Aktorius A.Tarasevičius 90-metį švenčia „Amerikoje pirtyje“

Ko gero, ilgiausiai scenoje vaidinančio aktoriaus rekordas priklausytų kauniečiui Antanui Tarasevičiui, kuris gegužės 1 dieną pasitiko savo 90-ąjį gimtadienį. O šiandien Kauno nacionaliniame dramos teatre jubiliato garbei skiriamas legendinis spektaklis A.Keturakio „Amerika pirtyje“, kuris rodomas jau 699 kartą, o 700-asis spektaklis numatytas gegužės 10 d. Liaudies buities muziejuje prie tikros lietuviškos pirties.

 Amerikų toli ieškoti nereikia

Sulaukti 90 metų ir dar vaidinti scenoje ne kiekvienam lemta. „Tai likimo dovana, nes teatras - mano gyvenimas. Aš pragyvenau labai laimingą ir prasmingą gyvenimą. Mylėjau pats, mane mylėjo, jaučiausi reikalingas teatre, kuriam atidaviau 68 gyvenimo metus. Pamenu, senajame teatre grimo kambarį dalijomės su tokiais scenos asais kaip Antanas Mackevičius, Antanas Gabrėnas, Kęstutis Genys, Algimantas Voščikas, Algirdas Vrubliauskas, Algimantas Masiulis... Dabar šių kolegų jau nebėra, nors kai kurie iš jų buvo už mane jaunesni. Kai įeinu į tą kambarį, nors jis po teatro rekonstrukcijos jau kitoks, regis, tebegirdžiu jų balsus“, - liūdnokai šneka veteranas ir tuojau pat pralinksmėja kalbėdamas apie jubiliejinį spektaklį „Amerika pirtyje“ ir savo vaidinamą žydelį Faibčiką, kuris patinka ir publikai, ir jam pačiam smagus. Tai tik viena portreto mozaikos dalelytė, juk per 68 darbo teatre metus suvaidinta daugiau kaip 100 įvairių vaidmenų, o ir gyvenime būta visko...

Kuo unikalus režisieriaus Valdo Leščinsko prieš 40 metų pastatytas spektaklis „Amerika pirtyje“? „Man, kaip ir kitiems spektaklyje vaidinantiems scenos veteranams Reginai Varnaitei, Algirdui Pintukui, Antanui Kurkliečiui ir kitiems, tas ilgaamžis spektaklis - didžiausias džiaugsmas, nes jis gyvas ir aktualus dabar, - kalba jubiliatas. - Ši pirmoji lietuviška pjesė turtinga liaudiško humoro, sakyčiau, labai aktuali ir dabar. Jos pagrindinė mintis: reikia gyventi dorai, nesvajoti apie amerikas, nes Amerika yra čia pat, Lietuvoje. Labai gaila, kad dabar mūsų visuomenėje panaši situacija, kokia buvo tada. Vieniems atrodo, kad ten užsidirbsi milijonus ir gyvenimas taps gražesnis, bet juk ne pinigai laimė. Nesuvokiu žmonių, kurie išsižada savo gimtojo krašto, jo nuostabios gamtos, namų... Spektaklis primena, kad nėra reikalo svajoti apie užsienį, nes tik nuo paties žmogaus priklauso, ko jis siekia ir gali pasiekti. Žinoma, ir dabar yra tokių „gudruolių“, kurie apgaule nori išvilioti tokią kaip spektaklio Agotukė išvažiuoti į užsienį ir lieka be nieko. Tad žavi spektaklio personažų ir šėtoniškas gudrumas, ir šventas naivumas, o kiek dar jame sveiko humoro!.. Dėkui Dievui, mano šeimoje tokių nėra.

Nuo juokdario iki karaliaus Žygimanto

Scenos veteranas puikiai prisimena ir kitus savo sukurtus įvairaus plano personažus, režisierius, žmones, su kuriais teko kartu valgyti kartais rupią, kartais pačiam neskalsią aktoriaus duoną. Juk gyventa istorinių permainų metais, patirta ir gaivių vėjų, ir skersvėjų.

Per 68 aktorystės metus A.Tarasevičius, save vadinantis romantinio psichologinio teatro išpažinėju, suvaidino nemažai karalių, princų, juokdarių, savo amžininkų ir klasikos personažų. „Perėjau visokius vaidmenis: jaunatviškus romantinius, charakterinius, dramatinius ir komiškus. Tad esu patyręs scenoje, kaip ir gyvenime, ir šilto, ir šalto“, - kalba A.Tarasevičius.

„Jaunystėje buvo daugiau eksploatuojama mano išvaizda, gaudavau saloninio atspalvio vaidmenis, nors svajojau apie dramatiškus. Tais laikais, kai vaidinau šaunųjį muškietininką d’Artanjaną, gerbėjų neatsigindavau“, - šypsosi aktorius. Lūžis jo kūryboje įvyko, kai į Kauno dramos teatrą atėjo režisierius Henrikas Vancevičius. Tuomet ir atsiskleidė įvairiapusiškas A.Tarasevičiaus talentas, jo galimybės kurti sudėtingus vaidmenis. Iš savo daugiau kaip 100 vaidmenų veteranas išskiria kadaise suvaidintą Lauryną Žymantą Kazio Inčiūros dramoje „Žemaitė“. Vaidindamas Žemaitės vyrą, kuris nesuprato žmonos siekių, plėšė jos knygas, nes jos kūryba virto tarsi jo paties reikšmingumo paneigimu, aktorius jautęs šio charakterio gilumą, prieštaringumą. Iš svarbiausių vaidmenų aktorius dar išskiria ir karalių Žygimantą Juozo Grušo pjesėje „Švitrigaila“. Gražų balsą turinčiam aktoriui teko dainuoti teatre pastatytoje B.Brechto „Operoje už tris skatikus“. Artistas šypsosi: „Jei būčiau jaunas, išbandyčiau jėgas ir estradoje ar televizijoje. Jeigu man užeina ūpas, pagroju ir lūpine armonikėle, pralinksminu ir savo ištikimą keturkojį augintinį, kuris bando kartu dainuoti, o kaimynai prie tokio mūsų dueto jau pripratę“.

Kito kelio nesirinktų

„Jeigu sugrįžtų jaunystė, vėl nedvejodamas rinkčiausi artisto kelią“, - kalba A.Tarasevičius. Nors jo mama siuvėja, rengusi Kauno poniutes, labai džiaugėsi, kai sūnus tapo aktoriumi, ateidavo pasižiūrėti spektaklių, girdavo, o kartais ir papeikdavo. Mokydamasis Kauno dramos teatro studijoje Antanas sutiko ir savo pirmą gyvenimo meilę Aldoną Urbonaitę, kurią vadino Alia. Ji tapo ryškia Kauno dramos teatro scenos žvaigžde. Tik, deja, jos sėkmingą kūrybos kelią nutraukė negailestinga liga - vėžys. „Kai Alė merdėjo palatoje, už durų koridoriuje prie televizoriaus buvo susispietę sveikesni ligoniai ir personalas, nes rodė mūsų spektaklį „Dobilėlis penkialapis“. Alė ten vaidino tokią kvatoklę, koketę, linksmuolę. Ji ir išėjo iš gyvenimo tarsi palydėta savo vaidmens“, - susigraudina pašnekovas. Artistų porai teko kartu vaidinti vos keliuose spektakliuose, kurie liko teatro istorijoje, o gyveno jiedu daugiau kaip 30 metų, susilaukė dukters Rimos. Ji padovanojo dvi anūkes. Antanas džiaugiasi ir provaikaičiu Radvilu, jį paprastai palydi į Ledo areną, kurioje dešimtmetis sportuoja. Beje, ši klastinga liga neaplenkė ir antrosios aktoriaus žmonos mokytojos Irenos, su kuria pragyveno 17 metų. O susipažino taip pat per teatrą, tada, kai aktorius vadovavo Kaune garsiam saviveikliniam profsąjungų rūmų dramos kolektyvui.

Nors A.Tarasevičius tikras miestietis, prisipažįsta, kad geriausiai pasijunta gamtoje - mėgo žvejoti, grybauti, o dabar jam patinka pasivaikščiojimai su ištikimu keturkoju draugu. „Visą gyvenimą labai mylėjau gyvūnus. Kartais pajuokauju, kad jeigu turėčiau ūkį, tai būtinai auginčiau arklius. (Šypsosi.) Atsigaunu pavasarį, kai atbunda gamta, kai viskas pražysta. Mano mylimas medis - topolis. Apkabinu jį ir, atrodo, pats atjaunėju.

Palinkėjimai ateities teatrui

Prisimindamas, kaip būdavo pažymima Teatro diena dar sovietmečiu, kaip Dainų slėnyje buvo vaidinamas spektaklis „Herkus Mantas“, scenos veteranas ateities teatrui linki vengti komercinio diktato statant spektaklius, labiau gilintis į žmogaus esmę, jo prigimtį, dvasinį pasaulį. „Mane visada domino žmogaus sielos reiškiniai, santykis su kitais žmonėmis. Esu įsitikinęs, kad teatras turi žmones pakylėti virš kasdienybės, juos auklėti, mokyti giliau pažvelgti į seniau ir dabar vykusius ir vykstančius įvykius, aiškinti jų priežastis, akcentuoti gerąsias žmogaus savybes, o ne mėgautis bjaurastimi. O tie komerciniai spektakliai juk vienadieniai, negilūs. Nors, antra vertus, neneigiu, kad žmonėms, kai nūdienos gyvenime viskas taip suvelta, jog sunku atskirti pelus nuo grūdų, reikia ir atsikvėpti“. A.Tarasevičius mano, kad dabar labai trūksta gerų komedijų, o žmonėms jų reikia. Akivaizdus pavyzdys - K.Sajos komedija „Šventežeris“, kuri taip pat buvo vaidinama kelis šimtus kartų, taip pat ir „Amerika pirtyje“.