- Kadaise buvo manančių, kad masinė kultūra išsikvėps ir tikrasis menas atgaus buvusias pozicijas. Kokių ženklų matote rašytojų, vienmečių su valstybę valdančiais politikais, raiškoje?

- Man regis, reikėtų kelti talento klausimą. Dabar yra labai daug rašančių ir knygas leidžiančių, bet kiekvieno, išleidusio knygą apie valgį ar siuvimą, laikymas rašytoju, manau, yra profesijos devalvacija. Alfonsas Nyka-Niliūnas savo dienoraštyje ne taip seniai, 2010 metais, parašė, kad „mus žudo kasdien didėjantis perteklius žmonių, kurie yra garsūs savo pačių garsumu". Kita vertus, juo labiau vartotojiškumas plečiasi, gilėja, kultūra irgi tampa vis labiau vartotojiškesnė. Tiesa, dėl pusantrų metų trunkančios pandemijos nebegali susigaudyti, kiek ji dar būtų pažengusi vartotojiškumo ir masiškumo link. Bet šiuolaikinėje Vakarų civilizacijoje galima rasti visko, tikri intelektualai, tikro meno gerbėjai ir vertintojai ras ir jų lūkesčius atitinkantį meną. Tačiau dauguma tų, kurie imasi rašyti, būna prisiskaitę įvairiausių leidyklų tiražuojamų populiarių ir į bestselerius orientuotų romanų, kurių siužetai, priklausomai nuo mados, būna paįvairinti tai valgių receptais, tai pažintiniais gamtos, gyvūnijos aprašymais. Tokių romanų išversta daugybė ir tie, kurie dabar pradeda rašyti, lygiuojasi į juos. Toks literatūros supratimas mūsų laikais. Šiemet pirmajai prozos knygai buvo pateikta 60 rankraščių, nors bus išleista tik viena knygutė.

- Kokia ten gyvenimo druska, kokios problemos?

- Ten nėra jokios gyvenimo druskos, jokių tikrų problemų. Šiais laikais „rašytojaujama" palengvintu būdu, net popieriaus nereikia, rašoma tiesiai į kompiuterį. Istorijos melodramatiškos, net veikėjų vardai skirtingų autorių rankraščiuose sutampa. Taip yra todėl, kad tos knygos gimsta populiarių romaniukų ir jų problematikos, jeigu tokia yra, terpėje. Merginos dažniausiai skaito skaitalus ir toliau nori rašyti skaitalus. Iškalbingas faktas, kad pirmos poezijos knygelės konkursas pratęstas iki birželio vidurio, nes tarp 50 pretendentų nebuvo nė vieno, kurio paraiška būtų buvusi verta knygos. Dėl to esu kiek nustebęs, nes iš poetų apie lietuvių poeziją tegirdi, kokia ji aukšto lygio, nors suabejočiau, ar ji tokia paveiki ir tokia gera, kad geresnės už ją nėra. Na, prozininkai neteigia esantys neprilygstami, gal jų charakteris kitoks, gal jie neturi, kur savęs paliaupsint, neturi tokių renginių kaip „Poezijos pavasaris", „Druskininkų ruduo". Apskritai Lietuvoje yra užsitęsęs kartų kaitos periodas ir mūsų laikmetis dar negali susilyginti su vakardiena iškilių asmenybių skaičiumi, bet, matyt, pokyčiai nevyksta taip greitai, kaip norėtume. Išeina vyriausieji rašytojai, tie, kurie dar gyvena tarp mūsų, jau nieko neberašo arba rašo į stalčių kaip Leonardas Gutauskas. Bet jaunajai kartai nelabai įdomu, ką rašo ašuoniasdešimtmetis, nors jo literatūra - fantastinio lygmens.

- Be kita ko, formulę „skaitysi ir būsi išganytas" turėtume šiandien versti į „skaitysi ir maloniai praleisi laiką"?

- „Lengvai praleisi laiką", „sveikai ir žvaliai praleisi laiką"... Negi tau siūlys skaityti Kafką, kad leistum laiką kentėdamas. Reklamoje nevalia taip rašyti. Europos civilizacijoje tik šitaip.

- Europos civilizacijoje sunkumai ir kentėjimas yra išstumiami į paraštes kaip kažkas nebūdingo žmogaus gyvenimui...

- Bet koks tėvas galėtų mokyti savo vaiką kentėti, koks tėvas linkėtų jam sunkumų? Visi norėtų, kad jų vaikams būtų daug lengviau. Ir man atrodo, kad Lietuvoje viena didžiausių problemų yra ta, kad gimsta mažai vaikų. O kodėl jaunos šeimos turi mažai vaikų? Manau, jog iš baimės, kad vaiką išleis kentėti, kad jis bus vergas, samdinys. O kai kurie nuožmaus kapitalizmo sąlygomis nusprendžia jų neturėti išvis. Nežinau, kodėl anais laikais, kai galiojo lygiavos principas ir pragyvenimo lygis buvo itin žemas, šeimose gimdavo daugiau vaikų. Gal tada nesuko galvos, kad teks vaikams vargą vargti, tikėdami, kad blogiau nei tėvams nebus. Esu iš keturių vaikų šeimos, pats užauginau du savus, bet jeigu šiandien būčiau jaunas, kaip tas automobilius dažantis vaikinas, kurį neseniai pavežiau Varėnos link, išleistas į pasaulį be jokio užnugario, be jokios paramos, gal tik vieną vaiką arba nė vieno į pasaulį neišleisčiau. O tam, kad Lietuva neišnyktų, reikia turėti tris vaikus, o dar geriau - keturis, penkis. Toks svarbiausias šios dienos uždavinys.

- Iš kur ištraukėte? Dabar didžiausias uždavinys - įteisinti vienalytes šeimas.

- Tai pseudoaktualijos. Nesuprantama visa ši situacija, man visuomet moterys ir merginos buvo gražios ir įdomios. Negaliu atsistebėti, kaip politiniame gyvenime viskas vienadieniška. Jei ryžtiesi įsijungti TV naujienas, matai, kokios jos smulkmeniškos, ir neturėdamas kantrybės klausyti, kaip kokiai frazei paremti ar paneigti susukamas visas reportažas, iškart išjungi. Mažmožius sureikšmina politikai, o menininkai, rašytojai tokių smulkmenų sureikšminti negali, jiems jos juokingos. Tas vaikinas, kurį pavežiau Varėnos link, pasakojo gimęs 1989 metais, jo vyresnioji sesuo šiandien emigracijoje, vyresnis brolis dirba irgi sunkiai, jis - betonuotojas. Dažyti automobilius vaikinas sakė išmokęs užsienyje, kur tikriausiai vėl važiuos. Jis - vienas iš tų žmonių, kurie sudaro visuomenės pagrindą. Visuomenės pagrindas nėra saujelė rašytojų ar intelektualų, apie juos nekalbu, bet visuomenės pagrindas yra darbo žmonės mieste ir kaime. Lietuva, sakė mano pakeleivis, jam negali duoti nieko. Tada aš trafaretu atsakiau: galvok ne ką Lietuva, bet ką tu Lietuvai gali duoti. Jis nutylėjo, nieko neatsakė... Aš jį suprantu. Kiek laiko jo gyvenimui skirta politikų darbotvarkėje? Dar pridursiu, gal ne į temą - aš gimiau 1951-aisiais, ilgai gyvenau laikotarpiu, kurį vadino pokariu. O kokiu laikotarpiu gyvename dabar - gal prieškariu? Viskas taip zvimbia aplinkui, lyg iš tikrųjų būtų prieškaris...

- Dirbdamas stebėjotės, kad kai kuriems žmonėms baugu palikti tarnybą, manant, kad be jos bus prapultis. O ką sakytumėte dabar?

- Aš vadovaujuosi tokia koncepcija, kad reikia žmogui ne tik šį laiko kąsnį nugyventi gerai, bet ir visą gyvenimą. Šviesiai prisimenu vaikystę, kai su kitais vaikigaliais maudydavomės Telšių „Masčio" išrausto durpyno „ežerėliuose", mokyklos periodą, studijas, darbo metus; po jų būtinas periodas, „susišaukiantis" su tomis dienomis, kai laimingas maudeisi tame vasarošilčiame vandenyje. Rašytojas Andrė Morua 1939 metais yra šitaip suformulavęs gyvenimo pabaigos būseną: „Nugyventi 80 metų užtenka, kad pamatytum viską: meilę ir meilės pabaigą, ambicijas ir ambicijų tuštumą, pašėlusias idėjas ir išgijimą nuo jų. Mirties baimė tuomet jau nustoja gyvumo, jei širdyje dar liko jausmų, tai jie daugiausia susiję su esybėmis, kurios išėjo, ir įvykiais, kurie praėjo. Viskas lyg kine, kuriame žiūrovai, net turėdami teisę po pasibaigusio seanso pasilikti dar kitam, nesinaudoja ja. Vienas po kito stojasi ir išeina genami nuobodulio, kai ekrane ima rodytis matyti vaizdai." Nors man nėra tiek metų, bet šiuo požiūriu džiaugiuosi, kad Dievas davė nugyventi visą gyvenimą; ir man apmaudu, kad viso gyvenimo nenugyveno Antanas Ramonas, su kuriuo dirbau (mirė 46-erių), Ramūnas Klimas (57),Valdas Kukulas, Vaidotas Daunys...

Esu patenkintas, kad būsiu pasinaudojęs galimybe apsieiti be tarnybos, kuria daug žmonių nepasinaudoja, todėl negaliu atsistebėti tavimi ir kitais, su kuriais dirbau jaunystėje, kodėl nenorite pasinaudoti šita teise.

- Kuo jums šitas periodas šviesus?

- Reikia pripažinti, kad gamta yra gudriai sutvarkius: kol esi vaikas, dienos esti labai ilgos, prisimenu, vos vakaro sulaukdavau babūnėlės vienkiemyje, kur draugų nebuvo. O dabar dienos labai trumpos, nes laikas kitaip bėga. Mano gyvenimas be redakcijos mažai pasikeitė, nebent tik tuo, kad nereikia eiti į darbą ir išleisti numerį, - alga kultūrinėje spaudoje buvo tokio pat dydžio, kaip ir pensija, kurią gaunu šiandien. Aš lygiai taip pat skaitau kultūrinę spaudą, seku ją. Kaskart eidamas pasivaikščioti, kaip tikintis į bažnyčią, užeinu į knygų supirktuvę. Jai būtų sunku „prisegti" antikvariato pavadinimą, nors čia mūsų vaikai ar anūkai, paveldėję tėvų ar senelių butus, dėžėmis suneša knygas. Jos daugiau kaip euro nekainuoja, ir aš, kaip per rinkliavą bažnyčioje, jaučiu pareigą neišeiti nieko nenupirkęs. Žiūrėk, kiekvieną kartą parėjęs jau skaitau man nematytą naują knygą.

- Ir knygų lentyna vis pilnėja...

- Ji visada pilna. Kai šiokią tokią sodybėlę įsigijom Varėnos rajone, dalis knygų atsidūrė ten, ir tiek, kiek jų ten yra, užtektų dvasiškai išgyventi metus niekur nepakrutėjus. Visą gyvenimą nugyvenau kaip knygų žmogus, kaip rankraščių, knygų skaitytojas, tad šiuo atžvilgiu negaliu skųstis, o kitų pretenzijų praktiškai neturėjau ir neturiu. Neturėjau gabumų nei susikrauti turto, nei kokiam nors amatui, jeigu bandau spyną sutaisyti, tik dar labiau ją sugadinu.

- Sakoma, žmogus gyvenime dažniausiai pasiekia to, ko karščiausiai trokšta.

- Yra toks posakis: saugokis savo jaunystės svajonių, nes jos ims ir išsipildys. Juokingai atsakysiu. Devintoje klasėje, man pradėjus rašyti eilėraštukus, buvo užsifiksavusi mintis, kad jeigu mano pavardė su kūrinėliu pasirodytų rajoniniame laikraštyje, kuris tada vadinosi fantastiniu pavadinimu „Komunizmo švyturys", tai aš neišnykčiau kaip dūmas ir mano gyvenimas įgautų prasmę. Jeigu ši svajonė nebūtų įsirašiusi manyje ir jeigu mano eilėraštis nebūtų buvęs išspausdintas tame laikraštyje, kas žino, gal būčiau buvęs kitokiu žmogumi ir mano biografija būtų kitokia. Aišku, jeigu būčiau turėjęs dar didesnių svajonių ir kitokių talentų, gal būčiau užsimanęs tapti didžiu rašytoju, bet kadangi tenorėjau būti literatas, tiksliai taip ir įvyko.