Teatro ir kino aktoriui R.Adomaičiui - 80.
Jis gi ne sau, - Lietuvai priklauso

Malonus, bet sunkiai išlukštenamas žmogus. Sąjūdietis, anksti pajutęs valstybės ir Tautos erozijos ženklus ir apie juos prabilęs, vienu metu laikytas kone prorusišku piliečiu, nors, teatrologės Daivos Šabasevičienės nuomone, jis - „absoliutus Sąjūdžio žmogus“. Teatrologės knyga su pavadinimu viršelyje (vis dėlto tradicija nugalėjo) „Smėlio pilys. Regimantas Adomaitis: vaidmenys, tekstai, laiškai“ netrukus turėtų pasirodyti.

- Spausdindami prisiminimus žmonės save truputėlį redaguoja, truputėlį pudruoja, - sako D.Šabasevičienė, - tai natūralu; kartais matau, kaip žinant žmonių situaciją jie ima ir pakoreguoja kai ką savo naudai arba kai ką praleidžia, kartais matau, kaip daroma politinė konjunktūra... Labai džiaugiuosi Adomaičiu, kuris patikėjo nepažįstamam žmogui, šiuo atveju man, savo dienoraščius, rašinėlius; jis neturėjo ką slėpti. Radau juose net jam skirtų saugumiečių laiškų, rašytų 1990 metais. Viename jų mokytoja apsimetęs autorius prašyte prašo, kad jis viešai paskelbtų Nepriklausomybę esant klaida, - išsigintų jos, besąlygiškai tikint jo autoritetu ir įtaka žmonėms, bet, kita vertus, išleidžiant iš akių, kad Adomaitis buvo absoliutus Sąjūdžio žmogus. Nors pats juokavo, kad neva netyčia jį įtraukė į Sąjūdžio iniciatyvinę grupę, bet pažiūrėkit kad ir Sąjūdžio dienų nuotraukas: jis visur „tarsi netyčia“ stovi išskirtinėje vietoje, ar prie vėliavos, ar šalia tribūnos, - paprastai sakant, jei priešas būtų metęs bombą, jis būtų atsidūręs sprogimo epicentre... Tiesa, buvo periodas, kai Adomaitis siaubingai pyko ir dėl pensijų, ir dėl korupcijos, biurokratijos, išgyveno dėl tirpstančių Sąjūdžio idealų, o šiandien, praėjus dešimčiai ir daugiau metų, išaiškėjo, kad vis dėlto intuityvusis euroskeptikas daug kur buvo teisus. Galbūt jis nemokėjo politiškai reflektuoti situacijos, kalbėjo, kaip sugebėjo, užtat kartais atrodė, kad rusus myli labiau nei lietuvius, bet pažiūrėkit į jį per rusų televiziją: jis pliekia juos nė kiek nepataikaudamas. Sako, ką galvoja. Jis yra labai švarus žmogus, jis niekada nebuvo susitepęs, - man tai labai brangu. Juntu, kad jis - teisingas, nors kur reikėjo, gal tą tarybiškumą ir mylėjo, juk yra to laiko žmogus.

- Atmenu, prieš porą metų apie galimą knygą jis sakė „man nerūpi“... Privertėt pakeisti nuomonę?

- Jis išlaiko distanciją su mumis bendraudamas. Aš irgi Adomaičio truputėlį privengiau, pribijojau, nes jį labai gerbiau. Buvo įprasta, kad jis kažkam priklauso, niekada negalvojau kam, niekad jo per daug netyrinėjau, - kaip apie kitus Nacionalinio dramos teatro žmones - tik truputį po truputį. Kai aplankiau jį praėjus pusei ar metams po žmonos Eugenijos mirties, jo kambarys atrodė kaip iš S.Beketo „Krepo juostos“... Gyveno jis viena koja balkone - be perstojo rūkė, ant stalo stovėjo kiek nugertas vyno butelis (jis gėrė prancūzišku stilium - po mažai). Aš su paltuku prasėdėdavau ir išeidavau visa sušalusi, kone sirgdama, bet supratusi, kad jis - didžiulis lobis, supratau ir kita - kad interviu forma to atskleisti nepavyks. Tada išsigandau, nes esu kritiška savo atžvilgiu, net jam pasakiau: „Regimantai, nepykit, bet turbūt nutiks taip, kad aš gal tiktai jūsų metų būdama išdrįsiu prie jūsų prisiliest...“ Jis patylėjo, paliūdėjo. Paskui ėmė traukti kažkokias papkeles, pasakė norintis, kad jas paimčiau, nes pasitiki tik manimi ir nenori, kad kas taršytų jas muziejuose. Mane tas labai sujaudino. Maža to, kad išsirinko mane kaip tam tikrą auką, patikėdamas kai kuriuos savo popierius, bet, manau, mūsų susitikimas, neburiant ir neapipinant keistais dalykais, buvo lyg ir Dievo truputėlį pavairuotas. Dirbdama prie knygos išgyvenau asmeninę dramą - praėjusį pavasarį netikėtai susirgo mano mama. Tą rudens dieną, kai buvau nudirbusi sunkiausią psichologinį darbą ir padėjau tašką, ji mirė. Knyga gimė jos mirties akivaizdoje...

- Koks lobis slypėjo Adomaičio „papkelėse“?

- Aukso lobiu laikiau jo a.a. mamytės papkę, matyt, iš kaimo parvežtą, jos ranka užvardintą „Mamos surinkta“. Mums, rašantiems, ši medžiaga yra tik pirmas džiaugsmas, nes iš storiausios bylos beveik niekuo negali pasinaudoti, - Adomaičio mamai tekstas nebuvo tiek svarbus... Segtuvas net braška nuo sunkumo, visur sūnaus veidukas iš visų valstiečių laikraščių išrinktas, staiga užeini kokią žinutę, kuria galėtum nusakyti laiko kvapą, bet veltui ieškotum kokių datų, - visi pakraščiukai moteriškai kruopščiai nukarpyti... Jau buvau bebaigianti knygą, kai tarp aktoriaus įduotų tekstų aptikau jo ranka rašytus atsakymus į 1987 metų „Lietuvos pionieriaus“ anketą. Į klausimą „Ką jūs galvojate apie šiuolaikinę visuomenę?“ Adomaičio ranka parašyta: „Tai visiškai degradavusi, nemąstanti, politiškai apgauta visuomenė, man primenanti šizofrenikų gaują.“ Pasidarė įdomu, ar jo atsakymai buvo išspausdinti to meto laikraštyje, ir, jei buvo išspausdinti, kaip jam tuomet pavyko išvengti spec. tarnybų persekiojimo. Kad jis atsakymą užrašė ne tik sau, bet ir nusiuntė į redakciją, supratau M.Mažvydo bibliotekoje, kai atverčiau laikraštį: anketa buvo vienu klausimu trumpesnė, klausimas apie visuomenę praleistas.

- Andainykštė Adomaičio aktorių karta garsėjo visoje Tarybų Sąjungoje. Daug radote tarp jo rankraščių tos meilės įrodymų?

- Kai paskaitai jam rašytus moterų laiškus, pradedi tikėti, kad buvo trys ar šeši Adomaičio gyvenimai, tačiau, pasirodo, Dievo apdovanotas grožiu vaikinas daugiau buvo linkęs į vienatvę. Jis buvo labai gražus vidum, ne lovelasas, norėjo tikros meilės. Moterys jame įsimylėdavo jo vaidinamus herojus arba pačią meilę, o jis buvo toks gerietis, kuris klimpdavo į susirašinėjimus. Buvo tūkstančiai, kurie prašydavo jo nuotraukos su parašu, nes nuotrauką gauti tais laikais, kai nebuvo interneto ir kopijavimo aparatų, buvo didelis džiaugsmas. Drąsesnės moterys prašydavo telefono, kitos  - ir pasimatymo, rašydavo važiuosiančios dar kartą į Palangą, kad išsimaudytų toje jūroje, kur maudosi Adomaitis... Trečia vylėsi įgysianti drąsos ir galbūt išdrįsianti prie aktoriaus grimerinės palikti gėlių puokštę... Kitos skirdavo pasimatymą, pavyzdžiui, Antakalnio žiede septintą vakaro, kai bus prieblanda. Bet, - rašo, - jeigu jūs nepamatysite manęs, žinokit, kad aš stebiu, nes nesu tokia durnė, kad jūs mane tyrinėtumėte, aš jus pirma patyrinėsiu, o paskui mes eisime į mišką, bet ne to, ko eina vyrai ir moterys, bet mes vis tiek eisime, nes aš taip sugalvojau... Būta ir daugiau liguistų laiškų, būta rašytų iš kalėjimo, būta meilės prisipažinimų iš Novosibirsko, Kazachstano, Ukrainos, - iš kur tik nori plaukė jam skirti laiškai, - aš supratau, kad Adomaitį mylėjo visa Tarybų Sąjunga, tikrąja to žodžio prasme.

- Kokį Adomaitį pažinot rašydama knygą? Gal kažkuriuo aspektu tas pažinimas buvo netikėtas?

- Žinot, gyveni ir patiri, pajauti, kad jis neprisileidžia mūsų, nieko nepadaro, kad įsimylėtum, bet mokaisi iš jo ir įsimyli, įsimyli netgi ne jo grožį, bet žmogiškumo biblinį tipą, įsikūnijusį jame. Man norėjosi, kad knyga būtų skaitoma, užtat stengiausi, kad ji būtų šiek tiek mokslinio, šiek tiek populiaraus turinio, bet kuo ilgiau aš ėjau į vidų, tuo man darėsi aiškiau, kad išleisti Adomaičiui skirtą knygą gan įžūlu ta prasme, nes tokio kalibro asmenybei reikėtų kelių autorių ir kelių knygų. Pirmiausia jis yra aristokratiško stoto žmogus, pasakyčiau, netgi nelietuviško tipažo žmogus, nors jis, kaip mes visi, yra didžiulis romantikas. Vieni lietuvių menininkai tampa išsilavinę daugiau per intuiciją, per archaiką, kiti - tarp jų ir Adomaitis - per tam tikrą išprusimą. Jis neturėjo sąlygų gauti labai aukštą išsilavinimą, nes nuolat buvo užimtas ir teatre, ir kine (pvz., vaidino penkiose kino studijose vienu metu), bet sugebėjo lavintis savarankiškai, ir aš jį priskirčiau prie tų šviesuolių, kurie per knygą tapo inteligentais. Iš pažiūros Adomaitis atrodo ramus žmogus, niekuo neišsiskiriantis, bet jis dar yra ir rašytojas. Visa, ką jums ir kitiems žurnalistams jis yra kalbėjęs, jis paskui pabando parašyt, pataisyti savaip; jam tekstas yra labai svarbus. Vokiečių kalbą gal jis moka mažiau, bet prancūzų - gana gerai, jisai gi Sartrą vertė, įrišinėjo. Knygoje rasite jo verstą A.Morua apsakymą „Tarpinis nusileidimas“, beje, išverstą daug gražiau negu profesionalo: jis itin subtiliai prieina prie teksto prasmių. Kita vertus, Adomaitis turi meninę intuiciją, tekstas jam - kaip smėlio pilis, pilių statymas - kaip tekstas. Jam artimos disciplinos, kurios lygiai taip pat galėjo būti jo atžvilgiu genialios, - architekto ir literato. Šitie mikroatradimai vedė labirintais į tam tikras gelmes ir aš turėjau didžiulę palaimą vis leistis ir leistis į jas.

- Galėtumėt išskirti kokį skiriamąjį auksinės aktorių kartos, kuriai, be abejo, priklauso ir Adomaitis, bruožą?

- Aišku, tai yra balsas. Tai vienintelė karta, kuri suformavo visą lietuvių kalbinį foną. Aišku, Adomaitis nebuvo Laimono Noreikos ar Arno Roseno lygio skaitovas, bet jis priklausė tam aukso fondui, kuris suformavo mūsų garsinę amplitudę. Prisimenat, kaip spektaklyje „Paskendusi vasara“ Adomaitis pasako du žodžius, ir, nors jo veido iš po beretės nematyti, visa salė ploja...

- Sunku įsivaizduot šį aktorių šiuolaikiniam teatre?

- Gaila, mes savo herojų nemokame mylėti: arba sudievinam, arba juos iš viso ignoruojame. Adomaitis šiuo atveju neturi mūsų kultūros kontekste statuso, kaip jo neturi buvęs aktorius, buvęs geras aktorius. Jei lygintume su šios dienos aktoriais, galbūt norėtųsi platesnės amplitudės, bet jis nekaltas, kad režisieriai naudojo jo faktūrą dažniau herojiniams vaidmenims. Kaip kokiam F.Felinio filme: visi norėjo tik artisto grožio, o jis buvo nelaimingas, nes ir scenoje, ir ekrane norėjo būt normaliu žmogum. Vaiva Mainelytė prisimena, kad Adomaitis vienintelis, kuris ateidavo repetuot su portfeliuku, paskaitydavo laikraštėlį lyg ir nuobodžiai grimerinėje, paskui ištraukdavo iš portfeliuko mėlynus vilnonius treningėlius ir jais apsivilkęs eidavo į repeticiją. Mes matėme tiktai herojiškus jo personažų mostus, o repetuoti jų Adomaitis ateidavo kaip klapčiukas... Įsivaizduokit, šitiek vaidmenų, tiek naktų tyloj iš lėktuvo į lėktuvą, iš autobuso į autobusą; suvaidindavo ir vėl važiuodavo, po du mėnesius vaikai tėvo nematydavo... „Jis gi ne sau, - Lietuvai priklauso“, - ruošiantis jo jubiliejui Mažajame teatre, pasakė Rimas Tuminas. Nuskambėjo patetiškai, bet, pagalvojau, jis yra teisus.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“