Sigutės Trimakaitės rudens impresijos

Vilnietė dainininkė Sigutė Trimakaitė niekuo neprimena solidžios solistės. Skambaus soprano savininkei energijos, sumanumo ir smalsumo gali pavydėti dauguma jaunų artisčių.  Sigutė, tarsi geroji fėja, nesikrato išvykų į nedidelius provincijos miestelius, kur dainuoja bažnyčiose ar kokioje nedidelėje salytėje. Ji mėgsta tuos susitikimus, ypač su vaikais ir senyvo amžiaus žmonėmis, nes jaučia, kad yra labai laukiama ir reikalinga.

Ją gali sutikti vis skubančią, lekiančią sostinės centre ar senamiestyje, nes be jos neapsieina ir muzikiniai renginiai, spektakliai. Lapkritis, Vėlinės tuoj pasibaigs ir primins, kad artėja ir gražiausia metų šventė - Kalėdos. Viskas sukasi laiko ratu. S.Trimakaitės rengiamą festivalį „Arija“ netrukus pakeis naujas Kalėdų festivalis „Šokoladinis Mocartas Lietuvoje“. Tad su muzike kalbėjomės apie laiko tėkmę, muziką ir šeimą.

- Nepailsdama keliaujate po Lietuvą, rengiate nedidelius festivalius. Kokia dabar Lietuva? Ar reikia dabar provincijos žmonėms, kurie nuolat aimanuoja dėl nepriteklių, valdžios dėmesio stokos, tos gražios klasikos ar lietuvių autorių kamerinių kūrinių?

- Gyvenu Vilniuje, dažnai išvažiuoju į kitus miestus, į sales, esančias toli nuo didelių miestų. Žmonėms tikrai reikia gražios muzikos, klasikinės ir kitokios. Visur yra žmonių, kurie lanko kamerinius koncertus, kurie domisi teatru, mėgsta sakralinę muziką, džiaugiasi tais kultūros blyksniais, kurie vyksta jų miestų, miestelių bažnyčiose. Žmonės džiaugiasi bibliotekomis ir tuo, kad daugėja įvairių renginių jų vietovėse. Gal tik profesionalioji muzika ne tokia dažna viešnia nedideliuose miesteliuose. Man malonu vykti ten, kur dar nebuvau, dainuoti jaunimui, vaikams, matyti jų akis, jausti jų alsavimą tarp melodijų. Tai geras jausmas. Kaip aidas, mane paveja koks nors netikėtas susitikimas autobusų stotyje ar šiaip kur nors kitame mieste su žmogumi, kuris vaikystėje klausė mano atliekamos Franco Šuberto giesmės „Ave Maria“. Prisimena kūrinio intonaciją, melodiją ir mano veidą. Nebūtinai prisimena mano vardą. Norėčiau dar kartą susitikti su tais, kurie kažkada vaikystėje manęs klausėsi.

- Kur kūryba ir menas, ten ir pavydas. Taip buvo visais laikais. Ar esate pavydi? O gal patyrėte dėl kitų pavydo kokių nuoskaudų?

- Nelabai galėčiau apibūdinti šį jausmą, kai kalbu apie kūrybą. Man kūryba - tai puiki išraiškos priemonė, be kurios neįsivaizduoju savo gyvenimo. Kai lankausi koncertų salėse pati, džiaugiuosi kitų kūrybingumu, kitų sugebėjimu viską atlikti meistriškai. Taip pat mane žavi tie žmonės, kuriems sekasi viską sklandžiai organizuoti, kad kiti turi puikias komandas, daug bendražygių. To galima pavydėti gerąja prasme. O kai kam nors nepasiseka, mažiau turiu impulsų kurti pati. Sparnus įgaunu tuomet, kai pati patiriu malonumą stebėdama gerą filmą, spektaklį, klausydama koncerto, kuriame atlieka mano mėgstamą muziką. Skaitau knygas tų, kuriuos pažįstu. Tai man suteikia be galo didelį malonumą.

- Televizija diktuoja savas madas. Tikriausiai jūsų rengiami festivaliai būtų populiaresni, jeigu pati dalyvautumėte kokiame muzikiniame ar šokių šou. O gal kada kvietė?

- Vaikystėje šokau. Sportavau taip pat daug. Keliavau pėsčiomis ir slidėmis. Šiuo metu kryptingai dirbu savo mėgstamą darbą. Jeigu kvietimais lytų, atsirinkčiau. O dabar dažniau pati rengiu festivalius, nei sulaukiu iš kitų kokio nors pasiūlymo. Nuo pat studijų laikų buvau aktyvi visokių renginių dalyvė ir nuošaly nesėdėdavau. Man patinka besikeičiantis pasaulis. Jame gali visko sau atrasti. Tik gaila, kad dažniau vieni kitais gėrimės per TV.

- Gal tai nėra blogai?

- Bet man patinka susitikti su bičiuliais koncertuose, festivaliuose. Patinka sutikti netikėtai einantį gatve žmogų, kurio nemačiau senokai ir su kuriuo malonu stabtelėti, išgerti kavinėje kavos, pasikalbėti apie šį bei tą ir vėl keliauti savais keliais. Manoji muzika gal ne tokia patraukli kaip daugelis televizinių laidų, skirtų linksminti. Bet nuvykti į kitą miestą, ateiti į koncertų salę, kurioje tavęs laukia tavoji publika, atlikti muzikinę programą, pabendrauti po koncerto - tai didelis malonumas, tai variklis, vedantis tolyn.

- Tikriausiai laiko tėkmę jums primena jūsų ir rašytojo Herkaus Kunčiaus dukra Adolfina.

- Taip, nors mes su Herkumi jaučiamės jauni, mūsų amžių išduoda Adolfina, kuriai jau keturiolika. (Šypsosi.) Ji lanko Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnaziją. Mokosi groti fortepijonu pas puikų pedagogą, pianistą Algirdą Biveinį, lanko teatro užsiėmimus, skaito daug, kaip ir tėtis Herkus, kuria dainas pagal Kristijoną Donelaitį, žaidžia stalo tenisą, kaip ir mes abu. Mes keliaujame drauge per vasaros atostogas, aplankėme daug šalių. Klausiate apie laiką. Jis eina šalia. Jį jaučiu. Laikas kartais sustoja, kartais eina greitėjančiai. Dažnai mąstau apie laiką, kuris yra mūsų. O gal mes esame jo. Arba jame. Kai nebūnu išvykusi koncertuoti, tai visi kartu pietaujame, vakarieniaujame. Kalbamės dažnai apie tai, kaip praėjo diena. Valgį gamina Herkus. Man patinka jam padėti. Jis tikras kūrėjas šioje srityje. Didelis darbas man viską sutvarkyti po vakarienės. O Adolfina dažnai mus gaudo tam, kad papasakotų apie draugus, mokytojus, apie tai, kad labai norėtų pakeliauti kartu su draugais. Džiaugiuosi, kad pasikalbam. Tai labai svarbu visiems, todėl laiko tam būtina rasti. Herkus - puikus klausytojas. Tikiuosi, kad ne viskas, ką jis išgirsta iš manęs, sugula į jo romanus. (Juokiasi.)

- Įsivaizduoju, kad jūsų namuose daug knygų. O gal jau galvojate apie savo biografinę knygą, nors kam jums rašyti, jeigu vyras rašytojas?

- Mūsų šeima, ačiū Dievui, nėra kompiuterio vergai. Herkui skaitymas - tai darbas. Man skaitymas - begalinis malonumas. Man patinka surasti, sudėlioti kitų žodžius į savąsias melodijas. O kai grįžtu namo iš kokios nors vietos, po koncertų, tai visada užrašau tai, kas tą dieną mane sužavėjo, ar, atvirkščiai, keletą pastebėjimų, kurie suglumino. Kai skaitau savo tekstus, manau, kad tos istorijos ne apie mane. Kad ne aš sutikau tuos žmones, ne aš viską pamačiau ir patyriau. Keistas jausmas. Rašyti - taip pat didelis malonumas. Ir prabanga. Dažnai tam neturiu nei laiko, nei jėgų. Gal kada ir pasidalysiu su kitais savaisiais potyriais. Prie jų reikėtų daugybės gražių ir juokingų spalvotų paveikslėlių. Kitaip būtų sunku suprasti minčių laviną. Gal padėtų Adolfina ir Herkus. Jie piešia geriau nei aš.

- Kaip sugebate surikiuoti savo laiką taip, kad užtektų jo viskam?

- Vakarais darau tai, kas man patinka. Esu pelėda. Dėl tų pasigražinimų turiu savuosius receptus. Niekam nesipasakoju. Norime būti visada žvalūs, jauni, sportiškai elegantiški. Ar pavyksta? Nežinau. Gal klostosi viskas taip, kaip save užsuki.

- Kasdienybė, ypač darganotą rudenį, kartais būna pilka. Gal turite kokį receptą, kaip moterims, kurios turi šeimą, nepasiduoti gyvenimo rutinai?

- Receptų neturiu. Norėčiau pati žinoti, kaip tą pilką spalvą pakeisti gražesne. Kai keliauju po Lietuvą rudenį, spalvų regiu tūkstančius. Gal tai padeda pabėgti nuo kasdienybės rutinos. Kiekvienas turime savo spalvas toli sielos kertelėse. Kai labai sunku, randame. Ilgai neieškome. Dažnai nusišypsoti kitam ir sau - tai taip pat neblogas pratimas. (Juokiasi.) Ir prisiminti artimuosius, pabendrauti su tais, kuriems esi reikalingas, - tai taip pat išeitis pabėgti nuo rutinos. Esu nenuorama. Kartais labai noriu daug pamatyti, daug patirti, aplankyti daug koncertų, keliauti, važiuoti, dainuoti.

- Ką manote apie jaunus talentus? Ar pavyksta jų pritraukti į jūsų rengiamus festivalius?

- Tam ir organizuoju festivalius Lietuvoje, kad jaunieji matytų, sektų tuo keliu. Pati jaučiu prasmę gyventi ir dirbti tik čia, Lietuvoje. Tryliktus metus skaičiuoja festivalis „Šokoladinis Mocartas Lietuvoje“, per Kalėdų laikotarpį žadame aplankyti tas bažnyčias, kuriose dar nebuvome. Ir, žinoma, muzikuoti, kur nėra labai šalta. Norėčiau pakviesti į savo festivalį jaunuosius atlikėjus, kurie gyvena šveicarijose, airijose, austrijose ir kitur.

- Ar teko dainuoti neįprastose vietose ir neįprastiems klausytojams?

- Kartais tenka dainuoti tiems, kuriems labiausiai trūksta žmogiškos šilumos, artimųjų dėmesio, tiems, kuriems lemta patirti skaudžius gyvenimo smūgius, kurie suvokia gyvenimą kitaip nei visi. Neseniai teko koncertuoti Panevėžio vaikų specialiojoje mokykloje - puikūs vaikai, jaunuoliai, subtilūs ir jautrūs darbuotojai, mokytojai. Tie, kurie dirba ypač sunkų kasdieninį, fizinį ir psichologinį darbą su jaunais žmonėmis ir jų tėveliais, artimaisiais. Turiu sugrįžti ten vėl ir parodyti, papasakoti kitiems savo kolegoms, kad jie reikalingi ir ten, kur mažai tikro džiaugsmo ir tikros muzikos. Norisi tikėti, kad tie, nuo kurių priklauso daugelio gyvenimai, dirbs kuo geriau, atsikratys savanaudiškumo ir sieks, kad visiems būtų nors truputį smagiau gyventi. Mums abiem su vyru norėtųsi būti ramesniems dėl dukros ateities. Svarbiausia būti sveikiems, o laimė priklauso nuo mūsų pačių.

Trumpai apie save:

Gimiau Vilniuje, lankiau vidurinę, kuri šiuo metu vadinasi Karaliaus Mindaugo vidurinė mokykla. Dalyvavau ir teatro studijoje, kuriai vadovavo lietuvių kalbos mokytoja V.Tapinienė. Po pamokų ėjau dainuoti į mergaičių chorą „Liepaitės“ ir Vilniaus 4-ąją vaikų muzikos mokyklą.

Balsą paveldėjau iš mamos Grasilės ir močiutės Marijos, kilusių iš Dzūkijos, Čebatorių kaimo, esančio netoli Valkininkų. Tėvelis Juozas jaunystėje grojo akordeonu iš klausos. Jis nuo trejų ir mane mokė groti ir dainuoti.

Dalyvavau tarptautiniuose konkursuose: pelniau laurus Michailo Glinkos vokalistų konkurse. Laimėjau pirmą vietą tarptautiniame Marijos Kalas (Maria Callas) konkurse, kuris vyko Atėnuose. Lietuva dar nebuvo atkūrusi Nepriklausomybės. Tuomet dainavau lietuvių liaudies dainą ir didžiavausi, kad buvau lietuvė iš Lietuvos, nors daug kas ten nežinojo, kur toji Lietuva.