Budapešte vykusiame knygų festivalyje buvo pristatyta ir lietuviška knyga - į vengrų kalbą išverstas Tomo Venclovos kūrinys “Vilnius: miestas Europoje”. Šios knygos vertėja vengrė Beatrisė Tolgijesi (Beatrix Tolgyesi) lietuvių kalba susidomėjo dar mokydamasi gimnazijoje.
Beatrisė negali paaiškinti, kodėl ją taip sužavėjo lietuvių kalba. Sako, tiesiog labai patikęs žodžio “Vilnius” skambesys. O idėja išmokti šią retą kalbą merginai atrodė neįprasta ir egzotiška.
Pirmosios pamokos iš produktų etikečių
Su Beatrise susitinkame vienoje seniausių Budapešto cukrainių. Jau aštuonerius metus lietuvių kalbą besimokanti mergina šneka su švelniu akcentu, tačiau beveik be klaidų - puikiai derina linksnius, gimines. Susidaro įspūdis, kad bendrauji ne su vengre, o šiek tiek tarmiškai kalbančia lietuve.
Beatrisė pasakoja lietuvių kalba susidomėjusi dar tuomet, kai nebuvo girdėjusi, kaip ji skamba iš tikrųjų. Ji dažnai paskaitinėdavo etiketėse lietuviškai aprašytą produktų sudėtį. Mūsų kalba jai atrodė labai egzotiška.
“Iš pradžių atrodė, kad visi žodžiai baigiasi galūne “-as”, - juokiasi Beatrisė. - Labai gražiai skambėjo žodis “Vilnius”. Mane visada traukė Šiaurės šalių mistika ir Rytų Europa, nes apie šių šalių kultūrą žinoma labai mažai. Daug kas mokosi ispanų, italų, prancūzų, vokiečių kalbų, o mokėti kurios nors Baltijos šalies kalbą - retas dalykas”.
Dabar Beatrisei gražiausiai skamba lietuviški žodžiai “laikas”, “laikrodis”, “pilis”, “lietus”. Nors lietuvių kalba turi sunkiai išmokstamos kalbos reputaciją, Beatrisei ji pasirodė lengvesnė, nei iš pradžių tikėjosi. “Ši kalba nėra lengva, - sako mergina, - bet labai sisteminga. Jei išmokstu kirčiuoti vieną žodį, žinau, kaip kirčiuoti visus tos grupės žodžius. Užsieniečius dažnai gąsdina linksniavimas, tačiau jį per kelias savaites taip pat galima išmokti. Gal šiek tiek sunkiau įkandamas dalyvių sudarymas. Bet man rusų kalba atrodo kur kas labiau komplikuota”.
Vilniaus universitete metus studijavusi ir vengrų kalbą dėsčiusi mergina sako, kad lietuviams mokytis vengrų kalbos sekėsi kur kas sunkiau. “Kadangi tai buvo tik laisvai pasirenkamas dalykas, iš visos grupės iki pabaigos ištvėrė tik du žmonės, - juokiasi Beatrisė. - Vengrų kalba iš tiesų labai sudėtinga. Su grupe susitikdavome kartą per savaitę, o tiek laiko tikrai nepakanka”.
Lietuvoje ištiko kultūrinis šokas
Atvykusi į Lietuvą studijuoti vengrė didelių kultūrinių skirtumų nesitikėjo, todėl iš pradžių buvo gerokai nustebusi ir sutrikusi.
“Juk tai - Europos šalis. Nemaniau, kad galėtų ypač skirtis žmonių mentalitetas ar bendravimo būdas. Tačiau atvykusi į Lietuvą patyriau kultūrinį šoką, - su šypsena prisimena vengrė. - Mažytės ir, atrodo, nereikšmingos smulkmenos sukeldavo labai daug rūpesčių. Pavyzdžiui, parduotuvėje pardavėja nepasisveikindavo, o jei aš pasakydavau “laba diena”, ji vis tiek nieko neatsakydavo. Vengrijoje neatsakyti į žmogaus pasisveikinimą labai nemandagu”.
Pasak merginos, vengrai vartoja daugiau įvairių mandagumo frazių, kurios Lietuvoje ne tokios populiarios. “Vengrijoje, jei noriu ko nors paklausti gatvės praeivio, visuomet sakau: “Atsiprašau, gal galite pasakyti...” Lietuvoje žmonės dažniausiai iškart klausia, ką nori sužinoti. Kartą paklausiau senyvos moters: “Gal galite pasakyti, kur yra autobusų stotis?” Ji man atsakė: “Aišku, galiu. Kodėl turėčiau negalėti?” - juokiasi Beatrisė.
Vengrė prisipažįsta iki šiol nežinanti, kaip kreiptis į vyresnius žmones - “tu” ar “jūs”. “Kai bendrauju su vyresniu žmogumi, jis po kurio laiko ima į mane kreiptis “tu”, tačiau nepasako, kad ir aš galiu taip pat į jį kreiptis. Tokiu atveju nežinau, ką daryti - Vengrijoje sakyti vyresniam žmogui: “Ar galiu kreiptis “tu”?” negalima, todėl nedrįstu taip elgtis ir Lietuvoje, - sako mergina. - Keista ir tai, kad pirmą kartą susitikę jauni žmonės taip pat kreipiasi vienas į kitą “jūs”. Vengrijoje bendraamžiai visuomet vadina vienas kitą “tu”.
Lietuviai - darbštūs ir spontaniški
Lietuvoje metus viešėjusią merginą nustebino žmonių spontaniškumas. Beatrisės teigimu, lietuviai susitikimus planuoja atsitiktinai ir tiksliai neapibrėžia laiko. “Žmonės Lietuvoje dažnai sako: “Užsuksiu po pietų” arba “penktadienį paskambinsiu ir susitarsime”. Jie gali netikėtai užeiti į svečius arba paskambinti ir pakviesti susitikti po pusvalandžio, - stebisi mergina. - Mes įpratę susitikimus numatyti gerokai anksčiau ir tiksliai suderinti laiką. Prisimenu, kartą dėstytojas sugalvojo surengti vakarėlį su mūsų, užsieniečių, grupe ir pakvietė tą pačią dieną. Atėjo vos keli žmonės, nes visi kiti jau turėjo planų”.
Užsienietės akimis, lietuviai kur kas spontaniškiau žiūri ir į tolesnių ateities planų kūrimą, gyvena šia diena. “Žmonės dažnai sako: “Niekada negali žinoti, kas bus vėliau”, stengiasi nekurti tolesnių ateities planų, nes bijo, kad jie sugrius ir vis tiek nebus taip, kaip suplanuosi”, - pastebi Beatrisė.
Pasak merginos, susipažinti su lietuviais sunku - jie atsargiai, net įtariai žiūri į užsieniečius, tačiau jei pavyksta susidraugauti, yra labai mieli ir stebėtinai daug padeda vieni kitiems. “Palyginusi lietuvius su vengrais, galiu pasakyti, kad lietuviai kur kas darbštesni ir taupesni, - teigia Beatrisė. - Be to, lietuviai daug labiau rūpinasi savo kultūros ir kalbos išsaugojimu. Bijoma, kad lietuvių kalba ir kultūra gali išnykti. Vengrams tai rūpi mažiau”.
Parengta pagal dienraštį "Respublika"
