„Mezgimas yra laiko patikrintas būdas lietuviškoms tradicijoms išsaugoti, - įsitikinusi radviliškietė Šiaulių tautodailininkų sąjungos narė 71-erių Olė Plungienė. - Jei mes norime būti įdomūs pasauliui, turime išsaugoti savitumą ir gerbti savo tradicijas“.
O.Plungienės megztos kojinės neseniai vykusiame pirmajame Baltijos kojinių mezgimo čempio-nate buvo pripažintos lietuviškiausiomis. Pirmenybėse, kuriose varžėsi 21-a kojinių mezgimo paslapčių žinovė iš Latvijos, Lenkijos ir mūsų šalies, lietuviškiausių kojinių autorė iškovojo antrą vietą.
Keitėsi raštai, spalvos išliko
- Kuo lietuviškų kojinių raštai skiriasi nuo artimiausių mūsų kaimynų latvių mezginių? - paklausė „Respublika“ O.Plungienės.
- Pagrindinės lietuviškų raštų spalvos, naudojamos tiek tautiniuose drabužiuose, tiek mezginiuose, yra geltona, žalia ir raudona. Skirtinguose Lietuvos regionuose skiriasi raštų išdėliojimas, bet pagrindinės raštų spalvos mūsų Trispalvės spalvas atspindi visoje Lietuvoje. Lietuviškų kojinių pagrindo spalvos būna rudos, baltos, juodos, pilkos. O Latvijos mezgėjų naudojama pagrindinė raštų spalva - mėlyna. Latviški raštai nuo lietuviškų tai tikrai nelabai skiriasi. Viena Latvijos mezgėja, dalyvavusi ir šiemet vykusiame pirmajame Baltijos kojinių mezgimo čempionate, mezgė lietuvišką raštą kiauraraščiu. Pastebėjau, kad lat-vių mezgėjos kuria smulkesnius raštus nei lietuvės, be to, latvės naudoja plonesnius siūlus.
- Ar labai keitėsi lietuviškų mezginių raštai ir spalvos vienam šimtmečiui keičiant kitą?
- Mezgimo tradicijos Lietuvoje yra labai gilios. Keičiantis šimtmečiams, keitėsi ir mezginių raštai, tačiau pastebimas per amžius nekintantis tradicinių lietuviškų mezginių spalvų tęstinumas, jos išliko iki šių dienų. Greta senųjų tradicinių raštų bei spalvų dabar Lietuvoje jau yra ir kitokių raštų, ir formų, ir spalvų derinių.
Jaunystėje pralenkė ir mamą
- O iš kur jūs semiatės tokių dailių raštų, kurie Baltijos kojinių mezgimo čempionate pripažinti lietuviškiausiais?
- Raštus mezginiams renkuosi ir iš knygų, ir iš albumų, ir pakoreguoju juos, ir perdirbu. Sugalvoti visiškai naują raštą yra labai sunku, bet iš kokio konkretaus rašto irgi galima daug variantų sukurti. Močiučių išlikusių mezginių neturiu, abi jos mirė, kai buvau dar visai maža. Mezgimo pagrindų mane išmokė mama, ji pati daugiau nėrė vąšeliu, o ne virbalais. Pirmąkart virbalus į rankas paėmiau būdama dešimties su trupučiu, o nuo penkiolikos mezgimui jau skirdavau visą laisvalaikį. Kai kadaise pamačiau pas draugę megztuką, o niekas nesugebėjo parodyti rašto, sėdėjau tris dienas, bet jį nusimezgiau pati. Kadangi buvau imli, labai domėjausi mezgimu, tai paskui mama jau pati iš manęs mokėsi. (Juokiasi.) Mezgiau viską: ir megztukus, ir palaidines, ir šalikus, ir kepures, o šiuo metu daugiausiai mezgu tik pirštines ir kojines.
Perimti patirtį visada bus kam
- Ar šių dienų mergaites lengva sudominti mezgimu?
- Aišku, ne visas lengva tuo sudominti, kitos mieliau įvairiais žaidimais užsiims, bet dalis jaunų mergaičių noriai domisi mezgimo paslaptimis. Pernai po pirmojo Lietuvos kojinių mezgimo čempionato Radviliškio kultūros rūmuose buvo surengtos mezgimo dirbtuvėlės, į kurias pasimokyti megzti ateidavo nemažai 9-11 metų mergaičių. Net negaliu suskaičiuoti, kiek mergaičių per visą gyvenimą išmokiau megzti. Džiugina širdį, kad sukauptą patirtį yra kam perduoti ir šiandien.
- Kaip manote, ar liks kam tą patirtį perduoti rytoj, kai vos pilnametystės sulaukęs jaunimas masiškai kelia sparnus iš Lietuvos?
- Man atrodo, vis tiek liks žmonių, kurie norės perimti ir išsaugoti lietuviškas tradicijas iš savo motinų, senelių ar prosenelių. Aš ir pati vieną anūkę jau išmokiau megzti. Jai dabar - vienuolika, bet jau ir sudėtingesniais mezginiais bando užsiimti, neseniai pradėjo megzti riešinę. Sako, kad megzti patinka. Turiu ir dar dvi anūkes, tačiau jos kol kas per mažos mokytis šio amato. Manau, kad mezgimo tradicijoms Lietuvoje išnykti grėsmės nėra. Dabar kaip tik pradėjo visi daugiau megzti, nei mezgė prieš keletą metų. Žmonės suprato, kad svarbu grįžti prie savo ištakų bei senųjų tradicijų ir jas išlaikyti. Todėl ir sintetinių kojinių niekas jau nenori. O mezgimas yra laiko patikrintas būdas lietuviškoms tradicijoms išsaugoti. Jei mes norime būti įdomūs pasauliui, turime išsaugoti savitumą ir gerbti savo tradicijas.
Pokariu buvo kur kas sunkiau
- O ar įmanoma pensinio amžiaus žmogui Lietuvoje nusimegzti sotesnę senatvę?
- Pernai prieš Kalėdas ir naujuosius į mane kreipėsi tiek daug žmonių, kad aš net nesugebėjau numegzti tiek kojinių, kiek manęs prašė. Viskas priklauso nuo sveikatos. Jei žmogus turi sveikatos, jei turi sugebėjimų, galimybių užsidirbti duoną visada suras. Tik dejuoti mažiau reikia.
- Tačiau šių dienų Lietuvoje net ir jauni žmonės skundžiasi, kad valdžia juos jau baigia suriesti į ožio ragą.
- Pokariu Lietuvoje buvo nepalyginti blogiau, bet žmonės išgyveno. Aš, būdama penkiolikmetė, sekmadieniais keldavausi ketvirtą valandą ryto ir eidavau stovėti eilėje prie parduotuvės, kad galėčiau nusipirkti kepalėlį duonos visai savaitei. Parduotuvę atidarydavo devintą valandą ryto, o vėliau atėjusiems duonos nebelikdavo. Gal žmonės šiais laikais per daug linkę dejuoti, nes didesnių bėdų nėra regėję. Nepasakyčiau, kad ir tiems patiems pensininkams šiandien yra taip blogai. Su vyru gyvename iš savo dviejų pensijų ir mums jų tikrai užtenka išgyventi, nors tos pensijos ir nėra didelės. Žmonės kartais tikrai be reikalo veja Dievą į medį, kol nesusiduria su tikra bėda.
Mezgimo istorija Lietuvoje
Prie Nemuno ir Neries, Ventos ir Švenčionėlių, Baltijos jūros mezgimas buvo žinomas senų senovėje. Apie tai byloja archeologiniai radiniai, tarp jų megztų daiktų fragmentai, beveik sveika moteriška kepuraitė, kuriai - keli tūkstančiai metų. Senovės Lietuvoje, tiksliau, baltų gentyse megzta mediniu ir kauliniu, o vėliau ir metaliniu vąšeliu, kauliniais ir metaliniais virbalais. Tai patvirtina ne tik lietuvių, bet ir latvių, prūsų, skalvių, kitų genčių ir tautų kapinynai. Itin anksti imta megzti juostos, jomis būdavo apvyniojamos kojos. Vėliau - kojinės ir pirštinės, megztiniai, liemenės, riešinės, kepuraitės, apavas, austinių drabužių dalys. Mezgimo verpalai, raštai, spalvos priklausė nuo mezginio paskirties. Vasarai megzta iš lininių arba medvilninių, rudeniui - iš vilnonių verpalų. Kasdien rengtasi vienspalviais su nedideliais papuošimais, išeiginiai rūbai raštuoti, dažniausiai dvispalviai. Dažniausiai sutinkamos ramios, pastelinės spalvos. Labiausiai paplitę augalinių ir geometrinių raštų motyvai. Geometriniai motyvai buvo sudaromi iš tiesių ar laužytų linijų, krypučių, rombų, dantelių, langelių. Iš augalinių motyvų populiariausios lelijos, rūtos, ąžuolo lapai, tulpės, varpeliai ir dobiliukai. Tačiau raštai nebuvo nuolat kartojami. Priešingai, mezgėjos juos nuolat perkurdavo, tobulindavo. Atsiradus mezgimo mašinų, rankinis mezgimas Lietuvoje išgyveno nuosmukį. Tačiau mašina pasirodė bejėgė konkuruoti su kūrybinga mezgėja. Rankinis mezgimas Lietuvoje - vėl populiarus.
Šaltinis: enciklopedija „Vikipedija“
Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Žalgiris"
