Viačeslavas Guninas. Vilniaus nostalgija

Ilgametį Lietuvos rusų dramos teatro primarijų sutikau Visagine. Kaip žiuri narį... iš Tverės. Jau 18 metų jo nebėra Vilniuje. Pagrindiniai vaidmenys „Barboroje Radvilaitėje“, „Meistre ir Margaritoje“, „Skrydyje virš gegutės lizdo“ ir kt. Tada ėjome „į Motovilovą“, „į Guniną“... Per vakarienę Visagine viena teatralė prisipažino: „Man jūsų Makmerfis „Skrydyje virš gegutės lizdo“ patiko labiau nei Džeko Nikolsono“. (Pelnęs „Oskarą“!) Viačeslavas Guninas padėkojo: „Malonu girdėti tokius žodžius. Ypač - prieš miegą“.

- Kaip atsitiko, kad po 22 metų palikote Vilnių? Savo teatrą, susiklosčiusią karjerą?

- Maskvoje sunkiai susirgo mama. Teko parduoti butą ir su šeima - į Maskvą. Po mamos netekties - į Tverę, žmonos gimtinę.

- Ir kaip sekėsi viską pradėti naujoje vietoje?

- Prisiminkime, koks buvo laikas. Rusijoje - suirutė, perestroika. Teatrai - kaip išdraskyti aviliai. Kardinali perestroika vyko ir teatro repertuaruose. Visi orientavosi į komerciją. Be stabdžių. Formos - pačios nepatraukliausios. Televizijoje prasidėjo serialų era. Atvažiuoja į Tverę CTV, be bandymų urmu samdo pusę trupės (pusdykiai, nes provincija), repertuaras griūva.

- Ir čia pasirodo naujas aktorius iš Vilniaus...

- Beje, su puikiausia Romano Viktiuko rekomendacija. Bet situacija vis tiek buvo kaip tame peredvižniko paveiksle „Nelaukė“. Teko kapstytis pačiam. Surinkau kursą, ėmiau dėstyti. Teko ir vaidinti, ir režisuoti, bet ne visada tai, ką norėjau. Daugiau kūrybinės erdvės atsivėrė važinėjant po šalį, statant spektaklius kituose miestuose.

- Tai iš kur tas minoras?

- Manote, lengva 47-erių viską pradėti naujoje vietoje? Vilniuje praėjo geriausi mano metai - jaunystės, kūrybos. Mūsų teatre ypatingas buvo aštuntasis dešimtmetis. Dėl daugybės faktorių sutapimo: trupė, repertuaras, atmosfera. Kokių aktorių žvaigždynas: Miša Jevdokimovas, Tania Majorova, Valia Motovilova, Artiomas Inozemcevas, Volodia Jefremovas. Kokia paletė! Kokios spalvos! Ir kiekvienas turėjo savo vietą. Bet visus jungė, įkvėpė, vedė - Romanas Viktiukas.

- Vilniečiai, regis, anuomet dar nesuvokė, kad būsimas pasaulinio garso režisierius mankština sparnus Vilniuje. O jūs, aktoriai?

- Mums jis buvo kaip šamanas. Šamanystė prasidėdavo jau nuo teksto skaitymo. Atsirasdavo ypatinga atmosfera. Man iki šiol neaišku, iš ko gimdavo jo spektakliai. Šast - ir yra. Nors... kai ardavom - kėdės lakstydavo. Viktiukas - fenomenalaus temperamento režisierius. Bet - ir mes ne dovanėlė.

- Jis turėjo čia savo žvaigždę - Valentiną Motovilovą.

- O taip. Nebus perdėta pasakius, kad ir repertuarą rinko jai. Kartą Maskvoje, „Mossoveto“ teatre mudu su Volodia Jefremovu žiūrėjome Viktiuko „Karališką medžioklę“. Vaidino Markovas ir Terechova. Volodia sako man: Valka būtų geriau suvaidinusi. Abu pajutome, kad Viktiukas Motovilovos organiką bandė įskiepyti kitai aktorei. Kaip augalui - perduoti geresnes savybes.

- Viktiukas jūsų teatre jau neberado Monikos Mironaitės.

- Ir aš neberadau. Tik tvyrančią jos legendą. Tačiau Romanas Grigorjevičius labai vertino jos talentą, kartu su ja kažką planavo. Ieškojo specialiai jai pjesės. Deja, nebuvo lemta. Kaip ir pastatyti universiteto renesansiniame kiemelyje „Romeo ir Džuljetą“. Kaip atsirado netikėtai, taip ir dingo. Jefremovas su širdgėla pasakė: suviliojo ir paliko... Visi pasijutome našlaičiai.

- Ką jis tokio turėjo ypatingo?

- Ar aš žinau... Pabučiuotas Dievo. Intelektualas. Daug žiūrėjo spektaklių. Daug skaitė. Ir mums duodavo skaityti knygas, klausytis muzikos. Gėtė kažką yra pasakęs apie sintetinį genijaus mąstymą. Manau - tai ir apie jį.

- Ir vis dėlto: vilnietiškojo periodo Viktiukas ir tas, kuris po daugelio metų atvažiuodavo gastrolių iš Maskvos... Turiu galvoje Ženė „Tarnaites“.

- Tai, ką jis padarė „Tarnaitėse“ - nepaisant grandiozinės sėkmės - iki galo neįvertinta. Kostiumai, grimas, muzika, judesio geometrija... Spektaklio modernumas netapo barjeru jį suvokti. Ten kiekvienas matė savo ir kiekvienas savaip išgyveno spektaklio kerus. Ten galėjai įžvelgti ir Tairovą, ir Vachtangovą, ir Mejerholdą. Nė vienas neatsiranda tuščioje vietoje. Tačiau paties Viktiuko kūryba - teatrologams dar neartas dirvonas.

...Kartą Maskvos valstybinio universiteto auditorijoje mačiau Viktiuko režisuotas anuomet uždraustos Petruševskajos „Muzikos pamokas“. Iš profesionalių aktorių - tik Valentina Talyzina, kuri vaidino virtuoziškai. Visi kiti - jo studentai, universiteto profesūra. Bet ypač įspūdinga buvo viena bobulė. Gulėjo karste ir vaidino savo pačios mirtį. Daugiau - jokių dekoracijų, tik auditorijos stalai. Tas asketiškas scenovaizdis, ta tuštuma šimteriopai sustiprino finalinį spektaklio efektą, kai atsiveria lango užuolaidos, o už jų - Kremlius. Oho kokia metafora - čia jums ne špyga kišenėje. Visiems žandikauliai atvėpo.

Spektaklį žiūrėjo visas „Sovremennikas“. Maskvos garsenybės. Po ovacijų prieinu prie Viktiuko: Romanai Grigorjevičiau, iš kur tą genialią bobulką ištraukėt? O jis ją pasišaukęs sako: štai šitas barzdyla tave „bobulka“ vadina. O man: Guninai, tai garsi slavistikos profesorė, tu iš jos vadovėlių mokeisi. Stoviu raudonas kaip vėžys. Ir Vovka Jefremovas išsižioja...

- O Vilnius? Ar per tuos 18 metų teko lankytis?

- Jau po kelerių metų buvau atvažiavęs į Valentinos Motovilovos atminimo vakarą. Ir dabar - prieš „Atspindį“. Žinoma, pirmiausia - į teatrą. Tas pats budėtojas, tie patys scenos darbininkai. Palikau vaikėzus, dabar - vyrai. Iki smulkmenų pažįstamame grimo kambaryje - Volodios Jefremovo portretas. Žinojau, kad jo nebėra. Beje, ir maniškis - virš veidrodžio. Jei ne tie portretai... Toks jausmas, tarsi būčiau kelioms minutėms išbėgęs ir sugrįžęs.

...Nepatikėsite, kur bekeliaučiau, visur ieškau Vilniaus. Iki skausmo pažįstamą Vilniaus kampelį aptikau kartą Prahoje. Ir Paryžiuje...

- Ar neskauda širdies, kad Vilnius taip neskoningai modernėja? Pridygo tviskančių monstrų, dingo puikiosios senamiesčio panoramos...

- Palikau Vilnių, kai senamiestyje dar nebuvo stiklinių dangoraižių, kai kojos dar mynė senąjį tašytų trinkelių grindinį. Štai jo aš labiausiai pasigendu. Tarp tų akmenėlių šimtmečių žolės šaknys augo, samanėlės. Ypatinga senumo patina buvo. Aura. To jokiomis technologijomis neatkursi.

- O senasis Rusų dramos teatras Jogailos gatvėje - jį dar prie jūsų sunaikino...

- Palietėte labai skaudžią vietą. Kai mus iš ten „laikinai“ iškeldino, tikino: sugrįšite į puikiai restauruotas patalpas. Sakė, viską išsaugosime - net jaukiai girgždantį senąjį vokišką parketą... Net didįjį laiptų veidrodį... Fasado arkas ir kolonas...

- Įvykdyta viena didžiausių amžiaus pabaigos architektūrinių aferų. Vietoj vertingo istorinio pastato - banalus prekybos pasažas. Ir niekas už nieką neatsakė.

- Mes jautėme kažką negera. Kaip jaučia pavojų gyvūnai. Ypač - Valia Motovilova, Miša Jevdokimovas. Percovas, prisimenu, ieškojo projekto autoriaus, norėjo įsitikinti savo akimis. Bet netrukus sužinome: viskas - apgaulė. Niekas nieko neišsaugos. Puikusis vokiškas parketas parduotas kažkam pusvelčiui, nebėra veidrodžio, nebebus nei fasado, nei senųjų kolonų...

- Ką teatrui reiškia įgyventos vietos pakeitimas?

- Tragedija. Dingsta teatro dvasia, jo mistinė aura. Apie tai kalbėjo ir Piotras Fomenka: persikeliant į naują vietą dingsta sukaupta teatro energija. Rodos, vos dvi stotelės iki naujosios vietos, o žiūrovams - neįveikiamas nuotolis. Pasibaigė žiūrovų antplūdžiai, prasidėjo problemos...

- Gal ta skaudi senojo teatro praradimo istorija kažkiek jus sutaikė su Vilniaus netektimi?

- Man Vilnius - daugiau nei nostalgija. Tai nuolatinis skausmo centras. Nes jis - mano jaunystės miestas. Ypatingo kūrybinio intensyvumo laikas. Ypatingų žmogiškųjų ryšių. Visa, kas brangiausia, svarbiausia, lemta buvo nutikti Vilniuje.