųjų metų (jau po Nacionalinės premijos) ji praturtino lietuvių literatūrą Marinos Cvetajevos eilių vertimų knygele (iki šiol to neturėjome), išleido kelis eiliuotų pasakų bei vaikiškų pjesių rinkinius, o prieš porą dienų (spalio 28-ąją) gausiai Rašytojų klube susirinkusiai publikai pristatė dar dvi naujas savo knygas - poezijos knygą „Tamsiai ir šviesiai matys“ bei dvylikos eiliuotų pasakų knygą „Ant ledo atsirado rožė“, puikiai iliustruotą dukters - Jūratės Račinskaitės.

Tokiai solidžiai progai - nemažiau solidi ir pristatančiųjų komanda: renginį sumaniai vedęs ir poetę subtiliai kamantinėjęs literatūrologas Valentinas Sventickas, leidėjas - literatūros specialistas mokslų daktaras Vilius Gužauskas, knygų redaktorė Nijolė Kvaraciejūtė, apie J.Račinskaitės iliustracijas vertingų įžvalgų pažėrusi dailėtyrininkė Nijolė Adomonytė bei pati profesorė Viktorija Daujotytė, atmintinai deklamavusi eiliuotus moralus iš R.Skučaitės pasakų ir primygtinai prašiusi publikos neužmiršti pasiremti jais taip pat ir kasdieniame gyvenime: „Nors ir didi pagunda ima/ Užmiršt, kas esat - sau neleiskit/ Ir kailio niekada nekeiskit“.

„Vilties netekusi viltis“, - tai žodžiai, verti pradėti kalbą apie R.Skučaitės poeziją, - sakė V.Sventickas, - Interpretuoti šiuos žodžius galime kaip tinkami, bet jau paties žodžio „viltis“ buvimas, pati intencija, kurią savo eilėraščiais reiškia R.Skučaitė, yra svarbi ne tik poezijai, bet ir mūsų visų gyvenimui, mūsų savivokai“. Kalbėjo jis apie ankstesnės poetės knygos „Varinis angelas“ ir naujosios - „Tamsiai ir šviesiai matys“ seserystę, apie memuarinės prozos intarpus, nelyg jungiamąsias grandis, neretai pamėtėjančias raktą poetiniam kodui perprasti, apie Sibiro tremties patirčių atbalsius eilėraščiuose, aukštąsias žmogiškąsias vertybes, į kurias skaitančiajam apeliuoja poetė, o drauge nepamiršo scenoje pakalbinti ir knygos dailininkės J.Račinskaitės, kurios piešinių kalba mamos poezijos knygose kone savarankiška - ne tiek iliustruojanti, kiek praplečianti poezijos prasmių laukus.

„Esame sugrąžinami prie pasakų. Ir tikrai - ne atsitiktinai. Galima būtų galvoti, kad pasaka apskritai buvo žmogaus ir žmonijos kuriama, kaip patikimiausias jos sąmonės saugos būdas, kaip bandymas kalba įveikti pasaulio priešiškumą, žvėries, tamsos jėgą. Argi pasaka nebuvo pirminis bendrystės, susikalbėjimo ieškojimas? Juk jeigu žvėris galėtų kalbėti - išmoktume su juo pasikalbėti, susitarti. Štai pasaka ir yra ta terpė, kurioje įmanoma su žvėrimi pasidalyti kalba ir ta kalba su juo susitarti. Jeigu zylė, sulaužytu sparneliu, leistųsi paimama ant rankų, išgelbėtume ją. Visos pasakos mums juk ir sako: reikia visada būti pasiruošus būti pagalbininkais, o pagalbos jėga ateis iš mūsų pačių gerumo. Pasaka - visuomet morali. Todėl ir sakau, kad R.Skučaitės bylojimas pasakų kalba - sąmoningas ir apsvarstytas veiksmas. Dar daugiau - tai visos šios poetės kūrybos versmė - pradžių pradžia.

R.Skučaitė mato ir lietuvių, ir pasaulio pasakas: Vilhelmas Haufas, Hansas Kristianas Andersenas, broliai Grimai... Pasakos pasaulis, ko gero, apskritai yra itin vientisas ir visiems bendras. Todėl knygoje „Ant ledo atsirado rožė“ - perpasakotosios eiliuota kalba ir originaliai poetės sukurtosios - itin gražiai tarpusavyje dera. Juk taip ir turi būti - pasaka gimsta pasakojant - todėl pasaka nebūna užbaigta, ji teka, kinta, skatina kurti kitas pasakas“, - apie poetės kūrybines ištakas kalbėjo profesorė V.Daujotytė.

Iš originaliųjų R.Skučaitės pasakų ji išskyrė pasakaitę „Ten, kur papartynas“, kalbančią apie pačius subtiliausius, eilinio žmogaus veik nepastebimus dalykus - šešėlių pasaulį, o tiksliau - apie du pasiklydusius pušų spygliukų šešėliukus, privalančius pargrįžti iki aušros namo. „Koks virpantis subtilumas, kokia paslaptinga efemerija... Pasakose, net ir viso pasaulio kontekste, manau, apie tai dar nebuvo kalbėta“, - dosniai poetę gyrė profesorė.

Pati poetė, gana gausiai paskaičiusi eilių, apie poeziją veik nekalbėjo. V.Sventickui paklausus, gal ką svarbaus bus pamiršęs paminėti, R.Skučaitė atsakė: „Svarbiausia ir skaudžiausia šiandienos tema man yra uždaromų mokyklų tema. Man atrodo, kad mokykla yra toks žmonių sieloms ir valstybės, visuomenės, tautos ateičiai svarbus objektas, kad jis apskritai negali būti uždaromas. Mokyklas galima tik atidaryti, o uždaryti jų negalima niekada - net jei į mokyklą susirenka dešimt moksleivių, net jei ateina tik vienas - ji turi veikti. O jei net ir nė vieno nebus - ant jos vis tiek turi būti užrašyta „Mokykla“ ir ji turi laukti ateinančiųjų“.

Buvo nepaprastai gera išgirsti audringus publikos plojimus po šių žodžių, buvo gera justi, kaip poetės žodžiai dygsta žmonių sąmonėje... Apskritai - buvo geras, įsimintinas renginys, pamaitinęs ne tik geros poezijos, bet apskritai gėrio išsiilgusias sielas viltimi, kad rožė tebežydi - kad net ir ant ledo ji skleidžiasi.