respublika.lt
 

Teatro dailininkė G.Brazytė: scenografija turi gyventi, kad netaptų dekoracijanuotraukos

2020 sausio mėn. 16 d. 12:13:48
Laura Pačtauskaitė

2020 m. sausio 31 d. Lietuvos rusų dramos teatras (LRDT) išleidžia naujo pusmečio premjerą „Kalniukas“. Spektaklį Didžiojoje scenoje stato režisierė Lera Surkova, dailininkė Giedrė Brazytė, kompozitorė Olia Krikova, choreografas Gytis Ivanauskas, videoprojekcijų menininkas Džiugas Katinas. Geriausia 2018 metų teatrinio Rusijos sezono pjese tituluotas dramaturgo Aleksejaus Žitkovskio „Kalniukas“ prisiliečia prie ypač jautrios „mažų“ žmonių, pakliuvusių tarp milžiniškos sistemos girnų, temos.

×
nuotr. 2 nuotr.
Teatro dailininkė Giedrė Brazytė. Lauros Vansevičienės nuotr.

 

Jau antrą spektaklį LRDT scenoje kurianti dailininkė Giedrė Brazytė tikisi, kad „Kalniukas“ įtrauks žiūrovą lyg į siurrealistinį sapną, kuriame sistema iki absurdiškumo iškreipia žmonių tarpusavio santykius, naikina empatijos jausmą kitam, gniuždo ir slegia kitaip mąstantį ir nepritampantį prie sistemos.

- Jūsų darbas ankstesnio sezono LRDT spektaklyje „Musė“ (rež. Agnė Sunklodaitė) žavi ne tik vaikus, bet stulbina ir suaugusiuosius. Tai tikra fantazijos, spalvų ir formų šventė. Dabar kuriate spektaklį suaugusiems. Ar lengvai pereinate nuo vieno amžiaus auditorijos prie kitos?

- Didelio skirtumo nėra, tiesiog turi gerai padaryti darbą, kad spektaklis įtrauktų žiūrovą ir leistų užsimiršus keliauti su pagrindiniu personažu jo gyvenimo istorijos vingiais. Jei pavyksta įtraukti žiūrovą, tada jis panyra lyg į sapną ir užsimiršta. Jeigu aš, žiūrėdama kolegų darbą, užsimirštu ir  nebestebiu, kaip ir kas padaryta, vadinasi, spektaklis gerai sumanytas. Kartais suima baltas pavydas, kaip paprastai ar originaliai buvo rastas sprendimas! Stebėdama kitų darbus, pati sau keliu aukštus reikalavimus. Esu savikritiška, turiu keletą savo spektaklių, kurie man patinka, tarp jų – ir „Musė“.

- Kaip sekasi dirbti su įdomiai kuriančia režisiere Lera Surkova? Gal tai nebe pirmas judviejų spektaklis? Ar Jums artimas jos režisūrinis stilius?

- Su Lera Surkova dirbame pirmą kartą – teatras mus suvedė ir supažindino, man patinka jos kinematografinis spektaklio matymas, mąstymas, tai labai tiksli režisierė, ji aiškiai formuluoja užduotis, aiški jos darbo su aktoriais ir dailininku eiga. Turiu didelę kūrybinę laisvę dirbdama, ir man tai patinka. Dirbdamos viena kitą papildome, suprantame viena kitos meninę kalbą. Išties nelengva rasti tokį režisierių, tai tikra prabanga scenografui, kai gali pasijusti visaverčiu kūrėju ir bendraautoriumi.

Tikiuosi, kad scenografija netaps tik dekoracija, ji bus funkcionali, kaip ir muzika, aktorių vaidyba, nes visa tai turi sukurti bendrą visumą.

- „Auksinį scenos kryžių“ ir „Fortūnos” prizą 2019 m. pelnėte už darbą spektaklyje „Užburtas kalnas“ Kauno valstybiniame lėlių teatre – už jį buvote apdovanota su visa kūrybine komanda.

- Taip, lėlių teatre dailininkas yra ypač svarbus, ir dažnai režisieriui tenka atsižvelgti į jo braižą, mąstymo stilistiką ar vizualiai režisūrinius sprendimus kuriant spektaklio visumą. LRDT taip pat dirbu su puikia kūrybine grupe. „Kalniuko“ videoprojekcijas kuria Džiugas Katinas, patyręs savo srities menininkas, esame jau ne kartą dirbę kartu. Choreografijos autorius – žinomas aktorius Gytis Ivanauskas. Muziką kuria Olia Krikova. Mane labai intriguoja, kokia muzika skambės šiame spektaklyje, nes jos dar negirdėjau. Muzika teatre – labai svarbus elementas, tai tarsi dar vienas aktorius scenoje. Rusijoje per šventinius rytmečius vaikai dainuoja visiems įprastą ir gerai žinomą vaikiškų dainelių repertuarą, nusistovėjusį per dešimtmečius. Tarp mūsų, Lietuvoje gyvenančių, kilo diskusija, ką mes atsimename iš darželio repertuaro, ką mes dainavome vaikystėje ir ką dainuoja dabartiniai vaikai. Atmintyje iškilo tik „V lesu rodilas joločka...“ arba lietuviškas eilėraštis „Eglutė skarota, eglutė žalia...“. O Rusijoje rimti kompozitoriai sukūrė visą repertuarą vaikų darželiams. A. Žitkovskio pjesėje tiksliai cituojama Šiaurės gyventojų dainelė, kurios žodžių vaikai niekaip negali išdainuoti.

- „Kalniuko“ istorija paprasta, trumpa, bet talpi. Kokios mintys kilo ją perskaičius, kaip radote kūrybinį priėjimą prie dramaturginės medžiagos?

- Pjesėje mane sukrėtė žmonių tarpusavio santykiai, bendravimas tarp šeimos narių, su bendradarbiais, viršininko ir pavaldinio santykis. Visi mes vienaip ar kitaip susiduriame su darbdaviu, su vienais santykis yra pagarbus ir šiltas, bet kai kam tenka patirti nepagarbą, pažeminimą ir netgi psichologinį smurtą. Tarybinėje praeityje darbovietėse buvo gajus polinkis žeminti kitą, jo dar esama ir posovietinėje erdvėje. Ten humoras kuriamas patyčių ir žeminimo pagrindu – žiūrovus tai linksmina ir kelia juoką... Šioje pjesėje irgi egzistuoja žeminantis santykis, tekste juntamas jiems įprastas bendravimo šablonas, labai plona riba skiria perdėtą pagarbą ir žeminančias patyčias.

Prisimenu, žiūrint filmą „Palaidokite mane už grindjuostės“ mane sukrėtė šeimos tarpusavio santykiai, stebino, argi taip iš viso gali būti, negi taip galima bendrauti?

Nors menininkai linkę sutirštinti, išdidinti reiškinius, tačiau jie atsispiria nuo tikrovės. Taip įtaigiai parašyti pjesę ar kino scenarijų, nesusidūrus su tikromis situacijomis, dramaturgui būtų neįmanoma. Patyčios prasideda vaikystėje – šeimoje arba darželyje, mokykloje. Pjesėje „Kalniukas“ kai kurie vaikai tyčiojasi iš kitaip atrodančio, kitaip kalbančio berniuko.

Meninio sprendimo ieškojome kartu su režisiere. Sutarėme, kad ši pjesė Lietuvos žmonėms bus sunkiai suvokiama, jei situacijas perkelsime į lietuvišką aplinką. Todėl apsisprendėme vizualiai likti Rusijos glūdumoje, Sibire, kur šaltis žiemą siekia 40 laipsnių, sunku kvėpuoti, ore tvyro migla, saulės dar mažiau nei Lietuvoje, o pamatyti jūrą – tolygu nukeliauti į Mėnulį.

- Dėstote būsimiesiems scenografams. Koks jaunimas ateina studijuoti, ar skiriasi studentų kartos savo siekiais, gabumais, smalsumu?

- Dirbdama Vilniaus dailės akademijoje, Monumentaliosios tapybos ir scenografijos katedroje, sutinku nemažai įdomių ir smalsių žmonių. Kartos labai skiriasi – mes, kai mokėmės, buvome kitokie, bet turbūt visoms kartoms būdinga sakyti, kad jos buvusios kitokios. Studentai yra įvairūs  – vieni labai drasūs ir smalsūs, kiti apatiški, baikštūs, turintys nemažai psichologinių problemų. Vieni gilinasi į medžiagą vertikaliai, kiti – horizontaliai. Scenografo darbas nesibaigia šeštą vakaro, tavo smegenys dirba kiaurą parą, kartais miegodamas pajunti, kad visą naktį kuri planus rytdienai, ir prabundi tarsi ką tik atsigulęs.

- Lietuvos rusų dramos teatras yra žinomas ir mylimas dėl aktorių trupės. Jūsų kameriniame spektaklyje „Musė“ aktorių kuriami personažai žavi ne tik vaikus, bet ir suaugusiuosius.

- Labai džiaugiuosi vėl galėdama kurti šiame teatre ir dirbti su puikiais aktoriais. Tai labai profesionali trupė, visi eina kaip viena komanda, plačiu žingsniu ir atvira širdimi. Spektakliuose, kuriuos mačiau, mane nepaprastai žavi aktorių meistriškumas, profesionalumas, susiklausymas. Su kai kuriais aktoriais dirbu jau antrą kartą. Džiugina aktorių reakcija į mano sukurtus kostiumus ir požiūris į save kaip į personažą scenoje, netapatinant savęs kaip asmenybės.

- Neatskleidžiant scenovaizdžio detalių, ko reiktų tikėtis „Kalniuko“ žiūrovams?

- Mūsų manymu, spektaklis – savotiškas siurrealistinis sapnas. Scenografijoje, kostiumuose, vaidyboje viskas hiperbolizuota, išdidinta. Siekiame sukurti tam tikrą sapnavimo atmerktomis akimis įspūdį, kur atstumas tarp vaizduotės ir realybės praranda ribą, o personažų santykiai tampa siurrealistiški.

Parašykite savo komentarą:
 
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • APYVARTA: praėjusiais metais bendra nuomininkų apyvarta Vilniaus, Klaipėdos ir Šiaulių „Akropoliuose“ išliko nepakitusi ir siekė 573 mln. eurų, juose apsilankė daugiau nei 32 mln. žmonių.
  • STABDO: Lietuvos mokėjimų bendrovė „Paysera” pranešė stabdanti paslaugų teikimą nelegaliai filmus platinančiai svetainei Filmai.in.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)
BALTŲ GENTYS

Dienos klausimas

Ar stebėsite Lietuvos krepšinio rinktinės atrankos rungtynes į Europos čempionatą?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Ar perkate knygas?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

+2 +3 C

+1 +3 C

 

0 +2 C

+5 +6 C

+5 +6 C

 

+2 +4 C

0-5 m/s

0-3 m/s

 

0-5 m/s

Valiutų kursai

USD - 1.0816 PLN - 4.2746
RUB - 68.9685 CHF - 1.0619
GBP - 0.8299 NOK - 10.0883

Nuorodos