A.Matučio bičiulių drevė

Pasipuošė jis kreivų medžių sąsparomis, o savo akį - įdomios formos langiuką - atgręžė į Laumių lieptą. Kaip poetas sakė, daug tų laumių lieptu iš girios ateidavo, dėl to ir lieptas sudūlėjo... Matyt, reikėjo tų laumių, kad įkvėpimą atneštų, kad skambūs posmai gimtų. Prie šio pasakų namelio stovi ir tikroji drevė - sena sena, net su trimis aviliais. Ne vieną šimtmetį ši miško gražuolė klausėsi, ką ošia miškas... Gal todėl ir atsirado ji čia, kad pati seniausia, išmintingiausia. Nedaug tokių jau liko mūsuose. Tokiose drevėse senoliai kadaise bitutes laikė, medutį kopinėjo, o bekopinėdami ir bičiuliais tapdavo.

Poetas A.Matutis buvo didelis gamtos mylėtojas, girios bičiulis ir draugas, jos šlamesyje ir ošime sugebėjęs atrasti sau artimas gaidas. Jo Drevė - tai mažytis pasaulėlis, kuriame kiekvienas daiktelis byloja apie meilę savajam kraštui, giriai. Praeitį mena kuodis (senovinė drevinė spinta), kuris tapo poeto indauja, medinės girnos, balaninė, šaukščius su mediniais šaukštais ir moliniais puodeliais... Viskas čia neįprasta: korėtas židinys, stalas - didžiulis medžio gumbas, „bebrų duona“, „portretų galerija“ iš gumbų, patogios poilsio kėdės iš beržo. O virš durų kabo gumbas, saugantis nuo išpuikimo kiekvieną čia ateinantį...

Su didele meile poetas kalbėdavo apie kiekvieną mažiausią daiktelį ir apie didžiulę girią. Nemaža valandų A.Matutis praleisdavo šiame gražiame kampelyje prie Uosupio triūsdamas, ieškodamas girios grožybių, rašydamas.

Jo Drevėje puikuojasi poeto bičiulis, knygos herojus Drevinukas - vaškinis žmogeliukas pušies gurgučio nosimi, spanguolių akutėm, grybų ausytėm. Ilgai puoselėjo poetas didelę ir gražią svajonę - sukurti vaikų herojų, kurio laukia kilnūs siekiai, dideli darbai. Poetine kalba jis stengėsi išsakyti vaikams tai, kas svarbiausia: kovoti už gėrį, grožį, už girios ir savo laimę. Kaip ir dažnoje pasakoje, pabaiga laiminga - Drevinukas susidorojo su girios baubais - Bumbuliūnu, Šlamštiniu ir Kapočiumi...

Koks gi jis buvo - A.Matutis, vaikų poetas, Drevės šeimininkas, girios bičiulis, suvalkietis, tapęs alytiškiu, atklydęs į dzūkų girios tankumyną?.. Tai buvo gamtos žmogus, girios vaikas, rašęs vaikams nuo trejų iki... šimtas trejų metų.

Jo pradžių pradžia Zomčinės kaime, netoli Igliaukos, kur tebešlama senelio ir tėvo sodinti klevai, liepos, ąžuolai, kur visada vyravo medžio kultas, kur poeto tėvas vedėsi jį prie Jesios klausyti lakštingalų. Gal todėl apie 1970 metus ir pasirinko savo Drevei poetas šią gražią vietelę tarp miškų, netoli Ūlos ir Uosupio santakos, nes gamta ir poezija A.Matučiui buvo du neatsiejami pasauliai, kuriuose ir kuriais jis gyveno. Tada pasinėrė jis į savo Drevės kūrimą. Kiek išvaikščiota, kol surasti gumbai gumbeliai, šakos, šaknys, kelmai, juk kai kurie net iš Ūlos dugno ištraukti. Ir tvorelės čia buvo neįprastos, o varteliai - du girioje suaugę medžiai viena bendra šaka. Virš Drevės iškėlė lyrą - poezijos simbolį (deja, šiandien jos nebeliko - apanglėjo ji, kai degė Drevės šiaudinis stogas dar A.Matučiui gyvam esant, o paskui visai sutrūnijo). Reikėjo, kad Uosupis uždainuotų - vėl poetas su talkininkais vežė akmenis, darė užtvankėles. Kai pavasarį ar vasarą jį aplankydavo vaikai, kartu su jais išjudindavo akmenėlius, kad Uosupis skambiau, skardžiau dainuotų. Ir dabar vaikai pastovi ant tiltelio, įsiklauso į upelio melodijas ir vardija: upelis teka, bėga, šniokščia, šneka, putoja... Ir beveik kiekvieną kartą kuris nors pasako „upelis dainuoja“ - mėgstamiausią poeto apibūdinimą.

Visiems aplankantiems Drevę privalu atlikti savotišką ritualą, dar A.Matučio nustatytą: apkabinti kieme stovinčią drevę ir pereiti per Uosupį permestu rąstu. Pats poetas labai mikliai pasiekdavo kitą upelio krantą ir vėl rąstu grįždavo atgal. Beeinantiems ar besistengiantiems pereiti rąstu nuskambėdavo valiūkiškai suvalkietiškas poeto „palinkėjimas“: „Tik neištaškykit Uosupio vandenio“. O upelis negilus, nepaprasto skaidrumo, net upėtakį jame poetas sužvejodavo.

Ir šiandien prie Drevės šlama poeto pasodintas ąžuoliukas, išsistiebęs į nemažą ąžuolą, tarsi pratęsdamas medžių sodinimo tradiciją Zomčinėje. Tolyn nuo Drevės kalneliu žengia kitados čia, Pauosupėje, gyvenusių senolių sodinti ąžuolai. Gal neatsitiktinai vos savaitė prieš poeto mirtį (1985 m.) vienas šių galiūnų, augantis arčiausiai Drevės, tarsi nuspėjęs liūdną baigtį, leido nulūžti vienai didelei savo šakai.

Ant kalnelio 1989-aisiais - Atgimimo metais - atsirado dar vienas akcentas - liaudies meistro Antano Česnulio sukurtas stogastulpis, kur ąžuole puikiai įprasminta A.Matučio dvasia: ant peties atsitūpęs paukštelis, ranką apsivyniojęs žaltys, abu pakėlę galveles, besiklausantys poeto eilių...

Ritualo dalis Drevėje - stebuklingų žolelių arbatos gėrimas. Jei svečių nedaug, užtekdavo nedidelio elektrinio virduliuko, o jei talkininkų ar vaikų daugiau, puškėdavo visas katilas. Kvepėdavo mėta, čiobreliu, stumbražole, čia būdavo įdedama ir juodojo beržo grybo (cyriaus), ir kadagio uogų, ir žemuogės lapų, ir viržių, ir dar visokių žolių žolelių, kurių kiekviena rūšis buvo drevinėje spintoje atskirose dėžutėse. O kai arbata užvirdavo, telikdavo įpilti kelis lašus balzaminio topolio ekstrakto - tada skalsus arbatos aromatas pasklisdavo ne tik Drevėje, bet ir už jos slenksčio. Ir dabar tradiciškai per „Poezijos pavasarėlius“ šventės svečiai vaišinami žolelių arbata.

Laipteliai veda į antrą trobelės aukštą. Ne kiekvienas čia užeidavo, tai buvo tarsi poeto tabu - jo miegamasis. Čia dvelkia senove dzūkiškų spalvų ir raštų audiniai, sujungti tautiškomis juostomis, jais padengtos lubos, o sieną puošia tautinių juostų kilimas.

Drevė buvo A.Matučio kūrybos laboratorija. Ir švilpavo poetas tarsi volungė, giedojo kartu su lakštingala, tuksėjo lyg genelis, klaidžiodamas po aplinkinius miškus ar prisėsdamas Drevėje. Giria buvo jo šventovė, įkvėpėja, kur, kilstelėjęs galvą, kaip pats sakė, baltoje beržo tošyje pamatydavo juodas raideles, posmais surikiuotas, ir belikdavo tik užrašyti eilėraštį. Jis keldavosi kartu su saule, vasarą apie 4 valandą, rytui brėkštant, kai į Drevės langelį pažvelgdavo saulutės spindulys, ir brisdavo per purias samanų paklodes.

Dauguma A.Matučio posmų gimė čia, Drevėje, o jo poezijos knygų pavadinimai taip pat alsuoja giria: „Genių kalvė“, „Miško cirkas“, „Šilų berniukas“, „Girios televizorius“, „Drevinukas“, „Girinukai“, „Margaspalvė genio kalvė“, „Tai margumai genelio“, šilo darbininkai“. Platus leidinių spektras nuo plonutės knygelės, „kabėm sukabintos“ (taip poetas pykdamas sakė, kai knygą išleisdavo plonais viršeliais), iki solidaus leidinio „Margaspalvė genio kalvė“, pelniusio 1984 m. H.K.Anderseno diplomą. Įsikūręs Drevėje, poetas atrado netoli Rudnios Malinuko ežerėlį - girios akį, savo girios televizorių. Taip 1973 m. gimė jo poema „Girios televizorius“. Juokaudamas jis sakydavo, kad šis televizorius nebūna išjungtas nei vasarą, nei žiemą, nei dieną, nei naktį. Spalvos ekrane keičiasi, o garsai taip pat labai įvairūs - nuo gegutės kukavimo iki vėjo švilpimo, speigo poškėjimo.

Drevė, Dzūkijos miškai poetui buvo jo gyvenimas, jo poezija. Net sunkiai sirgdamas, tarsi šiaudo griebdamasis, 1985 m. vasarą jis dar važiavo į Drevę. Jam rodės, kad giria jį išgydys, bet pabuvęs Drevėje vos tris dienas suprato, kad giria, kaip jis sakė, tik sveikiems. Tai buvo jo atsisveikinimas su Ūla, Uosupiu, su pačiu gražiausiu mišku, kur jis rinkdavo varvančias bruknes, juodagalvius baravykus, atsisveikinimas su savo Dreve.

Šiandien vaškinis Drevinukas saugo A.Matučio Drevę, nesulaukdamas jos šeimininko. Neliko ir bitelių, kurios dar kelerius metus po poeto mirties dūzgė viename drevės uokse...

Gaila, kad metai, saulė, vėjas, lietus po truputį naikina poeto kurtą grožį - pūva sostai, gumbai, neatlaiko net keramika. Ar mes, žmonės, sugebėsime išsaugoti tai, kas kurta su tokia didele meile?

O poeto A.Matučio atminimas gyvas, neužžėlė takeliai į Drevę. Čia beveik iš visos Lietuvos atvažiuoja vaikai su savo mokytojais, klausosi Uosupio čiurlenimo, girios ošimo, žavisi „girios televizoriumi“, Dreve, deklamuoja poeto posmus. Nesugadintu laukiniu grožiu stebisi užsieniečiai. Kas antri metai gegužę prie Drevės šurmuliuoja „Poezijos pavasarėliai“ - 2013 metais jis bus jau septynioliktas.

Kas pabuvoja Drevėje, tas ilgam prisimena poeto žodžius, joje įrašytus:

Aš - girių šlovė,
Bičiulių drevė.

Užveri nuostabius pušies šaknų vartelius, pamojuoji iš tolo atsisveikindamas Drevei ir ilgai dar girdi melodingą girios šlamėjimą, Uosupio dainavimą. Džiugu, kad vėl vaikų lūpose skamba A.Matučio posmai apie girią, žemę, paukštį, žolę, Tėvynę, apie tai, kas žmogiuko širdyje... Ir susimąstai - koks nemarus yra žmogus, ne tik sugebėjęs pats giliai jausti girios grožį, bet ir mokėjęs dosniai dalyti meilę ir džiaugsmą kitiems...

 Parengta pagal dienraštį "Respublika"