Užtektų fantazijos įdomiai gyventi 140 metų

Šiemet ši talentinga pora mini ir daugiau svarbių sukakčių. Gegužę Arūnas paminėjo 70-mečio ir tuo pat metu - 45 kūrybos metų sukaktis. Liepą tokią pačią gražią 70-mečio sukaktį atšventė ir žavingoji Virginija. Ilgą ir įdomų kelią sykiu jau nuėję Virginija ir Arūnas sako norintys dar ilgai būti drauge. Tai pora, kurioje kiekvienas yra tolerantiškas kito atžvilgiu ir vienas kitą papildo. Abu nestokoja humoro jausmo, ypač Arūnas. O kada jis sako tiesą šiame interviu, kada juokauja, - spręskite patys.

Kaip susipažinote, kada vienas kitą pastebėjote?

Virginija: Mane pastebėjo Arūnas, jo menininko akis (juokiasi).

Arūnas: Kai mokiausi Vilniaus dailės institute, dabar Dailės akademija, nebuvome užsidarę kaip vienuolyne, nueidavome ir į konservatoriją, ir į šokius.

Virginija: O konservatorijoje buvo mokomasis teatras ir jame nuolatos vykdavo spektakliai.

Arūnas: Pasikviesdavome konservatorijos studentus, draugavome ir su universiteto filologėmis, su archeologėmis: jos kasdavo, mes tas iškasenas paišydavome. Archeologės neįsižiūrėjau, akis užkliuvo už artistės. Ji mokėjo labai smagiai vizginti uodegą vaidindama antį.

Virginija: Tai buvo spektaklis „Vaikų dienos". Sukūrėme konservatorijoje, o paskui rodėme Šiaulių dramos teatre ir keliavome po visą Lietuvą.

Arūnas: Kai Šventojoje atlikome vasaros praktiką, nuėjome pažiūrėti Šiaulių dramos teatro spektaklio „Vaikų dienos". Ir ta antis man vėl užkliuvo už akies...

Kada ją užkalbinote?

Virginija: Su Arūnu susipažinau girininko namuose, kurie visada būdavo pilni vasarojančių jaunų žmonių. Atmosfera tuose namuose buvo labai draugiška, su bendrais arbatos gėrimais, žuvienės virimais. Kol Ričardo draugai skulptoriai skaptuodavo bareljefą, paruošdavau jiems kavos.

Arūnas: Man atrodo, tai buvo ankstus rytas, nesimiegojo, ko gero, nei man, nei Virginijai. Susitikome verandos tarpduryje ir baisiai ilgai kalbėjome. Kokias tris ar keturias valandas turėjome apie ką šnekėti. Ir, regis, šnekamės jau keturias dešimtis metų.

Ar prisimenate pasipiršimo momentą?

Virginija: Arūnas pasipiršo po spektaklio „Saugokis arklio geltona skarele", kai Šiaulių dramos teatras, kuriame aš tuo metu dirbau, gastroliavo Klaipėdoje.

Arūnas: Tada vyko skulptorių simpoziumas Smiltynėje ir, nepamenu kas, mus pakvietė į spektaklį, sakė, bus daug arklių ir viena kumelė. Įspūdingiausia tame spektaklyje buvo Virginija, kuri vaidino nėščią kumelę.

Virginija: Po spektaklio Arūnas pasikvietė mane pasivaikščioti prie Danės upės. Apstulbau, kad man peršasi, sutrikau ir atsakymo nedaviau. Kai po kelių savaičių papuoliau į avariją, Arūnas buvo tas, apie kurį pirmiausia pagalvojau. Tada jam paskambinau ir paklausiau, ar gyventų su neįgalia, nors buvo sužeisti tik du mano pirštai. Jis tuojau pat atvažiavo į Kauną, į mano mamos namus. Tuo metu aš jau dirbau Kauno valstybiniame teatre. Tada ir sutarėme gyventi drauge.

Norėtųsi išgirsti, kokie jūs esate žmonės.

Arūnas: Virginija nemoka virti valgio. Verdu aš iš vargo, iš liūdesio (juokiasi).

Virginija: Arūnas moka virti ir verda, ruošia ir pusryčius, ir pietus, ir vakarienę, o man belieka gražiai stalą paserviruoti.

Arūnui visada svarbiausia buvo ir yra jo darbai, įsipareigojimai, užsakymai, terminai. Atsikeli ryte ar vėliau grįžti iš teatro, jo nėra, jis dirbtuvėje. Ir šeštadienį, ir sekmadienį būna prapuolęs. Arūnui sekėsi laimėti konkursus, vieno užsakymo dar būna nebaigęs, jau laimi kitą.

Aš keliuosi vėlai. Jis supranta, kad jeigu guluosi vėlai, man reikia išsimiegoti. Nežadina, pats pusryčius pasidaro. Dažnai net nepavakarieniaujame kartu, nes man vakarais spektakliai, ar naktį grįžtu iš tolimų gastrolių. Rašau scenarijų, mokausi tekstą ir jis nesulaukęs užmiega. Ir jam labanaktis nepasakai, ir nepabučiuoji prieš miegą. Bet užtai visada bučiuojamės susitikdami ir išsiskirdami.

Buitis mums niekada netrukdė ir problemų nekūrė. Juokauju sakydama, kad nieko ištikimesnio už dulkes nežinau. Kartais pagauna įkvėpimas, apsisuku kaip ragana ant šluotos, ir namai švarūs.

O ar teko išgyventi krizių?

Arūnas: Kokios čia krizės? Ji išvažiuoja ir išsiveža krizę. Paskui parvažiuoja, o krizės nebeparsiveža, palieka pakelėje. Jeigu užpakaliais trinsiesi, tai krizė gali įsiliepsnoti.

Gal tai jums ir padėjo, kad gyvendami kartu buvote lyg ir atskirai?

Arūnas: Aš kaip šuva, pririštas prie būdos. Suku apie ją, kiek leidžia grandinė, bet jai užtat yra kur grįžti. Rytą vakarą vos ne kiekvieną dieną repeticijos, spektakliai. Kartais išvažiuoja beveik visai savaitei tai į Kauną, tai į Vilnių ar į kokį festivalį. Tai į Ameriką mėnesiui ar net dviem. Ir ačiū Dievui.

Jūs abu per daug mylite savo darbą?

Arūnas: Ko gero, taip. Šalia kūrybos, dar ir dėstytojauju daugiau nei tris dešimtis metų. Man pedagoginis darbas Dailės akademijos Klaipėdos fakultete su magistrantais ir kūrybinis darbas - lygiaverčiai.

Virginija: Arūnas turi ir pedagogo pašaukimą. Būdavo kursų, kurių studentai jį tėtuku, tėčiu vadindavo.

Arūnas: Kai jaunas žmogus pasako, kad jeigu aš dėstysiu, tada stos į magistrantūrą, pamanai, kad dar nesensti, kad su jaunimu bendrą kalbą dar randi. Kai pajusiu, kad nebeturiu ko pasakyti studentams, kad nebegaliu su jais pajuokauti, jų pralinksminti, tada reikės trauktis.

Virginija: Aš irgi džiaugiuosi bendravimu su jaunais žmonėmis Klaipėdos universitete, kur dėstau viešąjį kalbėjimą lietuvių filologijos ir teatrologijos studentams. Studijuoti menų ateina nepaprastai romantiškas, idealistiškas jaunimas, toks pats svajokliškas, kokie ir mes buvome jaunystėje. Tai įkvepia ir viltingai nuteikia.

Kaip ilsitės, atsipalaiduojate?

Virginija: Jei kur keliaujame, tai tik vedami troškimo pamatyti kažką įdomaus, gražaus. Gaila, kad per darbus tai darome gan retai. Turime bičiulę Vitaliją, kuri labai mėgsta keliauti. Kartkartėmis jai pavyksta sugundyti ir mus drauge nuvažiuoti pasižvalgyti po svietą.

Arūnas: Ji suorganizuoja, o mums belieka susikrauti lagaminus.

Virginija: Geriausiai atsipalaiduojame artimųjų apsupty. Kalėdos, Velykos, gimtadieniai - tai šventas laikas su mylimaisiais.

Arūnas: Atvažiuoja sūnus Mantas su šeima, namai prisipildo anūkų šėlsmo, Virginijos jaunųjų giminaičių juoko. Tada nustumiame į šalį visus darbus, pasisemiame gerosios energijos.

Virginija: Kas mes būtume, jei tėvai, mokytojai, draugai ir visi sutikti žmonės nebūtų pripildę mūsų širdžių meilės, grožio ilgesio?

Arūnas: Tik šaltas, beformis, besielis daiktas.

Virginija: Esam dėkingi likimui, dosniai apdovanojusiam mus susitikimais su nuostabiais žmonėmis.

Arūnas: Liudijam - geras pavyzdys užkrečia. (juokiasi).

Virginija: Arūnas labai mėgsta lankyti spektaklius. Iš jo reakcijos labai lengvai „nusiskaito", ar spektaklis įdomus, ar ne. Jeigu jis pasineria į savo mintis, viskas aišku su tuo spektakliu, o jeigu seka atidžiai, tai jis tikrai geras.

Arūnas: Man teatras iš tikrųjų yra šventė. Dar kai mokiausi Dailės institute, sakiau draugams, kad jeigu turėčiau dideles savo dirbtuves, priimčiau tapytoją. Man labai patinka aliejinių dažų kvapas. Teatras irgi turi savo kvapą ir erdvę, kurioje gyvena dvasia, kaip ir skulptūroje. Man patinka bendrauti su aktoriais, nors niekada nežinai, kada jie vaidina, o kada natūraliai su tavimi bendrauja. Teatro menas paslaptingas, kaskart tave kažkuo nustebina, pristabdo nuo bėgimo. Malonu po spektaklio pabendrauti, padiskutuoti apie menus, tiesiog pasimėgauti gyvenimu.

Koks būtų gyvenimo 40 metų drauge receptas?

Arūnas: Mūsų receptas kitiems netiks, žmonės yra labai skirtingi.

Virginija: Nacionaliniame Kauno dramos teatre dirbo fantastiška kasininkė Danutė, tokia romantikė. Mes tada gyvenome su Arūnu Klaipėdoje, Sukilėlių gatvėje, vieno kambario butelyje palėpėje. Kartą ji man sako: „Kaip jūs romantiškai gyvenate su vyru. Tu vis keliauji, tai jums nėra net kada susipykti." Sakau: „Kaip tai? Jau du mėnesius lemputės neįsuka." „Lemputės? Bet, Virginija, tam yra elektrikas, o tavo vyras - skulptorius." Taigi, nereikia pykti ant savo vyro todėl, kad jis neišnešė šiukšlių. Paimk ir išnešk. Ir problema bus išspręsta.

Arūnas: Mano draugas amžinatilsį profesorius kaligrafas Algis Kliševičius sakydavo: „Arūnai, kaip tau gerai, žmoną gavai iš televizoriaus." Taigi, kai žmoną gauni „iš televizoriaus", negali jos versti virti barščius.

Virginija: Arūnas yra fantastiškas kulinaras ir žaibiškai pagamina. Sugaišta 15-20 minučių, ir skanu, o aš vargstu kokias dvi valandas ir taip įmantriai nepadarau.

Arūnas: Ne visada, bet man patinka tai daryti. Jei žinau, kad atvažiuos svečių, pasistengiu juos nustebinti. Neskaitau kulinarijos knygų. Improvizuoju.

Ar neprailgo tie 40 metų?

Arūnas: Iš tikrųjų mes net nepamatėme, kaip tuos metus pragyvenome. Manyčiau, kad galima dar 40 metų gyventi. Turbūt viskas būtų lygiai taip pat. Susėstume ir kalbėtume, kalbėtume.

Virginija: Susituokėme būdami 30 metų ir jau turėdami tam tikrų gyvenimiškų patirčių. Nusibosti vienas kitam nebuvo ir nėra kada, nes abu intensyviai gyvename savo gyvenimus. Man gera, kai galiu daryti tai, kas man patinka, todėl suprantu ir Arūną, kad jam jo kūryba yra svarbi. Tik tada, jeigu visas atsiduosi savajam pašaukimui, visą save sudėsi į kuriamą skulptūrą, žmonės prie jos sustos ir džiaugsis. Tas pats teatre, - turi visas išsitėkšti scenoje, kad žmonės liktų sujaudinti ir vėl norėtų ateiti į susitikimą su tavimi.

Norėčiau dar 70 metų nugyventi su tais pačiais žmonėmis. Tik jau tikrai rasčiau daugiau laiko artimiesiems, draugams. Liūdna, kad pritrūko laiko pasidalinti tais gerais dalykais, kurie man nutiko, neišgirdau, kuo jie gyveno. Manau, mums dar užtektų fantazijos įdomiai gyventi 140 metų.