Verslininkas Arūnas Povilas PALIULIS: Savos moralės ir sąžinės klapčiukai neturi

- Galėtumėte šią išimtį pritaikyti menamai moraliai Lietuvos užsienio politikai?

- Nesu nei politologas, nei akademikas, nei moralistas, nei klebonas, neturiu tinkamos kvalifikacijos šitam atsakymui. Bet kai bandau „pagrybauti", atsiranda tik saujelė valstybės veikėjų pavardžių. Daug kas pasakytų, kad Dalia Grybauskaitė švari, sąžininga politikė; nors kitiems gali nepatikti jos politika, bet ji mažai kur painiojo savo asmeninius ir valstybės reikalus. O už praeitį iki 1990 metų, katalikai sako, reikia dovanot, jeigu jinai pripažįsta klydusi, atsiprašinėja, jei nebendrauja su tomis struktūromis ir jas smerkia, net kovoja su jomis...

- Iš tikrųjų taip manote?

- Iš tikrųjų reikia dovanot už tą pilką praeitį. Kiti pasakytų, kad Valdas Rakutis ar šviesaus atminimo Algirdas Patackas yra sąžiningumo pavyzdžiai, kad Povilas Urbšys yra principingas. Kadaise, kai P.Urbšys dirbo Seime, jo paklausiau, kiek iš 141 seimūno būtų be kompromisų, ir jis kiek pagalvojęs sakė: gal penkiolika, gal dvidešimt.

Paprašytas išvardinti pavardes, po penkių ėmė stenėti, o po aštuonių visiškai įklimpo. Bet turiu pasakyti, kad „čekiukai" labai daug pasako apie mūsų politikus ir jų mąstymą. Jeigu jie taip su smulkiomis sumomis elgiasi, tai ko galima tikėtis, kai prieina iki stambių...

- Gal žinote būdą, kaip pašviesinti Seimą ir ministerijas?

- Siūlyčiau įvesti tokią tvarką, kad kiekvieną savaitę, pavyzdžiui, penktadienį, kiekvienas tautos atstovas duotų išsamią veiksmų ataskaitą: kaip balsavo, kokius įstatymo projektus pasiūlė, kur keliavo, su kuo susitikinėjo, kur gavo dovanėlių, kur valgė nemokamus pietukus ir pan. Juk jie mus atstovauja, jie turi mūsų įgaliojimus, jie valdo mūsų sumokėtus mokesčius...

- O jums nepatiko konservatorių idėja apsišvarinti, paleidžiant Seimą ir skelbiant naujus rinkimus?

- (Juokiasi.) Na, iš tikrųjų būčiau linkęs pritarti, kad Seimą reikia paleisti ilgesniam laikui, o ne iki kitų rinkimų, nes, mano akimis, tas Seimas daugiau nuostolių, negu naudos duoda. Jei būtų mano valia, kiekvieną seimūną, ministrą, merą prieš rinkimus pasodinčiau prieš melo detektorių ir išsiaiškinčiau, ar jie dirba Tėvynės labui ar savo naudai.

Paklausčiau kiekvieno, ką jis gero nuveikė, kiek šalių aplankė mūsų sąskaita ir ką iš to laimėjo Lietuva, kokią paramą gauna per rinkiminę kampaniją ir iš kur, - žodžiu, tegu išsamiai paaiškina, ką veikia su mūsų surinktomis lėšomis mums atstovaujamu laiku.

Kita vertus, visus svarbius valstybės klausimus (dvigubos pilietybės, migrantų priėmimo, homoseksualų vedybų, narkotikų dekriminalizavimo, karinės tarnybos, paramos Ukrainai ir kt.) piliečiai turėtų spręsti demokratiškai, referendumuose. Tai ne tik užtikrintų pilietiškumą, bet ir mažintų korupciją.

- Pagal jus išeitų, kad valstybės politika priklauso nuo ją vykdančių žmonių moralės?

- Nebūtinai. Politikų veiksmams įtakos turi lobistai, koncernai, oligarchai. Tiek Jungtinės Amerikos Valstijos, tiek Europos Sąjunga yra valdomos ne piliečių, ne parlamentarų, o klanų. Tie klanai vykdo savo planus per lobistus, pavyzdžiui, Briuselyje jų visas spiečius - net 25 tūkstančiai.

Yra septyni pagrindiniai klanai, jeigu domina. Pirmoj vietoj yra finansai, bankininkai, antroj vietoj - energetika, trečioje - karo pramonė, ketvirtoje - žemės ūkis ir maisto pramonė, penktoje vietoje - medicina ir ypač farmakologija. Paskui eina medijos ir septintoje, paskutinėje vietoje - save pasaulio valdytojais laikantys milijardieriai - Bilas Geitsas, Džordžas Sorošas, Rotšildai, Rokfeleriai ir pan.

- Daugeliui iki šiol smalsu, ar vadinamasis laisvės, arba Tapino, kelias Baltarusijos link laikytinas vertybinės politikos kulminacija ar tiesiog svetimos valios vykdymu. Ką manote jūs?

- Gražus gestas, negali prieštarauti, norint parodyti, kokie mes geri, kilnūs ir tarnaujame dėl savo Tėvynės. Mes nuraminome sąžinę, kad kažką darome. Amerikonai jau 30 metų siunčia „minčių tankus" į Baltgudiją (Baltarusiją - aut. past.) , tačiau masinio judėjimo, galinčio prilygti mūsų Sąjūdžiui, ten vis neatsiranda.

- Apskritai turbūt galima sakyti, kad mūsų akyse žlunga Amerikos, kaip demokratijos nešėjos, mitas?

- Nuo Antrojo pasaulinio karo JAV save laiko išskirtine valstybe, išskirtine tauta. Dėl savo ekonominės galios, karinio pajėgumo bei kultūros amerikonai savo valstybę laiko pasaulio laisvės ir demokratijos simboliu, kurį reikia eksportuoti. Prezidentas Džordžas Bušas sukeltą karą Irake teisino laisvės ir demokratijos eksportu. Bet iš tikrųjų Amerika eksportuoja savo šalies interesus.

- Nusižiūrėjusi į didesnį brolį, Lietuva taip pat bando eksportuoti demokratiją...

- Taip, bandėm per Taivaną ją eksportuoti į Kiniją. Kokia buvo to „eksporto" kaina, žinote. Nieko nepadarysi, ir mažos tautos nori pasirodyti pasaulio scenoje, nors niekas taip Lietuvos vardo nepagarsino, kaip vasarą vykęs NATO viršūnių suvažiavimas. Niekas dabar jau nebespėlioja, ar žemėlapyje Lietuvėlė yra kur nors aukščiau Italijos, ar žemiau Švedijos, bet dauguma jau tiksliai žino, kur ji išsidėsčiusi.

Man tik įdomu, ką veikė Vilniuje 2500 diplomatų, ministrų, prezidentų, dar tiek pat žurnalistų, susirinkę dviem dienoms, kai du trys žmonės viską jau buvo nusprendę ir dėl Ukrainos, ir dėl Švedijos, ir Turkijos gerokai iš anksto.

- Pasaulyje žinomos dvi išskirtinės valstybės: JAV ir Izraelis. Jūs žinote daugiau?

- Izraelis yra išrinktoji tauta nuo Biblijos laikų, per savo lobistus ir kapitalą taip paveikusi Amerikos kongresą, kad niekas nedrįsta pasakyti žodžio prieš. Matote, kaip Seime puolamas Remigijus Žemaitaitis. Ar jis ką sumelavo? Nenustebsiu, jeigu iš jo atims Seimo nario mandatą, - faktai jau nebesvarbūs, interesai svarbūs. Interesai priklauso nuo kapitalo.

Aš ne visai sutikčiau dėl dviejų išskirtinių jėgų pasaulyje, nes Kinija yra greitai kylantis ekonominis ir karinis galiūnas. Nelaukiu, bet suprantu, kad neišvengiamai ateis diena, kai ji pasiglemš Taivaną. Be to, dar yra auganti BRICS - Brazilijos, Rusijos, Indijos, Kinijos ir Pietų Afrikos Respublikos ekonominė sąjunga, šiandien plečianti savo ribas ir jau pradėjusi atsiskaitymus nebe doleriais, o savo valiuta.

- Sakėte, išskirtinį vaidmenį Amerika prisiėmė po Antrojo pasaulinio karo. Kas jį suponavo?

- Ameriką atrado anglų piligrimai, protestantai, kurie važiavo tikėdami religine laisve ir ekonomine nepriklausomybe. Jie buvo labai darbštūs, sakydavo, darbas ne tik puošia žmogų, bet ir garbina Dievą. Ir pirmus 300 metų Amerikos moto toks ir buvo: už Dievą, už Tėvynę, už šeimą.

Po Antrojo pasaulinio karo iškilo JAV ekonominė ir karinė galia, kurią buvo imta skleisti per pasaulį (šiandien priskaičiuojama 750 JAV karinių bazių 80 užsienio valstybių), atsirado labai stambių pramonininkų bei finansininkų korporacijų, kurios ir sugalvojo šitą globalizmą, pradėjo daryti įtaką politiniams procesams, ir ne tik savo šalyje. Šiandien Amerikoje yra 15 tūkst. lobistų, kurių biudžetą sudaro 4 mlrd. dolerių, didžiausią dalį skiriant finansams, sveikatai ir karinei pramonei.

Andrius Bacevičius, Čikagos lietuvių sūnelis, kovojęs Vietname ir patyręs karo žiaurumą, beprasmybę, sunkias moralines, fizines ir finansines traumas, aiškina, kad Amerika po Vietnamo karo prarado savo moralinį kompasą ir tarptautinius ginčus sprendžia ne per diplomatiją, bet kariniais veiksmais.

Jis praneša, kad per savo 247 istorijos metus JAV paskelbė tik 11 karų, nes juos gali patvirtinti tik parlamentas, bet buvo per du šimtus karinių įsiveržimų į svetimus kraštus. Prezidentas Dž. Bušas kartu su 150 tūkst. karių išsiuntė „demokratiją" į Iraką, per 20 metų į Afganistaną JAV sukišo 2 trilijonus dolerių ir kokie viso to rezultatai? Nieko gero: vienas milijonas gyvybių Irake, du trilijonai išmesti iš JAV biudžeto, suduotas didžiulis smūgis valstybės prestižui.

- Panašu, kad su vadinamąja demokratija Vakarai eksportuoja ir moralinę degradaciją...

- Norit pavyzdžių? Jei neklystu, 2003 metais Anglijos ginklų gamintojai pasirašė 43 mlrd. svarų sutartį su Saudo Arabija, bet turėjo mokėti komisinius, kitaip tariant „otkatą". Ir Saudo Arabijos gynybos ministro sūnus, tuo metu ambasadoriavęs Amerikoje, sau pasiskyrė 1,2 mlrd. svarų išmoką.

Iš viso dėl šio sandėrio buvo sumokėta apie 6 mlrd. svarų kyšių. Kai Anglijos parlamente kilo triukšmas ir buvo pradėtas tyrimas, arabai pasiskundė Toniui Blerui, kad tai sugadins ilgalaikius tvirtus politinius ekonominius santykius, tad 2006 metais tyrimas buvo nutrauktas. Visi liko sausi ir švarūs.

Kitas pavyzdys. Gal girdėjot, kad mūsų dienomis dėl kilusio skandalo, kuriame svarbiausią vaidmenį atliko Prancūzijos nacionalinė naftos milžinė „Total", ji tapo nepageidaujama Nigerio, Čado, Malio, Centrinės Afrikos Respublikos valstybėse? Mat kompanija jų energetinius išteklius valdė monopolistiškai, per kyšius.

Pasak prokurorų, per tris dešimtmečius buvo išdalinta 350 mln. eurų kyšių tiek Prancūzijos politikams ir ministrams, tiek Afrikos šeichams ir diktatoriams. Apkaltinti buvo 23 pareigūnai, nuteisti trys, bet vienas ar du pasėdėjo kalėjime kokį pusmetį, ir viskas tuo baigėsi.

Pagal praėjusią savaitę paskelbtus sociologinės apklausos duomenis, 73 proc. Amerikos gyventojų mano, kad tiek Donaldas Trumpas, tiek Džo Baidenas yra korumpuoti, o 80 proc. teigia, kad Amerika išgyvena moralinę degradaciją; labai retai būna tokia vieninga nuomonė. Mano akyse moralinis valstybės nuosmukis prasidėjo tuomet, kai buvo rasta negyva aktorė Merilin Monro, ketinusi paviešinti romaną su prezidentu Džonu Kenedžiu. Amerikoje niekas netiki, kad ji mirė laisva valia dėl migdomųjų perdozavimo.

Po kiek metų jo brolis Edvardas, palikęs pakeleivę mirti, pabėgo iš avarijos vietos ir apie ją pareigūnams pranešė tik kitą dieną, praėjus 10 valandų. Tai buvo ženklas, kad nesam visi žmogiški ir lygūs, nesam demokratiški.

Na, o moralinė degradacija įsibėgėjo praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje drauge su hipių karta, skandavusia „Sex & Drugs & Rock & Roll" (seksas, narkotikai, rokenrolas) ir prieštaravusia bet kokiems autoritetams. Universitete istorijos profesorius mus ragino niekuo nepasitikėti, kvestionuoti kiekvieną išgirstą tiesą, kiekvieną žodį, nes trys istorikai - jau penkios istorijos...

Griežtas katalikiškas tikėjimas patyrė smūgį po smūgio, ir visuomenės akyse ėmė smukti tėvų, mokytojų, kunigų, politikų, policijos, - apskritai visų autoritetas. Mažai kas jų klauso, mažai kas kreipia į jų kalbas dėmesio.

- Norėčiau atsigręžti į Lietuvos moralinį kompasą. Ką apie jį galvojate jūs?

- Norėčiau paminėti ir vieną kitą pozityvų pavyzdį. Daug kas sakytų, kad Didžiosios Britanijos geležinė ledi Margaret Tečer buvo labai pavyzdinga ir sąžininga. Ji susilaukė kritikos už angliakasių profsąjungų naikinimą, už pritarimą JAV pradėtiems karams, bet mažai kas gali ją apkaltinti nesąžiningumu.

Kitas pavyzdys - Vokietijos kanclerė Angela Merkel. Gal kam nepatiko jos politika migrantų atžvilgiu, jos bendravimas su Rusija dėl energetinių šaltinių, bet niekas nekaltina jos korupcija.

Šių dienų Italijos ministrė pirmininkė Džordža Meloni (euroskeptikė, pasisakanti prieš imigraciją, prieš homoseksualų vedybas) irgi atrodo gana sąžininga, bet norint ieškoti Europos sąžinės, turėtume nusukti akis į Skandinavijos šalis, kur, pagal Jungtinių Tautų ataskaitą, žemiausias politinės korupcijos lygis pasaulyje ir kur gyvena laimingiausi žmonės. Pirmauja Danija ir Suomija, bet nuo jų mažai atsilikusi Švedija, Norvegija, Islandija. Pastaraisiais metais beveik visas jas valdė moterys.

Skandinaviją aplankęs CNN kūrėjas Tedas Terneris pareiškė, esą pasaulis būtų daug geresnis, jeigu daugiau valstybių vadovautų moterys, pirmenybę teikiančios ne verslui, kariniams veiksmams, pasaulio valdymui, bet švietimui, sveikatai, socialinei rūpybai bei kultūrai.

- Su tokiu pat įkvėpimu pridurtumėt ir Lietuvą, kur Seimui ir vyriausybei vadovauja moterys, agituojančios už, mano nuomone, amoralius įstatymus ir kur šitiek skurdo ir šitiek nelaimėlių?

- Tai globalizmo rezultatas. Jos nori įtikti JAV globalinei politikai ir Europos Sąjungai, siuntinėjančiai ekspertus į ministerijas reikalaujant laikytis europinės sistemos ir ES įstatymų. Lenkija bandė pasipriešinti dėl migrantų politikos, dėl Aukščiausiojo teismo įgaliojimų, dėl anglies kasyklų ir jai buvo nutrauktas dalinis finansavimas. Lietuvėlė maža šalis, gauna 3 mlrd. Europos paramą kasmet, o globalizmas turi labai daug svertų silpnesniems paveikti.

Dabar atsirado naujas Vakarų diktatas - ESG (angl. Environmental, Social & Governance - aplinkos apsauga, socialinė atsakomybė ir valdymas), gamtosaugos, socialinių reikalų ir valdymo, kitaip tariant, tvarumo programa, įpareigojanti saugoti gamtą, atverti sienas migrantams ir visokeriopai remti LGBT politiką. Tačiau kur kas didesnį pavojų demokratijai kelia Pasaulio ekonomikos forumo ir Klauso Švabo žadamas pasaulio perkrovimas.

- Taigi kieno moralę generuoja Lietuvos valstybė, tiksliau žmonės, stovintys prie jos vairolazdės?

- Jie yra globalios politikos klapčiukai. Jie su viskuo sutinka, jie dėl visko nusileidžia, kas jiems prisakyta. Tad galima sakyti, kad savos moralės ir sąžinės klapčiukai neturi.