Poetas Aidas Marčėnas - vienas tų visuotinai pripažintų kūrėjų, apie kuriuos dėl to visuotinio pripažinimo beveik nebešnekama. Vieni - nesijaučia verti, kiti visa, ką jo kūryboje yra įžvelgę, iškalbėjo prieš penkiolika dvidešimt metų, kai jaunas ir talentingas poetas A.Marčėnas literatūros gurmanams dar buvo masinanti šviežiena, na, o absoliuti dauguma apskritai nustojo skaityti jo knygas manydami, kad ir neskaitę žino, kas ten parašyta...
Išėjus kokiai naujai šio autoriaus knygai, daugių daugiausia ištariamas iš pažiūros itin pagarbus sakinys: „Aidas Marčėnas yra Aidas Marčėnas, ir nieko čia nepridursi“. Tačiau ar išties nėra norima pasakyti: „Taip, tai gražu, stipru, tačiau jo paties kontekste - nieko naujo“?..
Komiška, bet išties visuotinis ilgalaikis pripažinimas Lietuvoje kaži kaip supanašėja su visišku nepripažinimu: į naujus kūrinius atsainiai mojama ranka, kritikai reaguoja vangiai, nesivargina gilintis į poeto atveriamus kontekstus, nepastebėti lieka nei jo kluptelėjimai duobėse, nei jo šturmuotos viršukalnės...
Kaip tai atsitinka - suprasti nesunku. Labiausiai juk publikos, taip pat ir kritikų dėmesį į vieną kurį nors autorių ar knygą atkreipia įvertinimai - įvairios literatūrinės premijos, kurios, suteikdamos šlovės laureatams, pačios solidėja nuo tų laureatų pavardžių. Absoliučią daugumą premijų tas pats kūrėjas pas mus turi galimybę gauti tik vieną vienintelį kartą gyvenime, o A.Marčėnas (nejaugi „savo nelaimei“?) visomis šiomis premijomis jau buvo apdovanotas jaunystėje, kai rašė kultinėmis tarp skaitytojų virtusias knygas: „Dulkės“ (1993), „Metai be žiogo“ (1994), „Vargšas Jorikas“ (1998), „Pasauliai“ (2005). Todėl jau veik dešimtmetis, kai jis yra atsidūręs savotiškoje užribio pozicijoje, reiškiančioje: „Rašyk tu, poete, gerai, rašyk, jei nori, blogai, mums vienodai šviečia - vertintojų komisijoms tavoji kandidatūra jau nebetinkama“.
Nervinausi po blankių „Dievų taupyklės“ atgarsių, liūdėjau dėl identiško „Ištrupėjusių erdvių likimo“, karčiai šypsojausi į „Metų knygos“ titulą pretenduojančiųjų sąrašuose neaptikęs jo „Sakinių“, tačiau dabar - Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklai išleidus naują - jau vienuoliktąją - A.Marčėno poezijos knygą „Tuščia jo“, nebegaliu tylėti. Todėl, kad šioji, mano nuomone, - viena geriausių poezijos knygų, kada nors parašytų lietuvių kalba ir, be abejo, geriausia autoriaus knyga visame jo kūrybiniame kelyje, ne tiek pranokstanti ankstesniuosius jo eilėraščių rinkinius, kiek jungianti juos (ir jų atvertus kontekstus) į bendrą vienį, išspaudžianti ekstraktą viso to, kas jau parašyta, parbloškianti, stebinanti netikėtomis semantinėmis jungtimis, neturinti atoslūgių, mažiau svarbių ar svarių tekstų. O svarbiausia, kad keletą metų marinęs save retežius primenančiose tankų formose, šioje nuo ištikimybės bet kokioms formoms išsivadavęs poetas dūksta kaip jaunas dievas, demonstruodamas visas savo žodžio valdymo virtuoziškumo galimybes...
Todėl, nepaisant tvirto įsitikinimo, kad ir neatsivertę žino, kas rašoma A. Marčėno knygose, primygtinai rekomenduoju ją perskaityti kritikams bei literatūros mokslininkams - neabejoju, kad rinkinys „Tuščia jo“ - vertas solidaus akademinio darbo, reikalingo, beje, ne poetui, o literatūrai.
Parengta pagal dienraščio „Respublika“ priedą „Gyvenimas“
