Visame pasaulyje žinomas rašytojas ir mąstytojas Stanislavas Lemas, savo romanuose pirmą kartą suteikęs viltį, jog kada nors žmonija sulauks fiziologinio nemirtingumo, paneigė net pačią galimybę pratęsti gyvenimą. Jūsų dėmesiui - vienas iš paskutiniųjų S.Lemo interviu. Šis žmogus mirė 1996 m. kovo 27 m. Krokuvoje.
- Pone Stanislavai, mokslininkai žada netrukus įminti žmogaus nemirtingumo mįslę. Ar tai įmanoma?
- Ne, žemiškuoju nemirtingumu aš netikiu. Mes tam nesukurti. Vos į pasaulį atėjęs naujagimis jau užkoduotas mirti. Gyvybiniai procesai negrįžtami, juos skatina medžiagų apykaita, kuri iš esmės yra šaltojo degimo procesas, o po kiekvieno degimo visada lieka pelenai ir suodžiai. Taigi labai sunku įsivaizduoti nemirtingumą kaip priešybę normaliems metaboliniams procesams ignoruojant pagrindinį evoliucijos dėsnį - nepertraukiamą organizmų, genų perdavimo šaltinio, „kaitą“. Taip, mes galime degti lėčiau, galime pasikeisti širdį, inkstus, kitus organus, bet nepasikeisime smegenų kraujagyslių. Net jeigu susidorotume ir su šia problema, niekada nepakeisime to, kad žmogaus smegenų negalima be paliovos pripildyti vis naujos informacijos. O jei ją ištrintume, tai jau bus nebe žmogus, o kopūsto galva. Be to, reikia atsiminti, kad mirtis, reiškianti kiekvienos rūšies individo žūtį, tuo pat metu yra variklis, skatinantis gamtos raidą. Jei nebūtų mirties, niekas, išskyrus bakterijas, negalėtų gyventi Žemėje.
- Kartą pastebėjote: „Žmonės nenori gyventi amžinai, žmonės tiesiog nenori mirti.“ Ar galima tikėtis, jog artimiausiu metu bus rasti mechanizmai, kaip pratęsti žmogaus gyvenimą bent dvigubai?
- O kodėl ir ne? Manau, teoriškai gyvenimo trukmė netrukus sieks 100 metų. Tačiau, nors ir yra priemonių sulėtinti organizmo senėjimą, kalbėti apie atjaunėjimą ar didesnį gyvenimo trukmės pailgėjimą negalima.Tokios fantazijos grindžiamos prasimanytu teiginiu, kad vadinamasis atjaunėjimas yra reglamentuotas mūsų mokslo, konkrečiai - biotechnologijos. Tačiau, manau, jei neįvyks staigaus lūžio tyrinėjimuose, nėra jokio pagrindo matyti, kad žmogus sugebės gerokai pratęsti savo gyvenimą.
- Kodėl?
- Ne kartą esu skaitęs įvairias mokslines ataskaitas, pagal kurias medicina 2050-2100 metais pasieks tokios pažangos, kad žmogus galės, tarkim, kas 10 metų gauti porciją motininių ląstelių, gebančių atstatyti įvairius organus. Šių ląstelių yra apvaisintoje kiaušialąstėje, ir iš jų formuojasi žmogaus organizmas. Spėjama, kad jei mokslininkai jau išmoko pakeisti nusidėvėjusius kelio ar klubo sąnarius, tai XXI amžiuje bus įmanoma gaminti žmogaus organų kopijas naudojant medžiagas, be galo tiksliai, iki atomų suderinamumo, formuojančias organus. Į tokių mikroprotezų sąrašą įeis ir dirbtinės venos, ir akies tinklainė ar net dirbtinė atmintis, saugoma mikroschemose - smegenų neuronų analoguose.
Aš net skaičiau apie Amerikos Rokvilo mieste atliekamus tyrimus, kur biotechnologijos kompanijos dauginasi it bakterijų kolonijos, o robotizuotos laboratorijos primena automobilių gamyklą.
Šiose laboratorijose mašinos „šifruoja“ žmogaus genomo nukleotidų spirales. Šiandien jau iššifruota du milijonai genų fragmentų ir iš jų išskirta 120 tūkstančių įvairių genų, kurie saugomi šaldytuvuose. 12 tūkstančių jų - tai „signalinės molekulės“, stimuliuojančios kitų ląstelių augimą, mainus ar mirtį, - taigi, turinčių ypatingų savybių. Jais remiantis, kiek girdėjau, buvo sukurti naujo tipo vaistai, kurių klinikiniai bandymai, beje, dar neatlikti. Vieni vaistai saugo kaulų čiulpus nuo žalingo chemoterapijos poveikio, kiti padeda odai ir po ja esantiems audiniams greitai atsistatyti po nudegimų arba atstato kraujagysles.
Tačiau visi šie procesai gali tik padėti pakeisti nusidėvėjusius organizmo elementus naujais. Bet norint iš esmės pakeisti žmogaus gyvenimą reikėtų iš esmės pakeisti biologinę dinamiką, kad ją būtų galima koreguoti.
Nurodysiu tik vieną iš netobulų žmogaus organizmo konstrukcijos elementų. Daugybei mūsų kūno audinių, tarp jų ir odai, stangrumo suteikia elastingos kolageno gijos. Jam nykstant atsiranda raukšlių raukšlelių, nukara skruostai, sudrimba poodiniai audiniai. Be šių senėjimo procesų, silpsta ir visas kaulų bei raumenų aparatas, kurio būklė jau nebepriklauso nuo kolageno kiekio. Kaip bent laikinai sustabdyti šiuos natūralius procesus? Manau, tai įmanoma tik sulėtinus medžiagų apykaitą molekulių, atomų ir net kvantų lygiu. Šiuo atveju ir 50-mečio žmogaus organizmas būtų kaip 20-mečio. Bet kaip galima sustabdyti medžiagų apykaitą, šiandien dar nežinome. Paprasto audinių ar organų „lopymo“ čia nepakanka. Manau, biotechnologijų tyrinėtojams derėtų kreiptis pagalbos į kvantinę fiziką, nors net šioje srityje toli gražu ne visi procesai yra laisvi nuo laiko tėkmės.
Tačiau net išmokus valdyti medžiagų apykaitą atsiras vis naujų kliūčių. Pavyzdžiui, dėl dirbtinai „prieš laiko tėkmę“ pasuktų smegenų žmogus po truputį imtų prarasti atmintį.
- Galima spėti, kad gyvenimo trukmės pratęsimo technologijos iš pradžių kainuos labai brangiai, panašiai kaip turistų skrydžiai į kosmosą. Kaip manote, ar atjaunėjimas gali tapti dar viena turčių ir skurdžių konfliktų priežastimi?
- Šiuolaikinės medicinos laimėjimai jau šiandien gali gerokai pratęsti išrinktųjų, ypač jei jie turtingi, gyvenimą. Tačiau dabar visuomenė į šį faktą nekreipia jokio dėmesio - ją slegia pernelyg daug kitų problemų.
- Kokios grėsmės iškils žmonijai ateityje?
- Pati svarbiausia problema - naujo ginklo atsiradimas. Ateityje žmonės nepajėgs atskirti natūralių nelaimių nuo dirbtinių imitacijų, sukeltų kurios nors šalies priešiškų veiksmų. Tarkim, amerikiečiai ar dar kas nors išmoks sukelti žemės drebėjimą. Kol kas tam nepakanka net termobranduolinių bombų. O kas bus po 10 metų, nežinau.
- Vienoje savo apysakoje rašote apie žmones, iš kurių dirbtinai atimtas agresijos jausmas ir teisė būti nelaimingiems. Ar nenorėtumėte, kad mokslininkai jau šiandien sukurtų tokią technologiją?
- Deja, negalima priversti, kad žmonės būtų moralūs. Ar laimingi. Štai Lenkijoje šiuo metu visi katalikai. Bažnyčia ragina visus vadovautis krikščioniškomis vertybėmis, bet pagrindinė vertybė dabar - pinigai net pačiai Bažnyčiai.
Anksčiau, prieš pusę amžiaus, kai dar tik buvau pradėjęs rašyti knygas, atrodė, kad žmonija į priekį judės tiesiu keliu ir ilgainiui viskas tik gerės. Tačiau dabar matau, kad taip nėra. Pasibaigus kokių nors kliūčių ruožui netikėtai atsiranda naujų kliūčių. Ir taip - be galo. Tikriausiai tai dar viena priežastis, dėl kurios mes negalime būti nemirtingi. Bet jei žmonės labai nori kuo nors tikėti, argi jiems galima uždrausti?
Parengta pagal dienraštį "Vakaro žinios"
