Atidarant Taikomosios dailės muziejuje Kazimiero Žoromskio (1913-2004) retrospektyvinę parodą, skirtą tapytojo repatrianto šimtmečiui, nedalyvavo jo našlė menotyrininkė Kristina Miklaševičiūtė-Žoromskienė. Netruko paaiškėti kodėl: Dailės muziejus su našle teisiasi dėl dailininko palikimo. Tarp abiejų muziejų - Lietuvos dailės ir Kazimiero Žoromskio - tvyro įtampa...
Su dailininko našle susitinkame kita intencija: iš pirmų lūpų sužinoti apie spalvingą kūrėjo asmenybę, talentingą tapytoją, karo skersvėjų blaškytą po Europą, abu Amerikos žemynus. Po daugiau nei keturių dešimtmečių grįžusio į Lietuvą, kur savi, švelniai tariant, nepasitiko išskėstomis rankomis.
Nesantaikos obuoliu tapo K.Žoromskiui Lietuvos Vyriausybės pastatytas namas, tiksliau, studija-galerija, kuri šiandien vadinama Žoromskio muziejumi. Milijonus rublių, talonų, litų kainavusi dovana - mainais už Lietuvai dovanotus paveikslus.
Dailininkų bendruomenė įsiaudrino. Kodėl ne Antanui Gudaičiui, kuris dvigubai daugiau dovanojo?! Kodėl ne Vytautui Kašubai, Jonui Rimšai, Adomui Galdikui? Kodėl ne tiems, kurie išsaugojo nacionalinę dailės mokyklą sovietmečiu, - Juozui Mikėnui, Stasiui Ušinskui, Liudui Truikiui?
Nuo Žoromskio mirties praėjo 10 metų, bet aistros vis dar nerimsta. Memorialinė lenta ant namo Kalinausko g.12 prieš pat dailininko 100-metį atsirado našlės rūpesčiu ir lėšomis. Šiandien ji mane pasitinka prie muziejaus slenksčio, per kurį žengiu pirmą kartą.
...Erdvu, šviesu, per du aukštus telpa apie 50 didelių drobių. Mažesnės rado prieglobstį privačioje erdvėje - Kristina čia ir gyvena. Jos funkcijos daugialypės: muziejaus direktorė, fondų saugotoja, parodų organizatorė ir kuratorė, ekspozicijos prižiūrėtoja, gidė... Muziejus atviras visiems - reikia tik paskambinti, susitarti. Nes jai dažnai tenka išvykti parodų, Žoromskio fondo, savo darbo reikalais...
Be Žoromskio paveikslų, ant plačių palangių, staliukų įkurdintas baltas auksuotas Lietuvoje gyvenančios vengrų kilmės keramikės Evos Tamoš porcelianas. Jos sukurta ir dailininko urna. Šalia - Žoromskio autoportretas. Lyg ir toks nedidelis altorius. Kristina atkreipia dėmesį į maldaknygės dydžio knygelę rafinuotu ornamentu spaustu odos viršeliu, auksuota puslapių briauna. Antikvarinis Servanteso „Don Kichoto“ tomelis. Dovanotas Žoromskiui Madride kažkurio iš karališkosios šeimos narių (yra nutapęs ne vieną jų portretą). Su tuo tomeliu niekada nesiskirdavo. Nusiramindavo skaitydamas sunkią valandą.
- Kristina, gal papasakosite, kaip susipažinote?
- Turėjau daryti su juo interviu. Bet jis nuvairavo kitur: metas vakarieniauti. O kai susėdom prie stalo, sako: aš jūsų veidą triskart mačiau sapne, Ispanijoje. Na, galvoju, ir moka meilikauti. Netrukus pakvietė į „Neringą“. O lydėdamas namo pasipiršo.
- Per antrą pasimatymą?
- Didelių menininkų sprendimai ryžtingi. Rostropovičius pasipiršo Galinai Višnevskajai per pirmą pažinties vakarą.
- Našlys? Išsiskyręs?
- Niekada nebuvo vedęs. Beje, jam, vos sugrįžus, buvo intensyviai peršama viena garsi dailininkė. Bet ji leido sau pakritikuoti jo tapybą. Tai buvo klaida. Nepatiko jam ir jos valdingas būdas, įprotis dominuoti. Padovanojusi molinį kavos servizą įsisvajojo: gersim kavą štai prie šito stalo, žiūrėsim pro langą į balandžius... Vėliau Kazimieras stebėjosi: galvojo, kad aš - iš molinio puodo?!.
- Buvo estetas?
- O taip. Štai šis porcelianinis kavos komplektas - jo asmeninis. Rafinuotai mandagus, pasitempęs, pasitikintis savimi, įdomus pašnekovas. Niekada nejutau didelio amžiaus skirtumo. Nepriekaištingai rengėsi. Tik po jo mirties pamačiau, kokią kaklaraiščių kolekciją turėjo. Garsiausių mados namų - Dioro, Sen Lorano, Kelvino Klaino...
Neilgai trukus pasikvietė pas save pietų. Išviręs kiaulienos šonkauliukų su kopūstais. Tai buvo jo mėgstamiausias valgis.
- Kaip susituokėte?
- Po santuokos registracijos nuėjom į „Bočių“ restoraną. Neilgai trukus - bažnytinė santuoka Nunciatūroje, Vatikano koplyčioje. Nuncijus pakvietė pasilikti vakarienės...
- Ką pasakojo apie savo praeitį? Metus, nugyventus Europoje, Amerikoje? Juk į Lietuvą grįžo jau 73-ejų...
- Jis labai ilgėjosi įprastinių bendravimų, jį dievinusių mokinių. Ir studijos Niujorko 23-iojoje gatvėje. Sakė, nukeliausim, pamatysi pati. Ir nukeliavom. Pasijuto lyg žuvis vandenyje. Vedžiojo, vežiojo po Niujorką, kuris jam buvo šiuolaikinės architektūros vadovėlis. Nusivedė į buvusią studiją. Didžiulė patalpa šeštame aukšte, matinė šviesa, krintanti pro įstrižus langus šiaurinėje pusėje.
- Girdėjau apie ankštą niūrią patalpą, kurioje gimė depresyvus „Sienų“ ciklas...
- Pasakos. „Sienų“ istorija visai kita. Vienu metu Niujorke buvo griaunami seni pastatai ir statomi nauji. Tas vaizdas jam priminė karo nuniokotą Europą. Patirtą skausmą. Nes tėvai ir broliai - Sibire. Gimtieji namai Kairių kaime sulyginti su žeme.
- Pasakojo apie vaikystę, jaunystę?
- Motinos neteko būdamas ketverių. Tad daugiau kalbėjo apie savo mokytojus. Ypač mėgo Lindę Dobilą, dėsčiusį Panevėžio gimnazijoje. Paskatinusį jį rašyti. Mažai kas žino, kad Žoromskis - šešių romanų autorius. Deja, nė vienas neišleistas...
- Su kokiais lietuviais menininkais bendravo Amerikoje?
- Daugiausia - su Pranu Lape. Važiuodavo pas jį prie Atlanto vandenyno. Kartu žuvaudavo, grybaudavo. Lapė buvo dar ir puikus kulinaras.
- O Vilniuje?
- Vėlgi daugiausia - su Lape. Dažniausiai jis pas mus pats ateidavo. Sakydavo - pakeliui į „Maximą“. Užsukdavo dar ir Bogdanas, Morkūnas... Priimdavo visus, bet pats beveik niekur neišeidavo. Labai brangino laiką.
- Kaip reagavo į šio būsto statybą lydėjusią įtampą?
- Tragiškai. Sakė, niekada nebūtų palikęs Niujorko, jei ne tie pažadai. Tikėjosi supratimo, dėkingumo, dėmesio, o čia - kolektyviniai skundai, komisijos, šurmulys spaudoje, pikti telefono skambučiai. Po vieno tokio skambučio nukrito... Kai atvažiavau į ligoninę vežtis namo, pasakė: „Aš neturiu namų“. Buvo labai nusiminęs: „Nė vienoje šalyje apie mane taip blogai nekalbėjo, kaip čia, Lietuvoje...“
Kita vertus, ir išeivija sujudo. Pyko, kam išvažiavo. Bet jie visi buvo viliojami - Jonynas, Varnelis, Vizgirda...
- Ar taip paprasta išgabenti iš šalies tokį kiekį meno vertybių?
- Viskas buvo daroma slaptai. Čia ir diplomatinis paštas, ir kitokios gudrybės. Kazimiero paveikslai (kaip vėliau sužinojau - išslapstyti slaptavietėse) atgabenti laivu „Michail Lomonosov“ į Leningradą. Iš uosto - tiesiai į TSRS prekybos ministeriją, o iš ten - jau Lietuvon.
Apie visus tuos dalykus sužinojau jau vėliau - iš slaptųjų archyvų, privačių asmenų, Kazimierui juk svarbiausia - kad Lietuvon! Nuo pat 1947-ųjų geriausius darbus atidėdavo tai ypatingai kolekcijai, kuri turėjo grįžti į Tėvynę.
- Ir dabar didžioji dalis deponuota Dailės muziejuje?
- Atiduota saugoti. Iš viso 300 paveikslų. Kazimieras juos dovanojo ne Dailės muziejui, o Lietuvai. Nenorėjo, kad jie dulkėtų saugyklose. Norėjo, kad visi būtų čia. Žoromskio muziejus jau funkcionuoja, bet tie paveikslai taip ir nesugrįžo. Kazimieras labai sielojosi, kaip aš iš to liūno išbrisiu. Kas bus su jo paveikslais.
- Girdėjau, Žoromskio drobes jau parduoda aukcionuose...
- Žinau. Domėjausi. Lankiausi komercinėse galerijose, klausiau, kas parduoda. Sakė, amerikonai. Pavardes nurodyti atsisakė - komercinė paslaptis.
- Dailės muziejus vis dėlto surengė retrospektyvinę Žoromskio šimtmečio parodą. O kaip funkcionuoja čia esantys darbai?
- Jau esu surengusi šešias parodas užsienyje. Tarp jų - ir Ženevoje, Jungtinių Tautų būstinėje, prestižinėje „Dingusių žingsnių“ salėje. Lietuva pirmą kartą gavo tokią ypatingą erdvę. Labai puikūs rūmai, po kurių kiemą vaikštinėja povai ir baltos avelės...
Po tos parodos vieną paveikslą dovanojau - nuo Lietuvos Vyriausybės - Jungtinių Tautų būstinei. Buvo surašytas dovanojimo aktas, pagal kurį paveikslas įvertintas 900 tūkst. eurų. O po to paroda iškeliavo į Baden Badeną Vokietijoje. Žmonės plūdo autobusais iš Strasbūro, Freibergo... Beje, kiekvienai parodai visada išleidžiu katalogėlį.
- Savo lėšomis?
- O kieno... Dar paklauskite, kiek aš čia už šildymą moku. 1800-2000 litų per mėnesį. Nors taupau kaip įmanydama. Iš kailinės liemenės neišlendu. O kai Kazimieras sirgo, šildėme tik jo kambarį.
- Neprašėte paramos?
- Prašiau. Kažkada buvo atvažiavęs net Brazauskas. Užjautė, žadėjo padėti. O paskui atsakė: kadangi paveikslus Žoromskis dovanojo ne Dailės muziejui, o Lietuvai, padėti niekuo negalim...
- Reiktų šiokio tokio remonto. Vietomis lupinėjasi tinkas, įskilusios grindys...
- Daug ko reiktų. Dabar svarbiausias rūpestis - tinkamai surėminti visus paveikslus. To prašė Kazimieras. Bet rėmai labai brangūs - 400-500 litų vienas. Taigi šis darbas užtruks.
- Rūpesčiai, rūpesčiai. O svajonės?
- Svajoju šioje valdoje, kuri XIX a. priklausė Vilniaus burmistrui, įrengti kampelį, primenantį Klodo Monė (Claude Monet) muziejų Živerni. Tai lankomiausias Paryžiaus priemiestis - būtent dėl to muziejaus, dėl tų garsiųjų tvenkinių su rožinėm lelijom... O čia visur turėtų žydėti įvairiaspalvės našlaitės, kurias taip mėgo tapyti Kazimieras Žoromskis.
Parengta pagal dienraščio „Respublika“ priedą „Gyvenimas“