Septyniolika „auksinių kryžių“, ir vis tiek mažai

Galėjome tik įtarti, kad „Auksiniai scenos kryžiai“ pakartos pernykštį ir užpernykštį scenarijus: nors artinant prie regionų, jie kasmet skelbiami vis kitame Lietuvos mieste, jie vis taip pat tebėra ignoruojami dalies teatralų, vis taip pat apdovanojimo ceremonija apkaišoma nykokos meninės programos numeriais. Vis taip pat po „kryžių“ išdalijimo kyla nepastebėtųjų, neįvertintųjų aistrų, priekaištų komisijai, net abejonių dėl jos profesionalumo. Štai tą pačią pavakarę Klaipėdos Apeirono teatro iniciatyva vyko akcija „Dedu kryžių ant scenos kryžių“, protestuojant, kad daugiausia „kryžių“ susižeria valstybiniai teatrai. (Jiems turbūt patiktų, kad ir mene, kaip cukrinių runkelių lauke, būtų įvedamos „kryžių“ kvotos.)

Teatro dieną su A.Girdzijauskaite galėjome susitikti tik todėl, kad ji nesirengė važiuoti į „Auksinių scenos kryžių“ teikimo iškilmes.

- Kodėl nebūsit ten, kur rinksis talentingiausi teatro žmonės?

- Kelios priežastys: tai ir varginanti 4-5 valandų kelionė, ir sėdėjimas salėje, ir banketas, po kurio svečiai sukišami į autobusus ir vėl 4-5 valandas važiuoja namo. Kam tos kančios - aš spektaklių prisižiūrėjau sočiai.

- „Sočiai“ nuskambėjo kaip vertinimas - teisingai supratau?

- Labai teisingai. Šia tema jau esu pasisakiusi „Menų faktūroje“, kur rašant apie vieno Klaipėdos teatro vieną spektaklį širdis neatlaikė ir aš išklojau, kas yra būti „Auksinių scenos kryžių“ komisijoje šiandien, kai dar galioja seni, ko gero, sovietiniai įstatai. Pagal juos turi pažiūrėt visus numatytus spektaklius, o už tai, kad važinėji po visą Lietuvą, niekas nemoka, moka tik už posėdžius; na kiekgi posėdžių gali būti - keturi penki, juk nešauksi jų kiekvienam spektakliui pasibaigus. Būna, nuvažiuoji į Klaipėdą autobusu, pasižiūri vieną spektaklį ir tą pačią naktį grįžti; gerai, jei dar pasitaiko, kaip sakoma, spektaklis, o būna - tik spektakliukas... O dar ankstesnėse kadencijose, dar „Kristoforų“ laikais, kuriuos iš mūsų paskui paveržė Vilniaus valdžia (gal ir logiška), per vieną kelionę pažiūrėdavome kelis spektaklius, nes nakčiai buvome apnakvindinami viešbutyje. Šiandien viešbučio niekas neduoda, vairuotojas sekamas, kad tik neišsuktų iš grafiko. O spektaklių reik pažiūrėt daugiau kaip 80.

- Kodėl tiek daug?

- Užuot įvedus taisyklę, kad teatrai rodytų, sakysim, du pačių išrinktus geriausius spektaklius, be jokios atrankos sukišama į repertuarą viskas ir važiuoji, pavyzdžiui, į kokį Kauno kamerinį teatrą keturis kartus. Tų spektaklių yra tiek ne tik dėl to, kad Lietuvoje daug teatrų, bet ir todėl, kad jų daugėja, - man atrodo, jie dauginasi geometrine progresija. Kasmet išleidžiami aukštųjų mokyklų ir teatro studijų parengti aktoriai, pasijutę niekam nereikalingi, teatruose nelaukiami, ima ir įkuria kokį teatriuką. Ta grupė aktorių, gal net labai gabių vaikinų ir merginų, galėtų būti teatru, tačiau naujai užgimusių teatriukų spektakliai yra pusiau mėgėjiški, nes nebūtinai tarp jų atsiranda vedlys, galintis vadovauti tam teatrui ir juos toliau mokyti. Norėdamas tapti profesionaliu atlikėju muzikantas mokosi nuo ketverių ir nesiliauja mokęsis, kai pradeda sceninę karjerą, - manau, negali ketverius metus pasimokęs aktorius, kurio kišenėje dar šlama diplomas, įsteigti visavertį teatrą, - taip tiesiog nebūna. Žinoma, tokie naujadarai užgęsta ilgainiui, bet kodėl jų bandymus turime žiūrėt.

- Šiemet pirmąkart „Auksinių scenos kryžių“ istorijoje radosi nominacija „Teatras plius“? Ji skirta eksperimentinio, vadinamojo postdraminio spektaklio kūrėjams?

- Galima rašyt „Teatras minus“, galima rašyt „Teatras su dviem minusais“, galima - su dviem pliusais - bus ta pati chaotiška bala. Tai režisieriaus veikimas dažniausiai ne teatro, bet kitoje erdvėje. Pavyzdžiui, režisieriaus Oskaro Koršunovo vaidinimas „Eglė žalčių karalienė“ vyko buvusioje ligoninėje. Ateinu į teatrą, pievutėje, kur gimdyvės išeidavo pakvėpuoti grynu oru, matau dresuotus šunis, arklius, kuriais jodinėjama; klausiu, gal galima eit vidun, ne, ne, sako, mes leisim visus kartu; yra ten kur atsisėsti, klausiu (tądien prastai jaučiausi), ne, ne, veiksmas bus per tris aukštus, reikės laipiot... Mano amžiaus žmogui teatras, paskui kurį vaikšto publika, visiškai netinka, jis - jauniems, sveikiems. Nežinau, ką jie patiria, nes man asmeniškai teatras - pirmiausia žmonių santykiai. Gal tai senamadiška, bet man neįdomu, jeigu spektaklyje jų požymių neaptinku. Dabar daug tokio teatro, kai aktoriai, kartais labai geri aktoriai, tiesiog vaikšto, kalba; drabužiai teatriniai, bet nėra jokio ryšio tarp personažų. Kai kas nors nutinka scenoje, man įdomu, kodėl, iš ko tas įvykis kyla, o jeigu nėra psichologinio ryšio tarp veikėjų, tas įvykis pakimba ore. Man neįdomu, kai scenoje, pavyzdžiui, tik rodo bomžus, alkoholikus ar kitokius ligonius, - man įdomu, kaip žmogus iki tam tikros ribos atėjo, kodėl atėjo, kas jam atsitiko...

- Juk tokio meno kūrėjai mus ragina - „išjudink protą“.

- Tuos šedevrus kažkas kuria Nacionaliniame. Tegu jie patys jį ir judina. Priviso vadybininkų, kurie kuria tokius tekstus programoms ir afišoms, kad baisu skaityti... Tai va. Grįždama prie premijų noriu pasakyti: didelis džiaugsmas būti komisijoj, kai atsiranda vienas (dar geriau - du ar trys) spektaklis, kuris yra meno kūrinys, spektaklis-visuma, kur ir režisierius, ir scenografas, ir projekcijų gainiotojas, ir aktoriai - visi juda viena kryptimi, visi siekia kažkokio tikslo, sumanymas plėtojamas per visas pastatymo grandis tolygiai. Tada būna tikra laimė - gauna premiją režisierius, gauna premiją aktoriai, dailininkas, kompozitorius, tai yra metų spektaklis, ir dėl jo nekyla ginčų, dvejonių. Paskui ieškai, kas stovi antroje eilėje. Kartais joje atsiduria du tolygūs spektakliai, na, tada vyksta balsavimas tarp kažko svaresnio ir svaraus, o kada iš prastų spektaklių kaip musę iš barščių tenka traukti gerą aktorių, kuris vienintelis vaidina, visi kiti šiaip sau, arba tik dailininką, kurio vienintelio įnašas spektaklyje vertas dėmesio, - koks čia džiaugsmas? Dėl to aš niekur nevažiuoju ir nenoriu važiuot.

- Kokį spektaklį iš matytos gausybės patartumėt pamatyti?

- Nelygu koks jūsų ketinimas. Jeigu norite pajusti visišką malonumą, nueikite dar kartą į „Don Karlą“. Aukščiausio lygio spektaklis, o dramoje nė vieno panašaus lygmens spektaklio nemačiau. Žinoma, kad nepamestume siūlo galo, reikia pasižiūrėt ir mūsų žinomų režisierių darbus. Kad jaustume, kur link juda teatras.

Apie tai - kitame numeryje pokalbio tęsinyje.


2016 m. „Auksiniai scenos kryžiai“

Geriausias režisierius - Giunteris Kremeris (Gunter Kramer) iš Vokietijos (opera „Don Karlas“ Nacionaliniame operos ir baleto teatre);

Geriausia pagrindinio vaidmens dramos aktorė - Jevgenija Gladij (Lietuvos rusų dramos teatras);

Geriausias pagrindinio vaidmens dramos aktorius - Darius Meškauskas (Klaipėdos dramos teatras);

Geriausia nepagrindinio vaidmens dramos aktorė - Karolina Kontenytė (Klaipėdos dramos teatras);

Geriausias nepagrindinio vaidmens dramos aktorius - Arūnas Sakalauskas (Lietuvos nacionalinis dramos teatras);

Geriausias scenografas - Herbertas Šeferis (Herbert Schafer) (LNOBT);

Geriausias šviesų dailininkas/vaizdo projekcijų kūrėjas - Rimas Sakalauskas;

Geriausia sezono muzikos spektakliui kūrėja - Rita Mačiliūnaitė (Rusų dramos teatras);

Geriausia operos solistė - Eglė Šidlauskaitė, baleto artistė - Kristina Gudžiūnaitė (LNOBT);

Geriausias spektaklis vaikams - „Kaulinis senis ant geležinio kalno“ (LNDT);

Geriausias jaunasis menininkas - aktorė Greta Petrovskytė;

Geriausia šokio grupė - urbanistinio šokio teatras „Low Air“, geriausia šokėja - Goda Laurinavičiūtė;

Šokio menas - choreografai Laurynas Žakevičius ir Airida Gudaitė;

Geriausias „Teatras +“ - spektaklis-žaidimas „Kodas: Hamlet“ (LRDT);

Padėkos premija už viso gyvenimo kūrybą skirta Regimantui Adomaičiui, Boriso Dauguviečio auskaras už originalią ir novatorišką kūrybą - šokėjams Airidai Gudaitei ir Laurynui Žakevičiui.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika"