Mozaika gali būti kuriama „tiesioginiu" būdu, kai elementai tvirtinami įspaudžiant į gruntą. Yra ir „atvirkščias" surinkimo būdas, kai raštas ar piešinys kuriamas mozaikos gabalėlius tvirtinant prie kartono ar kokio nors kito pagalbinio paviršiaus ir tik vėliau perkeliamas į paskirties vietą. Bet mechaninė mozaikos kūrimo proceso pusė - toli gražu ne pagrindinis, nors ir svarbus meistro gebėjimas. Tie, kas įgyvendina sumanymą, vaizdinį iš fantazijų srities perkeldami į materialų pavidalą, prisipažįsta, kad elementų parinkimas ir palaipsnis paviršiaus užpildymas jais primena magiją, o ir eiliniam, toli nuo meno esančiam žmogui yra sunku susilaikyti nuo pagundos paliesti mozaiką, pačiupinėti atskirus elementus, kurie, dailininko valia sujungti, sudaro kažką naujo ir išbaigto.

Mozaika senovės pasaulyje

Seniausia mus pasiekusi mozaika - iš 4 tūkstantmečio prieš mūsų erą. Tada šumerai savo rūmus ir šventyklas puošdavo raštais: iš molio nulipdytos sienos būdavo puošiamos apie 10 cm ilgio taip pat molinėmis lazdelėmis su savotiškomis skirtingų spalvų „kepurėlėmis". Įvairūs atspalviai būdavo išgaunami dėl molio sudėties ypatumų: jau tada senovės meistrai pradėjo eksperimentuoti su priedais, lemenčiais mozaikos elementų spalvą.

Šumerų mozaika yra laikoma seniausia, o vėlesnis menas kurti raštus ir vaizdus prie paviršiaus tvirtinant įvairiaspalvius elementus yra siejamas jau su Senovės Graikija. Pagal amžių čia pirmauja Gordiono miesto, senosios Frigijos sostinės (dabar tai Turkijos teritorija), mozaika. Frigijos mozaika yra sudėliota iš smulkių akmenukų - taip buvo išgaunami įvairūs ornamentai, įskaitant nepakeičiamą senovės graikų meandrą. Akmeninė mozaika buvo kuriama nuo mūsų eros VIII amžiaus.

Korinto meistrai, pradedant
V amžiumi prieš mūsų erą, jau kūrė ne tik ornamentus, bet ir dievų, mitų herojų, žmonių ir gyvūnų atvaizdus. Helenizmo epochoje, pradedant IV a.pr.m.e., mozaika, kaip meno kryptis, suklestėjo. Pasakojama, kad po Aleksandro Makedoniečio palapine buvo klojamos plytelės su mozaika, kurios buvo vežiojamos paskui karvedį. Graikai naudojo spalvotą stiklą ir įsisavino akmenukų kraštų lyginimo techniką, kad jie kuo geriau priglustų vienas prie kito ir tiksliau būtų atkurtos detalės.

Kaip ir daugelis kitų Senovės Graikijos ir helenistinio meno krypčių, mozaika sėkmingai prigijo Senovės Romoje. Maža to, ji tapo labai madingu namų ir šventyklų, termų ir vilų puošybos elementu. Pats žodis „mozaika" yra kilęs iš lotyniško „opus musivum" - kūrinys, pašvęstas mūzoms. Be akmenukų ir stiklo pradėta naudoti ir marmuro gabalėlius. Apskritai, mozaikos kūrimo technikų ir būdų Romoje buvo sugalvota daug. Buvo madingos mozaikos grindys, kurių piešinys galėjo atkartoti žinomus tapybos kūrinius, jos galėjo būti puošiamos geometriniais arba augaliniais ornamentais arba tiesiog atspindėti namo šeimininko fantazijas. Puikių Senovės Romos mozaikos pavyzdžių išliko Pompėjoje, tarp jų „Iso mūšis", sukurtas iš pusantro milijono spalvotų akmenukų.

Bizantijos mozaika ir jos įtaka kitų šalių meistrams

Bet vis dėlto tikruoju mozaikos suklestėjimu tapo epocha, kai šio meno ėmėsi Bizantijos meistrai. Tada daugiausia buvo naudojama smalta, įvairių spalvų neskaidraus stiklo gabalėliai. Spalvą jiems suteikdavo įvairių metalų oksidai, pavyzdžiui, geležies, vario, cinko ir gyvsidabrio.

Bizantijos meistrai išmoko elementus dėlioti taip, kad mozaikos paviršius būtų ne lygus, o faktūriškas. Dėl to atsirado ypatingas šviesų ir spalvų žaismas, o kadangi tuo metu pagrindinė vieta, kurioje būdavo pritaikomi mozaikos meno pavyzdžiai, - krikščionių bažnyčios, taip būdavo sukuriama ypatinga nuotaika ir efektai. Kaip fonas buvo naudojami ploni aukso lakštai, ant kurių klijuojami tiek neskaidri smalta, tiek skaidrūs - šviesą praleidžiantys - elementai, ir dėl to erdvė tiesiog persimainydavo.

Bizantijos menas paplito ir Italijos miestuose, su kuriais Konstantinopolis palaikė glaudžius ryšius. Ne veltui senovinio mozaikos meno centru tapo Ravena - miestas netoli Venecijos. Ankstyviausia Ravenos mozaika yra Galos Placidijos, Romos imperatoriaus Teodosijaus I dukters, mauzoliejuje. Mauzoliejaus interjeras - geriausias įrodymas, kaip mozaika gali keisti erdvę, perkelti žmogų į kitus pasaulius - visa tai pasiekiama apgalvotai, kruopščiai parenkant elementus ir sukuriant išbaigtus, vienas kitą papildančius vaizdus.

Nepaisant daugybės metų, prabėgusių nuo dienos, kai buvo sukurta mozaika, o tai yra daugiau kaip pusantro tūkstančio metų, ji atrodo beveik tokia pati, kokia buvo ką tik sukurta - tokia yra šios meno rūšies ypatybė. Lyginant mozaiką su freskomis, pirmoji pasižymi aiškiu pranašumu: net po atviru dangumi neišblunka ir išlieka nepakitusi per daugybę amžių, ypač nuosaikaus klimato šalyse su nedideliais temperatūrų svyravimais.

Bet mozaikos menas prigijo bei klestėjo ir atšiauresniame klimate. Štai Senovės Rusia šią Bizantijos tradiciją perėmė su krikščionybe. Tarp seniausių - Šventosios Sofijos soboro Kijeve mozaikos. Tiesa, laikui bėgant, rusiškų cerkvių vidų buvo pradėta puošti daugiau freskomis, mozaika buvo primiršta iki Jekaterinos valdymo laikų.

Rusijoje atgaivinti šį meną, o tiksliau - plėtoti jo tradicijas, ėmėsi Michailas Lomonosovas, kuris daug eksperimentavo su smaltos gabalėliais, išmoko išgauti 112 spalvų ir per tūkstantį įvairių atspalvių. M.Lomonosovas buvo ne tik mokslininkas, bet ir meno žmogus. Jis sumanė didžiulį mozaikinį paveikslą, šlovinantį Petro I pergalę mūšyje prie Poltavos. M.Lomonosovo įsteigtos dirbtuvės meistrai, kurdami didesnę kaip 300 kvadratinių metrų mozaiką, plušėjo ketverius metus. Rezultatas nuvylė: kūrinio vietą teko keisti devynis kartus. Sukurti tikrai reikšmingą mozaikos meno kūrinį rusų meistrams pasirodė neįveikiama užduotis, nes tai nebuvo tiesiog spalvotų akmenėlių parinkimas žiūrint į pavyzdį. Taip idėjos sukurti rusišką šio meno tradiciją kurį laiką buvo atsisakyta.

Sovietinėje epochoje mozaika, viena vertus, buvo labai paklausus būdas dekoruoti fasadus ir interjerus, kita vertus - pradėjo kelti asociacijas su pionierių stovyklomis ir valgyklomis, šiek tiek pagadindama kadaise paklausaus meno reputaciją.

Suprantama, kad naujųjų technologijų amžiuje vaizduojamasis menas taip pat keičiasi. Vis dažniau dailininkai savo kūryboje naudoja skaitmenines technologijas. Italas Brunas Čerbonis (Bruno Cerboni) - pagal profesiją inžinierius, o pagal sielos būseną - menininkas, ilgai dirbo inovacijų ir informacinių technologijų srityse. Pasiekęs tam tikrų aukštumų inžinerijoje, Brunas, būdamas meniškos prigimties, nutarė išmėginti jėgas kūryboje. Pastaraisiais metais jis, naudodamas šiuolaikines inovacijas ir dirbtinį intelektą, kuria stulbinamas skaitmenines senovinio mozaikos meno versijas. Savo darbus B.Čerbonis nuolatos demonstruoja feisbuke ir savo tinklalapyje, pelnydamas pripažinimą milijonų sekėjų bei prestižinėse parodose Italijoje ir užsienyje. Dabar jis visai pelnytai yra vadinamas trečiojo tūkstantmečio dailininku.