Ką tik pristatytas filmas apie žinomą Lietuvos skulptorę profesorę Dalią MATULAITĘ. Režisieriaus Algirdo Tarvydo 2012 metais sukurtas filmas „Kūrybos mįslė“ - puiki dovana menininkei, kuri šiemet švenčia kūrybinio darbo keturiasdešimtmetį. O metų gale skulptorės laukia dar viena šventė - 70 metų jubiliejus.
Daugybės skulptūrų ir paminklų autorė prieš premjerą, vykusią Nacionalinėje dailės galerijoje, jau buvo mačiusi filmą ir liko juo patenkinta: „Kai žiūriu į save, girdžiu savo balsą, kurio nepažįstu (save vis tiek girdi ir įsivaizduoji kitaip), suprantu, kad režisieriui buvo be galo sunku keturiasdešimt mano kūrybos metų sutalpinti į standartines - penkiasdešimt dvi - televizijos minutes. Tai padaryti tikrai buvo sudėtinga. Bet režisierius yra profesionalas, sukūręs daugelį filmų apie tikrai iškilias asmenybes, todėl rado būdų įvykdyti sumanymą. Bet žiūrint filmą man svarbiausia buvo ne save atpažinti. Svarbu, kaip tą meną, kuris jau tiek metų stovi viešosiose erdvėse ar aikštėse, mato režisierius-operatorius. Kaip jis randa siluetus, rakursus, apšvietimą, kad supažindintų ar dar kartą primintų žmonėms, kurie daugybę metų vaikšto mieste ir mato tavo darbą arba ne“.
Kaip prisipažįsta skulptorė, prieš dvejus metus sulauktas pasiūlymas apie jos kūrybą susukti filmą buvo netikėtas. O dabar, kai jis jau sukurtas ir pristatytas plačiajai visuomenei, ar moteris su nerimu laukia žiūrovų vertinimų? „Žinote, per daugybę metų su kiekvienu statomu darbu ar paroda atsiranda tam tikras imunitetas, kaip jaudulį kuriam laikui suvaldyti. Bet, žinoma, šiek tiek jaudinuosi, nes filmą apie mane žiūrės daugybę metų pažįstami ir visai nepažįstami žmonės“.
Kai išgirsta sakant, kad skulptoriaus darbas yra daugiau vyriška profesija, šioje srityje daug nuveikusiai D.Matulaitei norisi nesutikti. „Iš kūrybos aš turiu labai daug džiaugsmo, ne tik jaudulio ir kančių, - prisipažįsta vis dar kūrybinių idėjų nestokojanti moteris. - Niekad nesvajojau apie monumentaliąją skulptūrą, bet aš į ją patekau. Ir čia aptikau labai daug įdomumo. Jeigu tyrinėju kokias skulptūras - ar japonų, ar Egipto, ar senovės kinų, ar lietuvių medžio skulptūras, mane domina pats kūrimo principas. Pirmiausiai stengiuosi subrandinti idėją, perteikti ją maža forma. Bet idėja yra neregima - kai jinai iššoka vizijose, labai daug dalykų yra pamatoma mažu masteliu, paskui jį didinant kyla jau kitų problemų“. Kai kurie darbai, kaip prisipažįsta menininkė, kuriami ir dešimt, ir dvidešimt metų.
Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Julius/Brigita"
