Išskirtiniai radiniai

Galimą kapinyną Vegeriuose archeologams pasufleravo pasiekusios žinios apie pavienius žmonių aptiktus radinius. Tyrimams pasirinktos trys vietos kalvelėje ir pašlaitėse. Pasak G.Petrausko, radiniai rodo, kad rastas kelių skirtingų laikotarpių laidojimo paminklas. Pirmieji palaidojimai yra V-VI a. žiemgalių genties. Vėliau kurį laiką nelaidota, vėl pradėta laidoti XVI-XVII a., pavieniai radiniai siekia ir XV a.

Archeologą nustebino, kad tarp būdingų radinių yra ir labai retų. Lankinių paauksuotų segių Lietuvoje, skaičiuoja G.Petrauskas, yra rastos gal tik 3-4, o germaniškos segės analogijų Lietuvoje kol kas nežino.

„Šie reti radiniai leidžia kalbėti apie tautų kraustymąsi. Griuvo Romos imperija, keitėsi Europos žemėlapis, galiausiai, kūrėsi naujos valstybės, ir daug karingų vyrų judėjo per Europą. Jie, ko gero, bus čia užklydę, nusėdę ir galiausiai susilieję su vietos bendruomenėmis. Paauksuota lankinė segė, germaniška segė leidžia daryti tokias išvadas ir ieškoti analogijų su tolimais kraštais. Jos - ne vietinių gyventojų."

Kita G.Petrausko keliama versija - segės atkeliavo prekybos keliu. Šią versiją archeologas laiko mažiau tikėtina.

Daugiausia radinių - V-VI a., pavieniai - VII-VIII a. Visi radiniai yra nedegintų žmonių įkapės: darbo įrankiai, ginklai, tarp jų - vienašmenio kalavijo dalis, kirviai, vyriški, moteriški, vaikiški papuošalai.

Rastas lokio nagų apkalas datuojamas XV a. pirmąja puse. Vėlesni radiniai būdingi XVII-XVIII a.

Įkapės rodo, kad vadinamosios krikščioniškos bendruomenės turėjo senosios religijos reliktų - iki XVII a. Lietuvoje mirusieji dar buvo laidojami su įkapėmis - vietinė krikščionybės atmaina.

Kapinyne Vegeriuose laidota iki XVII a., paskutinės rastos monetos yra XVII a. antrosios pusės Jono Kazimiero šilingai.

„Paskui nunyksta ir įkapių dėjimo paprotys. Greičiausiai, kaip ir daugelyje vietų, XVIII a. pradžios maras visiškai pakeičia demografinę padėtį, išmiršta gyventojai, taip, ko gero, ir buvo apleistos kapinės, laikui bėgant, ir užmirštos. Galiausiai atsidūrė dirbamuose laukuose, kur daugybę metų buvo ardomos", - sako G.Petrauskas.

Nuolatiniai žemės darbai stipriai apnaikino kapinyną, apardė kaulus. Palaidojimai rasti arti paviršiaus - viena kaukolė pasirodė 30 centimetrų gylyje.

Pildo tuščias vietas

G.Petrauskas su komanda Akmenės kraštą - Suginčius ir Vegerius - tyrinėja ketvirtus metus. Archeologinę ekspediciją rengia Lietuvos nacionalinis muziejus kartu su VšĮ „Akmenės istorijos muziejus".

Atrastas kapinynas Vegeriuose bus jau trečias archeologinis palaidojimo paminklas šiame kaime.

„Šios ekspedicijos tikslas buvo patikslinti vietos kultūrinę vertę ir tuo pačiu suteikti teisinę apsaugą - duomenų tam pakanka", - sako G.Petrauskas.

Ekspedicijos dalyviai pastaraisiais metais koncentravosi į žvalgomąsias ekspedicijas, be ardomųjų tyrimų, fiksuodami duomenis apie paviršinius radinius, vietos gyventojų pateikiamas žinias. Vienas atradimas veda prie kito.

Žvalgomosiose ekspedicijose surasta per 10 radimviečių ir naujų paminklų.

„Visiškai keičiasi žemėlapis, pildosi tuščios vietos. Tai leidžia persvarstyti to krašto mikroistoriją ir regiono istoriją. Be Papilės, Akmenės kraštas didesnių archeologinių tyrinėjimų ir nebuvo sulaukęs. Įsitvirtino stereotipas, kad tai - tuščias, mažai apgyvendintas kraštas. Bet mūsų ketveri metai kryptingų ekspedicijų rodo, kad tai - netiesa. Dėmesio trūkumas lėmė duomenų trūkumą", - sako G.Petrauskas.

Ekspedicijose dalyvauja ir moksleiviai, daugiausiai iš Papilės, Akmenės, Naujosios Akmenės gimnazijų.

Į visas ekspedicijas atvažiuoja Papilės Simono Daukanto gimnazijos istorijos mokytoja Kristina Puzarienė su istorijos būreliu.

„Svarbiausia, kad auga būsima archeologų karta. Praeitį mokiniai sužino iš pirmų lūpų, ne iš sausai parašytų vadovėlių, - akcentuoja G.Petrauskas. - Pažindami savo krašto radinius, kitaip žvelgs ir į savo žemės protėvius."

Ateityje planuojama parengti Akmenės krašto archeologijos sąvadą, sutelkti, sukoncentruoti duomenis į vieną vietą.