respublika.lt

Teatro sąjungos vadovas Juozas Marcinkevičius: Kam rūpi degančios virvės tvarumas?

(54)
Publikuota: 2024 gegužės 15 07:20:32, Danutė ŠEPETYTĖ
×
nuotr. 2 nuotr.
Juozas Marcinkevičius. Eltos nuotr.

Tas, kuris kartais pasižiūri prastų detektyvų per televiziją, pasakys, kad jie, be pramoginės, atlieka ir gudrią ideologinę misiją - daugumoje jų tyrimui vadovauja moteris, vyras atlieka pagalbinį vaidmenį, beveik visuose dalyvauja juodukai ir homoseksualų poros, kurių ryšys vainikuojamos vedybomis, o jų niekintojai sulaukia pasmerkimo.

 

Laikai pasikeitė, bet propagandos metodai liko tie patys. Gerai atsimindama sovietinius laikus, vis dėlto nustebau, kai Nacionalinis dramos teatras pasigyrė surengęs pirmąjį (!) Lietuvos teatrų forumą jau pakyrėjusio tvarumo tema. Jo dalyviams buvo net parodytas „tvariais metodais sukurtas spektaklis", apšviestas elektros, kurią generavo aktoriai, mindami specialius dviračius. Pridursiu, kad šis forumas buvo finansuojamas ES pinigais.

Priminsiu, kad ES tvarumo programa (ESG - Environmental, Social and Governance - aplinkos apsauga, socialinė atsakomybė ir valdysena) įpareigoja ne tik saugoti gamtą, bet ir atverti sienas migrantams bei visokeriopai remti LGBT politiką. Beje, ar, deja, su aktoriumi, režisieriumi, buvusiu ilgamečiu „Lėlės" teatro vadovu, prieš metus perėmusiu Teatro sąjungos vairą Juozu MARCINKEVIČIUMI apie teatro politikavimą pakalbėti nepavyks.

Jis pagautas kitos ideologijos - jo nuomone, kultūros, šiuo atveju teatro, jeigu norite, tvarumas nusakomas jo nenutrūkstamu dialogu su praeitimi, t. y., paveldu. Užtat ir yra pasiryžęs savo misijai suteikti prasmę, nusakomą vienu žodžiu - „NEPAMIRŠTI" (kirtis „nepamiršti ar nepamiršti"priklauso nuo aplinkybių).

- Drįstu palyginti: anais laikais teatras statė spektaklius apie korčiaginus, dabar sakykime, jis didžiuojasi mažai ką bendra su menais turinčia tvarumo propaganda. Teatras liko toks pat uolus tarnas, kaip kadais?

- Patikėkite, čia nieko daugiau, tik pinigai. Koks sveiko proto žmogus pamanys, kad aktorių dviračiais gaminama elektra gali išgelbėti pasaulį, kas patikės, kad Lietuva, atsisakiusi taršių energijos šaltinių, bent kiek paveiks pasaulio situaciją, kai Kinijos miestuose dėl smogo šviečiančios saulės nematyti... Esu senas bambeklis ir nepritariu tokių programų eskalacijai mene. Jau esu tokio amžiaus, kai galiu drąsiai sakyti, kas viršūnėse nepopuliaru, ir niekas manęs nenubaus už tai, ką pasakau... (Juokiasi.)

- O jeigu būtumėt aktorius ir dirbtumėt teatre, nutylėtumėt?

- Na, nebent kurčiau monospektaklį, kuriame galėčiau būti nuoširdus. Aktorius turi paklusti, tačiau gyvenimas sako ką kita - laimi tas, kas turi savo nuomonę. Pažiūrėkite į Valentiną Masalskį: jis griežtas, neina į jokius kompromisus, įdomu žiūrėt, kaip jis vaidina, kaip jis režisuoja, kaip jis mąsto, pagaliau, kaip jis meluoja, - jis yra unikalus.

Manyčiau, kad dabartiniai aktoriai yra itin nelaisvi. Jiems iki smulkmenų nurodoma, ko iš jų tikimasi ir ką jiems reikės daryti: jiems nepaliekama erdvės kurti. Kiek žinau, režisieriai Eimuntas Nekrošius, Rimas Tuminas ne tik leisdavo, bet ir skatino aktorius kurti, atmesdami, kas, jų manymu, netinkama, ir sveikindami tai, kas pavyko. Ir Oskaras Koršunovas, be jokios abejonės, yra kūrėjas, stato spektaklius didelėmis prasmingomis temomis, augina aktorius, - kitaip sakant, kuria teatrą kaip ir Nekrošius, Tuminas, Jonas Vaitkus, Povilas Gaidys...

Kita vertus, šiandien į aktorystę priimami kone visi, kurie to užsimano, nes kitaip bus sumažintas finansavimas (kokia kvailystė tie vadinamieji krepšeliai), ir po studijų visi išleidžiami į rinkos pasaulį su lazda, kur terbą turės susirasti patys.

Didelės išminties reikalaujantis dalykas yra įžvelgti talentą žmoguje, bet dabar arba nėra tokio poreikio, arba nėra ieškotojų.

- Arba jie susitelkę reklamos srityje?..

- Dirbau su garsiuoju lėlininku Vitalijum Mazūru (balandžio 28 dieną jam sukako 90 metų - D. Š.) ir žinau, kaip jis spaudė verstis per galvą, spręsdamas, ar tu visiškai klysti ir jis tik suvargs su tavimi dirbdamas, arba tu suteiksi kažkokios vilties ir jis spustelės tave, - režisieriaus vienintelis uždavinys yra stumti aktorių į reikiamą tašką, kurį jis bet kokiu atveju turi pasiekti. Tas ėjimas į vaidmenį grafiškai atrodytų kaip širdies diagrama, ir juo daugiau tų brūkšnelių, tuo galingesnis sprogimas scenoje.

- Na, sprogimų, keiksmų, riksmų šiuolaikiniame teatre nors vežimu vežk...

- Ko man teatre labiausiai trūksta - tai nuoširdumo ir jautrumo. Teatralai dirba įdomiai, modernizmas ir novatoriškumas lenda visiems per ausis, per plaukus ir žiūrovui per gerklę, bet kai ten nueini, dažniausiai viskas pasirodo taip dirbtina, taip nenuoširdu, taip netikra, kad norom nenorom vaizduojiesi atsistojęs ant plūduriuojančio lieptelio, kuris tik vadinasi teatras.

Mūsų teatras pasimetęs tarp trijų pušų. Jo režisieriai kaip ufonautai savo antenomis gaudo signalus ir neša juos į lietuvišką sceną. „Jutūbas" yra taip prisodrintas informacijos, kad dažniausiai beveik nieko nereikia daryti - tik susirasti ir pakartoti tą patį. Gerai tai ar blogai, nežinau, turbūt atėjo laikas nusižiūrėjimams, kurie neleidžia išsišokti aukščiau kitų.

Teatras buvo tol stiprus, kol negavo viso to šlamšto. Neneigiu, jame menine prasme būta ir labai gerų dalykų, bet jie kažin kokių perversmų nepadarė, nes mes patys turėjome tą patį ir dar geriau. Didieji mūsų režisieriai žinojo, ką daryti, jie nesiskolino idėjų iš interneto, o jeigu būtų skolinęsi ką nors, tai būtų pardavę už tokią kainą, kad tas, kuris paskolino, liktų šokiruotas, kaip galima iš skolinio tokį stebuklą padaryti.

Tačiau šiandien šiuo atžvilgiu vis dar gajus būro mentalitetas: galvojama, kad ten, demokratiniuose Vakaruose, yra geriau, kad jie viską daro geriau, nei mes, tai vokime iš jų, čia neškime ir čia rodykime. Čia yra naujoji baudžiava.

Kodėl gi tiek daug spektaklių pastatoma per sezoną? Todėl, kad juos kepte kepa, o norint sukurti originalų spektaklį, reikia tiek ir tiek naktų nemiegoti. Ir būti talentingam kaip Nekrošius. Ir knygų perskaityti ne mažiau, kaip Gintaras Varnas.

Turbūt nėra režisieriaus Lietuvoje, kuris taip gerai, kaip jis, išmanytų literatūrą; jis yra vaikščiojanti enciklopedija... Nekrošius ilgai repetuodavo spektaklį, į repeticijas visada eidavo pasiruošęs, ir žingsnis po žingsnio judėjo trokštamo rezultato link, o pajutęs, kad jis išslydo iš rankų, atsitraukdavo ir neparodydavo spektaklio, kuris nepateisino jo lūkesčių.

Tačiau šiandien vargu ar pasitaiko atvejų, kai projektinis „pusgaminis" lieka užkulisiuose, taip ir neišsipildęs, - juk už projektą svarbu atsiskaityt Kultūros tarybai, o kiek kartų jis bus parodytas po premjeros, niekam neberūpi...

Na, žinoma, nesakau, yra ir gerų spektaklių, jų gali išvysti ir dviejuose lietuviškuose teatro festivaliuose - Rokiškyje ir Varėnoje, bet ir ten matyti, kad teatras yra tarsi nusmukusiomis kelnėmis...

- Kodėl?

- Baigiasi, sakysim, Dalios Tamulevičiūtės teatro festivalis Varėnoje, žiuri išrenka prizininkus, išmuša apdovanojimų valanda, susirenka pilna salė žiūrovų, ir joje nebūna net tų, kurie turėtų atsiimti apdovanojimus. Mano nuomone, tai nepagarba teatrui, kolegoms, sau, nepagarba Tamulevičiūtei, nes su jos vardu siejamas šis festivalis. Neatvykusiems turbūt atrodo, kad suvaidinę savo darbą atliko, ir niekam nieko nebėra neskolingi. Jie pagarbą turbūt mūsų dienomis supranta kitaip.

- Pagerbdami aktoriaus Donato Banionio atminimą jo šimtmečio proga Teatro sąjungoje atidengėte žvaigždžių sieną. Kaip suprantu, šituo gestu prasidėjo jūsų sumanyta programa „Nepamiršti"?

- Deja, Teatro sąjungos galimybės yra ribotos. Nenustebinsiu pasakęs, kad sąjungos pajamos yra narystės mokesčiai, kurie tokie kuklūs, kad negali padengti net šildymo išlaidų. Turime dar „Žaldokynę" - 16 poilsio namelių Šventojoje: kadaise buvo 36, bet per ilga dvi dešimtys sėkmingai „išsilakstė" pas kitus. Taigi sąjunga turi mažą plotelį sukiužusių namelių, ilgai priklausiusių nuo gamtos malonės, tik praėjusiais metais pradėjau stogus remontuoti.

Tai, galima sakyti, yra vienintelis sąjungos pajamų šaltinis; Kultūros taryba, žinot, kaip finansuoja. Tris projektus parašėme labai gerus ir gavome truputį lėšų jiems įgyvendinti, vienas jų buvo skirtas Donato Banionio šimtmečio renginiams. Ir tuo džiaugiamės, nes žmonės, šiandien atstovaujantys teatrines bendruomenes, neretai visa, kas buvo praeityje, linkę išstumti iš akiračio, leisdami suprasti, kad visa, kas buvo praeityje, buvo labai blogai, dabar atėjom „mes" ir „mes" darome geriausiai, kas iki tol buvo daroma Lietuvoje.

Taip yra visur: mene, žiniasklaidoje, ekonomikoje, švietime, Seime, - skyla dėl to žiežirbos, ačiū Dievui, dar nesišaudoma kaip 1992 metais, jei prisimenat. Šiuolaikiniai progresyvistai agresyviai stumia istoriją į praeitį, į užmarštį, ieškodami kaltųjų sovietmečio nuodėmėmis, ir atsiskaito už tai savo publikai. Anais laikais teatras dirbo visiems, jame rasdavo savo temų tiek senimas, tiek jaunimas, nes pagaliau visiems laisvės problema buvo svarbi...

- Žiūrint kai kuriuos spektaklius sunku suprasti, kam tiek vargti, kad nieko nepasakytum arba pasakytum tik sau?

- Teatro bendruomenė, matyt, pamiršta, kad vaidina ne režisieriui, ne Kultūros tarybai, ne savo bendraamžiams, kolegoms, bet žiūrovui, kuris esti gan įvairus. Prisimenu, kokias temas V.Mazūras gvildendavo savo spektakliuose ,- jis sugebėdavo net „Trijuose paršiukuose" pasišaipyti iš valdžios... O šiandien...

Žiūrėkite, kaip trinam rankomis iš džiaugsmo, kad Lietuvoje bus statoma sviedinių gamykla, pagaminsianti jų per metus arti milijono. O aš stoviu ir galvoju: Dievas verkia danguje. Jie ne gėles sodina, kad žemę gražintų, bet džiaugiasi galėsią numesti milijonus bombų ant kitų, tie - ant mūsų, ir viskas ant tos pačios žemės, kuri nuo tos mirtinos krušos taps negyva...

- Ne veltui Rimas Tuminas kartojo, kad pragaras yra tuščias...

- Daug kas mūsų dienomis yra prasta, nesolidu, - tai visuotina. Pažiūrėkit, kiek rašytojų, kiek aktorių rašo ir leidžia „greito maisto" knygas, kiek biurokratų už mūsų sumokėtus mokesčius tik trina pinigingas kėdes... Kokia silpna ir bejėgiška yra Europa, į kurios parlamentą siunčiame įvairius „santechnikus" iš Lietuvos, o jie ne tik nesprendžia problemų, bet dar ir galvoja, kad geresniais „santechnikais" dėl Europos saugumo turėtų pasirūpinti Amerika...

Ne veltui šiandien keliame akis į dangų, į Kūrėją, kodėl jis stovi nuošalyje ir nepagraso mums, juk matome, kad velnias mus visus, visą pasaulį apsėdęs...Talentas - retas dalykas, pareinantis ir nuo Dievo, ir nuo velnio. Ir dažniausiai laimi velnias, nes jis neigiamas, jis yra blogis, o blogis visuomet įtakingesnis, labiau matomas.

Menininkui, kuris eina Dievo link, žymiai sunkiau, nes velnias griauna, o Dievas kuria. Kita vertus, ką sugriovei, iš karto krenta į akis, o ką sukūrei, dar turi įrodyti, kad būtent tau priklauso. Raudonasis šėtonas, kuris kankino mus visus, po pusės amžiaus buvo nugalėtas, bet jo vieton stojo kitas šėtonas; kai kas sako, kad panašios į būtąjį spalvos.

Žmonija eina susinaikinimo linkme, o menininkai apsimeta, kad nemato šios perspektyvos. Apie kokį tvarumą galima kalbėti, kai fosforinės bombos krenta ant žmonių, kai virvė jau dega iš abiejų galų, ir greit iš viso jos nebeliks, - ji bus praryta ugnies...

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
207
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Skaityti komentarus (54)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Ar laikote save pilietišku žmogumi?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Ar mokate rusų kalbą?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

+14 +21 C

+16 +22 C

+15 +21 C

+20 +28 C

+21 +28 C

+19 +24 C

0-6 m/s

0-7 m/s

0-6 m/s