Sugriovę dvasią, ilgai netversime

Marijampolės šviesuolis, lituanistas, nusipelnęs pedagogas, Nusipelniusio marijampoliečio garbės vardo nominantas Vytautas Viliūnas yra žmogus, išstudijavęs Marijampolės teatro kelią nuo jo susikūrimo iki šių dienų. Jis yra knygų apie Marijampolės teatrą, Mokytojų seminariją (Marijampolės kolegiją), Šv.Vincento Pauliečio bažnyčią autorius. Į Marijampolę tuometinis patriotiškų VU profesorių auklėtinis atvažiavo susižavėjęs jos teatru. Ką šiandien buvęs pedagogas, kultūros tyrinėtojas galvoja apie teatrą?

- Jūs visada sakydavote, kad Marijampolė turi didelę kultūrinę ateitį. Ar ir šiandien tą patį galvojate? - klausėme Vytauto VILIŪNO.

- Daug priklausys nuo to, kas po rinkimų atsidurs valdžioje. Kaip bus suvokiama sava tapatybė, kiek suvoksi, kuo ir iš kur esi. Prisimenu, Sąjūdžio laikais kilo diskusija dėl miesto vardo pakeitimo. Kapsukas, aišku, netinka. Marijampolė? „Kam ta Marijampolė. Pole - išvis - „laukas“ rusiškai. Prastas, reikia kažko gražesnio. Pašešupiai ar Pašešupys“, - tokie buvo, rodos, išprususių žmonių argumentai. Buvo keista. Joks čia laukas, pavadinimas nuo antikos eina. Senovės Graikijoje „Polis“ buvo miestas, valstybė. Marijampolė - Marijampolės miestas, miestas, nusipelnęs neeilinio centro statuso. XVIII a. čia administravo Marijonų generolas, kurio įsakus vykdė ne tik Baltarusijos, Ukrainos, Lenkijos marijonų vienuolijos, bet ir Portugalijos, Vatikano. Ne veltui jis istoriškai buvo centras. Pirmiausia turi gyventi savo krašto, jo istorijos, tradicijų pažinimu ir tik tada kurti jo ateitį.

- Name Marijampolėje, kuriame dešimt metų gyveno prezidentas Kazys Grinius, veikia Prezidento muziejus (dabar jau Krašto muziejaus padalinys). Bet šis namelis garsus ne tik todėl, kad čia tvirtėjo prezidento asmenybė. Nuo čia prasidėjo viso krašto teatro kelias.

- Tas namelis, kuriame dabar veikia Griniaus muziejus, yra buvęs pirmųjų Lietuvoje viešų vaidinimų - lietuviškų vakarų kūrimosi židinys. Iš čia paplito lietuviški vakarai - mėgėjų teatro sąjūdis pirmiausia į Užnemunę. Buvo vaidinama klojimuose, seklyčiose, klėtyse. 1910 metais Marijampolėje studentų ir gimnazistų pastangomis pastatyta opera. Tikras stebuklas. Nebuvo jokių scenų, o pastatoma Miko Petrausko opera „Birutė“. Milžiniškas pasisekimas, salė mažiukė, visi nori pamatyti, kartojama daugybę kartų. Kiek galima daug pasakoti ir reikia pasakoti apie šiuos reiškinius. Jeigu dar Griniaus namelį politikai panaikintų, būtų visiška nesąmonė. Prezidento muziejaus prijungimas prie Krašto muziejaus, mano manymu, yra keistas kalambūras. Priešingai, ne jungti reikėjo, o suteikti muziejui gilesnę prasmę - prezidento ir pirmojo viešo vaidinimo muziejaus. Tai - ypatinga Lietuvai vieta.

- Marijampolės dramos teatras per savo gyvavimo kelią kopė ir leidosi, bet nežinau kito teatro, kuris būtų įkurtas per karą.

- Teatras įkurtas 1942 metais. Tuometinė miesto valdyba pasiryžo mokėti vietinei aktorių trupei atlyginimus su sąlyga, kad jie kiekvieną dieną susirinks vakarais, o jų mokyti atvažiuos aktoriai iš Kauno. Kaip apie tai rašė Vytautas Kubilius savo knygoje „Neparklupdyta mūza“, kai nežinia, kas laukia už dienos, kitos, kai tolumoje girdisi patrankos, žmonės kuria teatrą. Ir kuria su dideliu užsidegimu. Yra toks lotyniškas posakis „Kai ginklai žvanga, mūzos tyli“ (Inter arma silent musae). Šita šviesuomenės grupė tarytum pasipriešino dogmoms, įrodydama, kad mūzos gali kalbėti ir žvangant ginklams.

- Jus, ne šio krašto žmogų, į Marijampolę atvedė teatras. Bet juk nesate aktorius...

- Studijuojant Vilniaus universitete, mano mokytojai, patriotiškai nusiteikę profesoriai Vanda Zaborskaitė, Jurgis Lebedys kalbėjo apie ypatingą visos Užnemunės bei Marijampolės vaidmenį atkuriant Lietuvos nepriklausomybę. Prie nepriklausomybės atkūrimo ištakų daug prisidėjo ir teatrinė veikla. Kaip tik tuo metu dabartinėje Muzikos ir teatro akademijoje (buvusioje Muzikos konservatorijoje) buvo įsteigtas teatro skyrius, ir jie žinojo, kad pabaigę studijas važiuos į Marijampolę, kur bus atkuriamas teatras. Teatro dvasia niekada nežlunga. Po karo vėl kilo judėjimas teatrą atkurti. Juos rėmė visi, Kauno dramos teatro žmonės labai tam pritarė. Pokariu teatrai veikė Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje ir vėl atsikūrė Marijampolėje. Man, studentui, teatro atkūrimas per karą atrodė lyg legenda. Pirmasis tiesioginis susitikimas su Marijampole (tada Kapsuku) įvyko 1956-aisiais, kai čia buvo atkurtas teatras. Buvo manoma, kad profesionalus valstybinis teatras įsikurs visam laikui. Universiteto rektorius Juozas Bulavas tada pasikvietė mus, pora studentų ir sako - „didelis patriotinis įvykis vyksta, Marijampolėje atkuriamas teatras, būtinai reikia nuo Universiteto juos pasveikinti“. Grupė studentų atvažiavome į Marijampolę. Jiems - didelis siurprizas, o mums - didelis sukrėtimas. Tapome liudininkai sunkiai nusakomo, mūsų akyse gimstančio kultūros reiškinio. Man į širdį įkrito, kad aš turiu būtinai čia atvažiuoti gyventi. Daug sukaupiau medžiagos apie Lietuvos atgimimą, apie Marijampolės vaidmenį atgimime, kultūros vaidmenį tame procese. Mano galva, saviveiklininkai, vaidybininkai mėgėjai nuo pirmo vaidinimo „Amerika pirtyje“ nebemetė to užsiėmimo, o kėlė tikslus atkurti profesionalų teatrą.

- Marijampolės teatro žmonės išties ne iš kelmo spirti. Dabar dėl teatro išlikimo kovoja teisme, o prieš daugiau nei pusę amžiaus dėl teatro net bandė atverti Chruščiovo duris...

- Praėjusio amžiaus šeštą dešimtmetį Marijampolės teatras greitai tapo vienu įdomiausių Lietuvos teatrų. Vienas antras, trečias... šeštas sezonas ir tada - Chruščiovo pareiškimas, kad mažuose kraštuose, kaip Lietuva, Estija, teatrų per daug. Lietuvos valdžia kapituliavo, nusprendė uždaryti Kapsuko teatrą, nes jis jauniausias ir įsikūręs mažiausiame mieste. Tada susikūrė teatro gelbėjimo komitetas iš pačių aktorių. Jie apėjo visus Vilniaus šulus, nepadėjo. Galiausiai aktoriai Bronius Gražys, Algirdas Kubilius, Vytautas Paukštė ir Nijolė Narijauskaitė ryžosi važiuoti į Maskvą. Pas kultūros ministrę ar netgi N.Chruščiovą niekas jų neprileido. Pateko pas kažkokį klerką, dešimt minučių, ir kalba baigta. Vėliau kažkas pradėjo suokti, kad Kapsuko teatrą uždarė, nes niekas jo nelankė, bet tai netiesa. Statistika neleis meluoti, teatro lankomumas Marijampolėje buvo geresnis nei Kaune. Daug spektaklių buvo kartojami 15-16 kartų.

Uždarius teatrą, teatrinis gyvenimas Marijampolėje nesibaigė. Ėmė repetuoti mėgėjai. 1983 m. atidarytas Kauno valstybinio dramos teatro filialas. Tai vis buvo žingsniai profesionalaus teatro atgaivinimo link. Dėl tam tikrų aplinkybių aktorių noras čia dirbti išblėso. O jiems buvo sudarytos neblogos buitinės sąlygos, net butai su baldais ir buitine technika skirti, bet užėjo privatizavimo banga, turtą jie išpardavė, vienas po kito išsivažinėjo. Dingo ne tik aktoriai, bet ir visa teatro drabužinė. Teatras liko nuogas, basas.

- Kas dabar nutiko su teatru?

- Po visų nesėkmių Marijampolės dramos teatro gyvenimas buvo sunkus, bet riedėjo toliau. Tuomet kultūros ministras Darius Kuolys, lankydamasis Marijampolėje, iškėlė mintį steigti municipalinį, savivaldos išlaikomą teatrą, kol valstybė sustiprės ir vėl galės teatrą priimti po savo sparnu. Žinoma, tai neįvyko. Netrukus įsitikinta, kad neįmanoma kurti reikiamo lygio spektaklių, neturint nuolatinės, nors nedidelės teatro išlaikomos, aktorių trupės.

Dabar einama visai neblogu keliu. Suaugusiems spektaklių gal mažiau, bet teatras juda, jis įdomus, čia dirba dvi profesionalios režisierės, profesionalus scenografas, kuriantis nuostabias dekoracijas. Aktoriai - mėgėjai, retkarčiais pasamdomas vienas kitas profesionalas. Bet yra labai gera struktūra. Stipri mažųjų teatro grupė. Vaikai užsidega. Jei iš jų neišaugs profesionalūs aktoriai, jie tikrai taps supratingais mėgėjais. Teatras daro didelį darbą. Jis nėra tik iškaba, jis yra verdantis gyvenimas. Galima kažką pridėti, pakeisti, bet neatimti apskritai.

- Savivaldybės vadovai teigia, kad niekas nieko neatima, tik prijungia...

- Kas ką kalba, tai - fikcija. Pats faktas, kad mieste yra teatras, viską pasako. Antikos laikais buvo sakoma, kad miestas tampa miestu tik tada, kai jame yra šventovė (bažnyčia), rotušė ir teatras. Teatras visais laikais buvo miesto požymis. Ta prasme, kad teatras yra atskiras, o ne meno, vadinamo kultūros centrais, padalinys. Prie kokios nors struktūros prijungtas teatras sumenkinamas, o juo reikia didžiuotis, ypač kai turi tokią istoriją. Mūsų atgimimo istorija ėjo kartu ir teatro istorija. Susipynę dalykai. Turime unikalų reiškinį, yra teatro rūmai, žmonės, kurie dirba. Tai išlaiko autentišką ženklą. Jei prijungiame, viskas žlunga. Optimizacija yra dekoracija. Reikia tai vadinti kaip yra - panaikinimas. Savivaldybė gali turėti teatrą atskirai, o ne taip viską suvelti. Teatro prijungimas - smūgis miesto prestižui, kultūrai. Paradoksas, bet dėl Prezidento muziejaus ir teatro sunaikinimo stebina ne tai, kad vienas žmogus iškėlė idėją, stebina savivaldybės tarybos narių, kuriuos iškėlė miesto piliečiai, požiūris. Daugelis mąstančių žmonių klausia, negi visi mąsto vienodai. Ne, bet trūko kelių balsų. Išsilavinę žmonės, o nesupranta, ką daro. Gal jie agronomai, veterinarai, neturi kultūrinio išsilavinimo, bet kur jų bendra kultūra, bendras suvokimas?

- Ką provincijai reiškia kultūra?

- Gražinami parkai, gatvės, aplinka yra viena kultūros dedamoji, bet tikram miestui, židiniui, kuris trauktų žmones, reikia daugiau. Galima sakyti, Kaunas netoli, nesunku nuvažiuoti, bet vis tiek savą teatrą turėti yra kažkas daugiau. Daugelis dirbti čia atvažiuojančių teiraujasi, ar yra darželis vaikams, ar yra teatras. Tai yra kultūringo žmogaus konstanta. Net ir didelių miestų kultūros židiniams reikia susiveržti, taupyti, bet ne naikinti. Jų sąskaita biudžeto papildymas įrodo valdžios nebrandumą. Kaip išsisukti iš sunkios padėties, tai jau valdžios problema. Galima kažką sumažinti, pakeisti, bet nesugriauti istorijos išbandytą struktūrą. Galvokime, ką kultūra mums duoda. Dvasinė pusė ne taip greitai pamatoma.