Vyskupas Jonas Kauneckas: visuotinis atsivertimas gali išgelbėti pasaulį

- Kiekvienas žmogus turi savo dvasia keltis, - sako vyskupas, - juk daug pasaulyje yra žmonių, skendinčių nuodėmėse, neištikimybėse, įvairiose piktadarystėse, - iš viso to reikia vaduotis. Keturiasdešimt gavėnios dienų duota tam, kad žmogus susimąstytų, kad savo sąžinę patikrintų. Kad pakiltų. O daugelis koncentruojasi tik į pasninką, tik į penktadienį be mėsos, - toks žmogaus artėjimas į Velykas, į prisikėlimą yra juokingas. Čia nėra tikra gavėnia. Aš, kaip vyskupas ir kaip pensininkas, labai džiaugiuosi, kad daugelis žmonių supranta skirtumą, kad daugelis dabar eina išpažinties ir tiesiog su baisiausiu ilgesiu sako norintys susitaikyti su Viešpačiu. Juk pagrindinė gavėnios mintis yra žmogaus dvasia, jo dvasios prisikėlimas. Tokio atsivertimo gavėnioje Dievas trokšta iš visų mūsų. Liūdna, labai liūdna žiūrint, kad pasaulis dabar to nesupranta. Aš širdies gilumoje galvoju, kad ir pandemiją Dievas gali sustabdyti, jeigu žmonės atsiverstų. Jeigu nebus visuotinio atsivertimo, pasaulyje nebus ir pasikeitimų.

- Žmogus vaizduojasi esąs gamtos valdovas, galintis net pasikeisti lytį, tačiau pasirodo niekingai menkas prieš virusą, kurio negali įžiūrėti plika akimi...

- Kadaise, kai mokiniams padėdavau susipažinti su šv.Raštu, jie manęs klausdavo, kodėl žydų tauta tokia kvaila. Dievas išveda juos iš Egipto nelaisvės, o jie, žiūrėk, netrukus vėl ima garbinti stabus, nusisuka nuo Dievo ir vėl juos ištinka nelemtis. Ir vėl jie Babilonijos tremtyje šaukiasi „Dieve, gelbėk". Ir vėl stebuklingai Dievas juos gelbsti. Kodėl žydai nepasimoko, vis nutolsta nuo Dievo ir pakliūna į baisias tragedijas, klausdavo gimnazistai ir aš jiems sakydavau, o ar dabartinis žmogus daug protingesnis už tuos žydus? Jis juk irgi nepasimoko. Netgi nebūtina žiūrėti į pasaulinę istoriją, kai kurių žmonių gyvenimas irgi patvirtina šią išmintį. Žmonės nepasimoko iš to, kas yra įvykę, ir vėl tolsta nuo tikros moralės. Aš manau, kad ir „koronos" virusas šį ženklą mums duoda. Kai kurie regėtojai Italijoje, Medžiugorjėje, sako netgi gaunantys iš Marijos, iš Dievo ženklų, kad šitas virusas yra tik pagrasymas pirštu ir jeigu nebus atsivertimo, lauk dar blogesnių dalykų. Bet vėl: būtų šventvagiška sakyti, kad taip Dievas baudžia žmoniją. Ir žydų tautos Jis nebaudė, bet ji pati griaudama moralę, įkrito į bedugnes. Taip ir dabar: ne Dievas, bet patys žmonės, griaudami moralę, daro netvarką pasaulyje. Kai kurie mokslininkai randa netgi gamtos ir doros sąsajų: jeigu žlunga moralė, pakrinka žmonių dvasia, aižėja ir gamta. Egzistuoja kažkoks ryšys. Ištvirkimu garsėjusius biblijinius Sodomos ir Gomoros miestus, kur būta visiškai palaidos moralės, gamtos katastrofa nušlavė nuo žemės ir toje vietoje dabar plyti Negyvoji jūra. Moralės ir gamtos ryšys neabejotinas, nors kai kas ir nenori tam pritarti. Kai žlunga moralė, ir gamta išeina iš pusiausvyros.

- Tam tikra prasme jau antri metai trunka gavėnia, jau antri metai žmonės jaučiasi vieni, nesaugūs, prislėgti. Kai kurie dėl to, kad netiki į Dievą, kai kurie dėl to, kad visiškai nusivylę valdžia. Kuriems iš jų lengviau ištverti nesaugumo būsenas?

- Aš manau, kad tiems, kurie yra su Dievu. Kad valdžia nusisukus arba kad artimieji, sūnus ar dukra, senuku nesirūpina, vis tiek tikintis žmogus su kenčiančiu Jėzumi aukojasi už jų atsivertimą. Tokių atvejų, būdamas ir vikaru, ir klebonu, matydavau šimtus. Ne vieną seną žmogų, kenčiantį skausmus ar mirštantį girdėjau sakant: „Kunige, ką daryt, kad Dievas nenubaustų mano sūnaus ar dukros: jie gyvena nuodėmingą gyvenimą ir net neprisimena manęs? Ar jie nepasmerkti žūti pragare?" Sakydavau, jeigu jūs taip meldžiatės, tikrai jie nepražus, - jie atsivers. „Bet aš šitiek meldžiuos, šitiek aukojuos, o jie neatsiverčia". Sakydavau, nenusiminkite, po jūsų mirties tikriausiai atsivers. Ir būna, žiūrėk, laidoji vaikų apleistą, pamirštą motiną ir staiga atsiranda sūnus, dukra, kurie su ašarom akyse sako: aš savo elgesiu beveik nužudžiau savo motiną. Tokių atsitikimų vis dėlto yra.

- Daugeliui Bažnyčią šiandien atstoja televizorius, tapęs didžiausiu bedieviškos ideologijos altoriumi. Kokį pakaitalą tikėjimui jis gali pasiūlyti žmonėms?

- Siūlo nepaisant nieko būti laisvam. Bet pamirštama, kad teisė būti laisvam negali remtis kito žmogaus neteise. Ir Dievas sutvėre žmogų laisvą, bet šv. Rašto mokyme pabrėžiama laisvė nuo nuodėmės, laisvė nuo vergavimo kam nors; juk, pvz., įnikęs į alkoholį žmogus ilgainiui tampa alkoholio vergas. Dabar pabrėžiama, kad žmogus turi teisę net kelis meilužius ar meilužes turėti, dabar kai kuriose šalyse, galima sakyti, įteisinama daugpatystė, bet argi tai ne vergija, kai žmogus pasidaro priklausomas ir nuo sekso, ir nuo narkotikų, ir nuo alkoholio... Klaidingai suprantama laisvė veda tik viena kryptimi - vergijos link.

- Ir skatina tarnystei už Judo sidabrinius?

- Manau, tiek Stambulo konvencijos, tiek vienalyčių partnerystės propaganda, aktyviai kurstoma Sorošo, faktiškai ir yra apmokama Judo sidabriniais. Baisu, kad kažkas puoselėja tikslus pražudyti žmoniją. Kitaip nepasakysi, tai - šėtoniška dvasia. Juk Marija vienai Fatimos regėtojai pasakė: paskutinis velnio puolimas prieš žmoniją bus sunaikinti šeimą. Argi dabar nevyksta toks puolimas?

- Kunigams pacitavus, ką sako šv.Raštas apie homoseksualų ryšį, pramogų žmonės užsipuolė dvasiškius, piktindamiesi, kad kunigams derėtų žinoti savo vietą. Kokia kunigo vieta šiandienos visuomenėje?

- Kunigo vieta aiški - skelbti Dievo mokymą, o Dievo mokymas aiškiai sako: šeima galima tik tarp vyro ir moters. Jau Senajame Testamente parašyta: jeigu vyras suguls su vyru, tokius reikia užmušti akmenimis. Idomų dalyką pastebėkit: moralės pairimą visada lydi iškrypimai. Jeigu žmogus eina iš glėbio į glėbį, vis ieškodamas dar nepažintų malonumų, jis būtinai peržengia vienos lyties ribas.

Bet ar pastebėjote, kad puolimui prieš Bažnyčią naudojamasi velniška priemone? Norint įteigti mintį, jog už moralę kovojanti Bažnyčia pati skęsta nuodėmėje, stengiamasi kuo labiau išryškinti kunigų nusižengimus. Taip, kunigai - irgi žmonės, taip, ir tarp jų pasitaiko nukrypimų, bet griežtai skaičiuojant, neatmetant net tų, ant kurių tik krenta įtarimo šešėlis, tik 2 proc. yra sulaužę moralę, o kiek procentų sulaužo moralę šeimoje, - juk 50 ar 60 proc. porų išsiskiria.

- Gerb. Vyskupe, drauge su kitais rezistentais raginote Seimą neatleisti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vadovo. Tai ne tik personalijos klausimas?

- Negalima nepastebėti, kad Lietuvoje vis dar niekinami partizanai. Sovietinis saugumas stengėsi juos vaizduoti kaip banditus, prirašydami nebūtų dalykų, neva į miškus išėjo tie, kurie buvo susitepę, prikišę pirštus prie susidorojimo su žydais. Genocido ir rezistencijos tyrimo centras atskleisdavo tiesą, išryškindavo tokius dalykus, dabar panašu, kad norima keisti kryptį. Šiemet turėtų būti minimas ir 1941 metų birželio sukilimo 80-metis; jį iki šiol bandoma diskredituoti abejonėmis, ar tai iš tiesų būta ginkluoto pasipriešinimo okupantams. Šia prasme daug tikėtasi iš šio centro specialistų, tačiau, pakeitus politiniam spaudimui nepasidavusį vadovą, padėtis gali būti visai kita.

- Einame į Velykas smarkiai supriešinti valdžios veiksmų ir patys susipriešinę. Malonu, Vyskupe, kad jūs visuomet buvote ir esate žmonių, kuriems rūpi Lietuvos likimas, pusėje.

- Taip, esu toje pusėje, bet negirdėsit iš manęs, kad aš kurstyčiau tą susipriešinimą. Aš tik pabrėšiu: melskimės, prašykime Dievą, kad tie, kurie bando įpiršti ar Stambulo konvenciją, ar vienalyčių partnerystę, susimąstytų. Štai Laisvės partija, liberalai skelbia, kad išlaisvins alkoholio suvaržymus, kad jo reklama vėl bus leidžiama, kad ir lengvus narkotikus legalizuos. Tai žlugdymas žmonių, tai iškreiptas požiūris į laisvę. Ar nors vienas numirė, kad alkoholio negali įsigyti iki 10 valandos ryto? Ar nors vienas apsirgo dėl to, - atvirkščiai, gal ne vienas buvo išgelbėtas.

- Kokiu žodžiu palydėtumėt einančius į Velykas?

- Linkėčiau, kad kiekvienas žmogus susimąstytų, ką duoda mums Jėzaus Prisikėlimas, kas yra šv.Velykų dovana mums. Jo artumas supa mus. Jeigu žmogus eina su tikėjimu, Jo viltis įrašoma į mūsų širdis, Jo pergalė mums dovanojama. Nors Jėzus buvo žiauriai nužudytas, bet Jis nugalėjo. Jo džiaugsmas, kad Jis nugali, turi užlieti mus visus, kad galų gale ir mūsų blogį Jis nugali. Lietuviai šitai supranta giedodami Velykų giesmę per procesiją: „Šventuoju prisikėlimu duok mums kančių atleidimą, tegul ir mus džiaugsmas ima!" Lietuvių tauta nuo krikščionybės pradžios šitą giesmę gieda. Ko gražesnio galima palinkėti.