Apie Velykas lageryje, kur visos vaišės - kiaušinėliai, nusilipdyti iš duonos, apie gyvybę išgelbėjusias Velykas, visą kalėjimų laikotarpį išnešiotas, išsaugotas atmintyje ir Velykas šiandien - 22-ųjų laisvos Lietuvos Velykų išvakarėse kalbamės su Lietuvos pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui dalyve, buvusia politine kaline, Norilsko kalinių sukilimo dalyve Joana ULINAUSKAITE-MUREIKIENE, Prisikėlimo proga Lietuvai linkinčia šviesos, kuri ne iš pavasarinio dangaus, o iš žmonių sklistų.
- Skaitydamas jūsų knygą „Likimo išbandymai“ apie jūsų - jaunos, dar nė pilnametystės nesulaukusios mergaitės patirtis šiurpiausiuose sovietiniuose lageriuose už poliarinio rato, negalėjau nepastebėti, kaip būdama ten medituodavote ties laimingų akimirkų iš Lietuvos prisiminimais, sukdama ir sukdama jas, tarsi magnetofono juostelę, savo atminty. Supratau - tie prisiminimai jus maitino, stiprino, padėjo išlikti gyvai. Todėl šiandien, Prisikėlimo išvakarėse, maga paklausti, gal toje atminties juostelėje esti ir koks ryškus vaikystės Velykų prisiminimas, padėdavęs vidujai bent kiek sušilti juodžiausiomis akimirkomis?
- Žinoma. Ir dabar labai ryškiai iki smulkmenų prieš akis matau visą aplinką, visus veidus, net kvapus, mane supusius vienos mylimiausių mano švenčių metu. Man pačiai tie prisiminimai - kaip vaizdai iš rojaus, tačiau ne kaži ką įspūdingo tegaliu papasakoti... Manoji šeima nebuvo turtinga. Augome penki vaikai. Tėvelis buvo valdininkas, tačiau išlaikyti mus buvo nelengva. Nuosavo namo neturėjome - nuomojomės butą. Tačiau manoji vaikystė buvo nepaprastai turtinga gamta. Gyvenome Kaune netoli botanikos sodo. Fredos šlaitai. Pievos. Kalvos, apaugusios ramunėmis. O dar - velykinė saulės šviesa, nutvieskusi visus daiktus ir veidus, pats gamtos budimas, žydėjimas, paukščių balsai...
Prisimenu kruopštų, nuoširdų visuotinį ruošimąsi Velykoms. Reikėdavo viską išskalbti, išlyginti, visas dulkeles nuvalyti - net paveikslus nukabindavom nuo sienų, nuvalydavom - sutvarkydavom namus tobulai. Jau tuomet, kai namai tviskėdavo švara, mama imdavo ruošti šventinį stalą. Užminkydavo pyragą, prikepdavo sausainukų. O sulaukus tėtės, grįžusio iš darbo, prasidėdavo linksmiausioji šventės išvakarių dalis - tėtė patiesdavo ant stalo didelį popieriaus lapą ir imdavo marginti kiaušinius. Mes, visi penki vaikai, apguldavome tėtę iš visų pusių ir žiūrėdavome, kaip ant kiaušinio lukšto atsiranda zuikučiai, stirniukai, ornamentai... Tėtė išties labai gražiai piešdavo, tad ir mūsų kiaušiniai būdavo išmarginti labai meniškai - net gaila daužti būdavo... Mokėjo jis marginti ir vašku, tačiau labiausiai jam patikdavo tiesiog laku piešti ant lukšto.
Patį Velykų rytmetį - anksti anksti, dar neprašvitus, išeidavome į Katedrą Prisikėlimo mišių klausyti. Reikėjo eiti apie tris kilometrus, tačiau pats ėjimas jau buvo labai svarbi šventės dalis - pasipuošę žmonės į bažnyčią traukė upeliais. Namuose likdavo tik ligoniai ir patys mažiausieji.
Netgi ne vaišės buvo svarbiausia - pats krūtinę sprogdinantis laukimas, kol visa šeima kartu susės už stalo. Būdavo, lageryje, prisimindama tą sėdimo prie Velykų stalo akimirką, net daužiamo kiaušinio lukšto trakštelėjimą išgirsdavau. Beje, mūsų šeima turėjo - o ir dabar tebeturi - tradiciją vieną šventintą kiaušinį padalyti į tiek dalių, kiek prie stalo žmonių esama, ir visi suvalgydavo po to paties kiaušinio gabaliuką. Šis ritualas - tarsi burtas šeimos vienybei saugoti.
- Lageriuose Velykų švęsti turbūt nebuvo nei kaip, nei kada?
- Per visus devynerius lagerio metus kiaušinio ne tik ragauti, bet net ir matyti neteko. Tačiau nebuvo nė vienų metų, kad Kalėdų, Velykų, Vasario 16-osios nebūtume šventę.
Atsimenu ir pirmąsias savo Velykas lageryje. Neturėjome nei laikraščių, nei kalendorių, bet buvo pas mus senyvo amžiaus moteris, kurią Kupiškio Močiute vadinome, tai ji išskaičiavo, kurį sekmadienį turi būti Velykos. Tą sekmadienį dirbome labai ilgai, krovėme vagonus prie geležinkelio... Šventei buvome iš vakaro pasiruošę - iš duonos minkštimo buvome nusilipdę simbolinius kiaušinėlius, susidaužėme tais kiaušinėliais, pasimeldėme ir suvalgėme.
Po trejų metų Velykas sutikau jau ypatingo režimo lageryje, tarp Taišeto ir Irkutsko, 121-ajame kilometre. Ten jau buvo nemažai lietuvaičių, tarp jų - Lietuvos generolo žmona Stefanija Ladygienė, nepaprastai tvirta moteriškė, buvusi mūsų pagrindinė palaikytoja ir dvasinė vadovė. Tad nors ten ir labai vargome, visai negaudavome siuntinių, laiškų, nepaprastai sunkiai dirbdavome, S.Ladygienė manė, kad vis tiek neturime teisės Velykų nešvęsti - sugalvojo suorganizuoti mūsų visų rankdarbių parodėlę. Kaip įmanydamos gražiau, švariau apsirengėme, kas iš gėlyčių, kas iš kankorėžių sumeistravome kompozicijas ir viena kitai jas dovanojome. Gaila, kad tos mūsų darytos dovanėlės neišliko. Jums sunku įsivaizduoti, kokią vertę tokios dovanėlės turėjo ten - lageryje. Tokių dovanų už jokius pinigus nenupirksi jokioje pasaulio parduotuvėje. Vaišių nebuvo jokių - net ir besimeldžiančios prižiūrėtojos buvome išvaikytos, tačiau patyliukais susirinkome vėl ir meldėmės.
Juodžiausios Velykos buvo Norilske. Sibire, nors per Velykas dar tvyro pusnynai - bent jau gamta graži. Miškai, miškai... Pušys, po sunkiomis sniego kepurėmis, aukštas, žvaigždėtas dangus... O Norilske apskritai jokios gamtos nėra. Ten moterys kalinės turėdavo dirbti naktimis - kapliais daužyti aštuonių metrų gylio duobes poliams kalti. Mat ten ant polių galėdavo stovėti namai - kitaip dėl amžinojo įšalo jie sugriūtų. Kaip dabar atsimenu - Velykų naktį kaip tik ir stovėjau viena gilioje duobėje, mojuodama kauptuku. Kaip kape. Tik mažas žvaigždėtas dangaus lopinėlis virš duobės. Nei lietuvaičių, nei draugų, nei galimybės su kuo žodeliu persimesti, nei su kuo drauge pasimelsti...
Į tą gabalėlį dangaus žvilgsniu ir tegalėjau atsiremti. Kapojau įšalusį gruntą ir galvojau: „Jie viską, viską iš manęs atėmė. Bet atimti šio dangaus, į jį skrendančių mano maldų, vilčių, tikėjimo ir tolimos Lietuvos, kažkur žydinčios po tuo pačiu dangumi - neįstengė ir nebeįstengs“.
- Į kelias dalis šventintą kiaušinį dalysite per šias Velykas?
- Į keturiolika. Du vaikai su savo žmonomis, dvi ištekėjusios anūkės su savo vyrais, proanūkiai du ir dar du nevedę anūkai, kurių jaunesnysis šiemet gauna teisės bakalauro diplomą. Na, ir mudu su vyru Juozu.
Vis taip pat visuotinai einame į bažnyčią... Tik štai su kaimynais artumo šiais laikais nebeliko - žmonės, bent jau didmiesčiuose, nebesikaimynauja. Todėl šventinis bendrumo jausmas yra apiblukęs. Liūdna dėl to. Tačiau jeigu žmonės dar ateina į Prisikėlimo mišias, jeigu jiems vis dar svarbu ant savojo stalo turėti šventintą margutį, vadinasi, Velykų dvasia, kurią pažįstu nuo savo vaikystės, Lietuvoje dar tebėra gyva.
- Gal norėtumėte pasveikinti Lietuvos žmones, palinkėti jiems ko nors Velykoms?
- Norėčiau palinkėti pačių svarbiausių vertybių gyvenime: tikėjimo, vilties, meilės, šviesos. Kad daugiau būtų šviesos žmonių veiduose, šviesos sklindančios iš žmogaus širdies. Atgimkim, drauge su Atpirkėju, su gamta, kabinkimės į viltį, o ne į nusiminimą. Suprantu, kad daugelis gyvename skurdžiai, daugelis darbo neturime, tačiau esame orūs žmonės, todėl viltis mumyse tiesiog privalo būti už neviltį stipresnė. Viena moteriškė, Lietuvos partizanė, po tardymo pati žiauriai sumušta, išgirdusi mane verkiant, man citavo Don Kichotą: „Ieškok išeities iš užburto rato, nelaisvėje ieškok laisvės, mirty - gyvasties, ligoj - sveikatos“. Sunkiausiomis akimirkomis kabinausi į šiuos žodžius. Ieškojau. Ir suradau.
O svarbiausia, ko Velykoms ir kiekvienai dienai linkiu - meilės. Žmogus juk turi ką nors mylėti. Iš tikrųjų, iš visos širdies, iš visų jėgų - mylėti. Kitaip jis - negyvas. Kaip poetas Justinas Marcinkevičius rašė: „Pakrikštytas ne vandeniu, o meile, esu čionai. Ir žinau, kad žemėje nėra daugiau ką veikti“.
Parengta pagal dienraštį "Respublika"
