Skleidžianti tikėjimą Lietuva

- Ši lazdijiečių akcija vienintelė Lietuvoje. Kaip jums kilo tokia originali idėja?

- Artėja šimtmetis, galvoju, reikia kažką daryti, kad jis būtų visiems įsimintinas. Sumąsčiau išsiuvinėti vėliavą atgimusiai Lietuvai ir ją padovanoti Laisvės kovų muziejui. Vėliava turėjo atsirasti prie kitų penkiolikos kitoms progoms išsiuvinėtų mano vėliavų. Bet renginys neįvyko dėl nenumatytų aplinkybių. Vasario 16-osios išvakarėse muziejaus direktorė susižeidė, minėjimas neįvyko ir aš nebežinojau, ką daryti su savo vėliava. Kilo mintis per minėjimą Lazdijų bažnyčioje vėliavą įteikti rajono merui ir paprašyti, kad ji iki kitos Vasario 16-osios keliautų per rajoną, visi žmonės prie jos prisilietę pajustų svarbios sukakties prasmę. Tą patį mėnesį įvyko rajono tarybos posėdis, jame buvo nuspręsta išlydėti vėliavą į kelionę per mokyklas, seniūnijas. Sudarytas grafikas, kuriuo metu vėliava iš vienos įstaigos perduodama kitai. Jo tvarkingai laikomasi. Vėliava gražiai sutinkama vienoje seniūnijoje ir iškilmingai perduodama kitai. Vėliavos išskirtinumas tas, kad kitoje jos pusėje kiekvienas ją priėmęs gali pasirašyti. Pasirašė savivaldybės vadovai, tarybos nariai, seniūnijų atstovai. Norinčiųjų palikti pėdsaką daug, todėl padariau priedus, ant kurių galės pasirašyti kas tik nori. Liepos 6-ąją giedojome himną - pasirašė visi giedotojai, vyko mano genties susitikimas - pasirašė visi giminės. Vasario 16-ąją po kelionės po rajono miestelius, mokyklas, įstaigas vėliava sugrįš į savivaldybę. Vyks sutiktuvės. Tikiu, kad su mano pagalba Lietuvos valstybingumo šimtmetį įsimins visi lazdijiečiai.

- Ar patiko žmonėms jūsų idėja?

- Aš tą vėliavą išsiuvinėjau, aplikavau, niekas nežinojo, niekam nesigyriau. Visą gyvenimą, jeigu noriu ką originalaus padaryti, tai ir padarau. Man idėjos kyla prieš du arba tris mėnesius, tada visa galva pasineriu ir neišneriu, kol idėjos neįgyvendinu. Ši mano misija baigsis Vasario 16-ąją, kai vėliava, apkeliavusi visą rajoną, sugrįš į Lazdijus. Visiems sakau, kad ir kaip būtų, turiu tos dienos sulaukti. Jau senokai esu pensininkė, bet rajone visi mane pažįsta kaip neramią sielą. Visuose minėjimuose, šventėse dalyvauju, savo kūrybos eilėraščius skaitau. Pirmą vėliavą aš išsiuvinėjau 1991 metų sausio 13-ąją. Parlėkiau namo su autobusu iš Vilniaus ir per naktį pagaminau vėliavėlę, ant kurios juodais siūlais nuo visų lazdijiečių išsiuvinėjau žodžius „Lietuva, tu man viena“. Palikome ją ant Seimo barikadų. Viliuosi, kad pakliuvo į muziejų. Tai buvo mano pirmoji vėliava. Vėliau mes ne kartą važiavome budėti prie televizijos bokšto, televizijos pastato, aš veždavausi ir pirmosios vėliavos kopiją, kuri dabar saugoma Laisvės kovų muziejuje Lazdijuose.

- Nesuklysiu pasakiusi, kad esate Lietuvos patriotė?

- Ar gali būti kitkuo, kai savo akimis esi viską matęs. Mano tėvai buvo silpnučiai ūkininkai. 1939 metais tėvai paliko ūkį ir išvažiavome į Kauną. Man tada buvo penkeri. Tėveliai dirbo, mane palikdavo vieną. Viena diena man neišeina iš atminties. Žiūriu pro antro aukšto langą ir nesuprantu, kur visi gatvėmis eina. Tėvai vedasi vaikus, vaikai nešasi trispalves vėliavėles. Kaip aš norėjau tokios vėliavėlės! Nuspalvinau trispalvę, kaip penkiamečiai sugeba, iš malkos atskėliau kotelį, pritaisiau. Va, ir aš turiu vėliavėlę! Parėjo tėtis pietų, o aš jam rodau vėliavytę. Tėtis įdiržusiomis kalvio rankomis glaudė prie savęs ir prašė nepamiršti šios brangios dienos. Išvėlė jis mano drabužėlį pajuodusiomis rankomis. Jis verkė ir šluostėsi akis, kad nematyčiau ašarų. Tada dar nesupratau, kodėl ta diena jam buvo tokia brangi. Tai buvo 1940 metų vasario 16-oji. Iki okupacijos buvo likę mažiau negu pusmetis. Labai gerai prisimenu tą dieną, kai tankai įsiveržė į Lietuvą. Mes gyvenome Jonavos gatvėje netoli Neries. Ten buvo žvyrduobės, pripilta žemių ir atiduota žmonėms auginti daržus. Mes su mama tą dieną ten buvome. Jau agurkiukai rasdavosi, jau pomidorai rausti pradėję. Šilta, jokio vėjo. Vaikui noris dainuoti, šokti. Tik staiga girdime: baisus ūžimas, žemė dreba. Išlipome iš tos duobės ir - o Dieve, prieš mus tankas paskui tanką kaip skėriai juodi rėplioja. Vos spėjome pabėgti. Mes nesupratome, kas tai. Parlėkėme namo, o tėvelis jau žinojo. „Viskas, jau po Lietuvos“, - pasakė. Ir nuo tada manyje brendo neapykanta juodiems tankams. Ir nuo tada aš tautinių vėliavėlių nemačiau. Štai kada aš tapau patriote. Nuo pirmos okupacijos dienos. Kaime gyvendama nebūčiau mačiusi Vasario 16-osios trispalvių, kurios manyje įaugo. Galbūt tas vėliavas iš savo širdies imu ir visiems rodau.

- Kaip jūs pergyvenote tą laiką, kai tautinės vėliavos buvo slepiamos giliai tamsiuose stalčiuose?

- Kaip daugelis. Tada buvau dar vaikas. Mano tėvelis buvo tikras lietuvis patriotas. Jis klausydavo Amerikos balso ir netverdavo: „Čia taip ilgai nebus, taip ilgai nebus.“ Taip ir gyvenome. Kur dėsimės. Trispalvę mes visą laiką turėjome. Ir iki šiol dar yra išlikusi nedidelė, per lenkimus sudūlėjusi. Mano tėvai buvo paprasti darbininkai, mama dirbo audimo fabrike, tėtis, Eduardas Jaciunskas, Lazdijų apylinkėse buvo žinomas kalvis. Ateidavo vyrai pas mus ir visaip kalbėdavo. Ir verkdavo, ir dejuodavo, ir bandydavo įsiteigti, kad gal bus gerai. O kaip ir kam buvo gerai, žinome. Buvo, kas ėjo okupantų su rožėmis pasitikti. Patys žinote iš istorijos, ir man nėra ką pasakoti.

- Kaip ši karta, jaunimas, suvokia patriotizmą? Ar gerbia trispalvę?

- Apie tai labai sunku kalbėti. Žinoma, gerbia ir širdy nešioja daug meilės gimtinei. Ir norėtų čia gyventi, bet kartais juos taip nuvilia mūsų tvarka, kad nebenori eikvoti jėgų. Mano jauniausias anūkėlis Ignas išvažiavo į Airiją. Kas jam ten buvo, gal nepritapo, bet vieną kartą jis man sako: „Bobute, ar jūs nepyksit, jei aš grįžtu.“ Aš nepyksiu, aš didžiuosiuosi tavimi, raminau jį. Grįžo ir iš karto į Lietuvos kariuomenę. Su pirmąja savanoriu grupe išėjo atlikti piliečio prievolės. Po tarnybos verslą Šiauliuose pradėjo kurti. Kažkokį sportinį - laipiojimas dirbtinėmis uolomis. Iš pradžių lyg nieko, buvo užsidegęs, o paskui mokesčiai, patalpų nuomos kainos užspaudė. Nervinosi, kokia čia valdžia esanti, kad jaunimo nepalaiko. Nusibodo, trenkė viską ir vėl išvažiavo atgal. Kažkokie mokesčiai jį dar Airijoje pasivijo. Kiek reikėjo nervų, kol įrodė, kad neteisėta, kiek jėgų reikėjo, kol grąžino, kas permokėta. Sako negalįs grįžti, kol čia tokia neteisybė. Kai mano anūkas pasako niekada negrįšiąs į Lietuvą, manot aš laiminga? Man baisiausiai per širdį eina, bet nieko negaliu padaryti.

- Ar lietuviai myli savo Tėvynę?

- Myli, bet kartu nepaprastai pyksta ant valdžios. Pyksta, kad ji korumpuota, kad vagia, verslą žlugdo, kad kainos didelės. Lazdijų krašte kainų skirtumas labai juntamas. Lenkija vos už kelių kilometrų, žmonės važiuoja ir beveik perpus sutaupo. Kalbu žmonių vardu, ne savo. Aš nemoku pykti. Žinau, ką palaikau ir už ką. Man nereikia draskytis. Visą gyvenimą, kur dirbau, neturėjau priešų. Oponentų galbūt yra, bet priešų - ne. Ir dabar, kai užverda rietenos, ramiai sakau: o juk labai gerai buvo tarybiniais laikais. Ir pavogti buvo galima, ir kainos buvo mažos. O dabar? Ar tie, kurie nori pavogti, nepavagia? Milijonais pavagia. Klausau, per televiziją Uspaskichas giriasi per mėnesį uždirbąs milijoną. Dieve mano, kaip? Kiek jis kojų, rankų, galvų turi, kad uždirbtų tą milijoną? Tai - ne uždirbimas. Paprastiems žmonėms nesuprantami tokie dalykai, jie mato, kad lygybės nėra, mato, koks atotrūkis tarp skurdo ir prabangos.

- Kokią regite Lietuvos ateitį?

- Aš vis dar laukiu. Gal pasimokys, gal ką sugalvos. Gal PVM sumažins, gal bus mažiau biurokratizmo. Leis žmonėms uždirbti, verslui kvėpuoti, kad jaunimas iš užsienio pradėtų grįžti. Aš dar tikiu, kad bus gerai. Mano proanūkiai dar tik į pirmą klasę eina, tikiu, kad jiems bus daug geriau ir aiškiau. Kiek dar laiko liko? 20 metų. Mažiau, negu nuėjome griūdami ir keldamiesi. Bet aš tikiu Lietuva.

- Dirbote visą gyvenimą atsakingus ir garbingus darbus. Ar užsidirbote pakankamą pensiją?

- Gaunu 230 eurų... Dar pašalpą už velionio vyro tremtį. Išsilaikau. Nesakau, kad daug, bet ir neverkiu. Kalba jau ir prezidentė, kad reikia rasti būdų padidinti pensijas, atlyginimus kelti. Viena pažįstama sakydavo gaudavusi 48 rublius, ir už butą susimokėdavusi, ir vaikus į mokslą išleidusi. Buteliuką nuo alaus parduodi, ir kepaliuką duonos nusiperki. O kiek dabar reikia parduoti butelių, kad nusipirktum kepaliuką duonos? Daug kas verkia tų laikų. Tik ar verta, prisiminus, kas iš mūsų buvo atimta.

Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Žalgiris“