„Viską valdo pinigai. Yra žmonės, kurie suinteresuoti kirsti ir iš to uždirbti, jie daro įtaką valdžiai - viskas labai paprasta“, - apie kertamus miškus sako unikalaus dokumentinio filmo „Sengirė“ kūrėjas Mindaugas Survila. Gamtininkas, fotografas, operatorius gimė Šiauliuose, čia praėjo jo vaikystės vasaros. M.Survila filmą rodė 35 tarptautiniuose festivaliuose, pelnė 8 tarptautinius ir 2 nacionalinius apdovanojimus. „Senvagė“ - populiariausias visų laikų lietuvių dokumentinis filmas - jį matė per 60 tūkst. žiūrovų.
Išsaugoti sengirę
- Kokios jūsų sąsajos su Šiauliais? - po susitikimo „Šiaulių kraštas“ paklausė filmo autoriaus.
- Šiauliuose gimiau. Visos vasaros buvo praleistos čia, Šiauliuose. Labai laukdavau sekmadienių, nes važiuodavome į bažnyčią, o po to į parką, kur vaikų žaidimo aikštelė.
- Ar matėte, kaip pasikeitė Šiauliai, galbūt praėjote bulvaru?
- Mačiau, bet feisbuke. Liūdna. Tiesiog toks požiūris - iškirsti, kas sena. O tas nauja nebūtinai geriau būna, dažniausiai - blogiau. Yra Europos Sąjungos projektai, lėšas reikia įsisavinti, dėti trinkeles. Yra atlikti skaičiavimai, kiek tūkstančių medžiai kainuoja. Sudaroma sąmata, įtraukiami medžiai, sąmata iš karto didesnė. Didesnė sąmata, greičiausiai daugiau ir uždirba žmonės. Aš taip manau. Nes kam kirsti medį, kuris yra mieste? Jis neturi jokios komercinės naudos, jo neparduosi, neišpjausi lentų. Esminis dalykas, manau, yra pinigai. Turėsime vienodus miestus, tokio paties stiliaus, su jaunais medžiais, kurie yra išprievartauti.
Sakykime, juodalksniui užtenka ir 80 metų, kad pasiektų brandą, o ąžuolui reikia 600 metų. Kai pasiekia brandą, pradeda teikti vertę ir žmogui, ir kitiems gyvūnams. Kol šitie medeliai užaugs, praeis dar labai daug metų. Dabar toks lūžis: anksčiau medžiai buvo pusiau laukiniai, žavėdavo vakariečius, dabar nyksta - bus plytelių-trinkelių.
- Kiek Lietuvoje likę sengirių?
- Skaičiuojant miškais, nesiekia vieno procento. Tų tikrųjų yra dar mažiau - keletas. Ir stipriai mažėja. Tarkime, einame ir kalbamės su miškininku, jis sako: „Šitą plotą saugojau, kiek įmanoma, nekirtau, dabar nebeturiu, kur dėtis, man sakė, turi kirsti.“
- Kieno tas paliepimas?
- Valdžia paliepė. Liūdniausia, kad dažniausiai žmonės kaltina eigulius, miškininkus, kurie dirba miške. Bet iš esmės daugelis jų, jei galėtų, nekirstų. Jiems suplanuoja žmonės, sėdintys prie kompiuterio stalo.
O šiems, manau, nuleidžia investuotojai, kurie Lietuvoje investuoja į medienos apdirbimo pramonę arba tiesiog į eksportą, lobistai. Pakeičiami įstatymai, padidinamos miškų kirtimo normos ir daugiau kertama. Dabar medienos kaina yra labai kritusi Europoje, nes džiūsta kalnų eglynai. Nors kaina kritusi, bet mes vis tiek kertame dar daugiau, nes yra toks planas - kaip sovietiniais laikais - ir reikia jo laikytis. Ir nesvarbu, kad nukerta, rietuvės stovi, niekam tų medžių nereikia. Bet jeigu nenukirsi, tau, žmogau, kuris atsakingas už kirtimus, bus blogiau.
- Kol kūrėte filmą, kokius pokyčius matėte miškuose?
- Kuo toliau, tuo labiau kerta medžius. Susidūriau su tuo, nes prisiriši prie gerų medžių, paskui ateini, pažiūri - nebėra! Tokia realybė.
- Susitikime minėjote Sengirės fondą, kokia bus jo veikla?
- Idėja tokia: mes gyvename kapitalistinėje visuomenėje, kur labiausiai gerbiamas privatus turtas, nes jei jis priklauso valstybei, įstatymus gana lengvai pakeičia.
Jei miškas priklausys juridiniam vienetui, daugiausia šansų išsaugoti. Pusę lėšų, gautų už bilietus, skirsime interaktyviai platformai, kitą pusę grąžinsime miškui. Fondas įsigis mišką ir absoliučiai nieko su juo nedarys. Leis sengirei augti, vystytis pačiai. Nereikia tikėtis, kad nusipirksime ir po metų bus sengirė. Turės praeiti 20-30 metų, kad sengirės požymių būtų kuo daugiau.
Vėliau pakviesime visus norinčius prisidėti prie šios idėjos. Mes savo indėlį matome taip: išsaugoti, nors ir labai nedidelius plotus, bet tikrai išsaugoti.
- Kas pasikeitė - juk lietuvių pasaulėžiūroje, pasaulėjautoje medis užėmė ypatingą vietą?
- Tai ir paaiškina šio filmo sėkmę, nes jį pažiūrėjo apie 68 tūkstančius žmonių. Tai yra žiūrimiausias lietuviškas dokumentinis filmas istorijoje. Kodėl? Todėl, kad žmonėms tiesiog reikia miško. Lietuvių gyvenime vis dar tas miškas yra - bent jau į kino teatrą ateina į jį pažiūrėti. Tas yra mūsų kraujyje. Tai teikia vilties? Manau, taip. Ir užauga jaunimas, kuris supranta, kad nereikia vien lankstytis, kad galima ir savo nuomonę išsakyti valdžiai, - tuo labai džiaugiuosi.
Filmo herojų ir kūrėjų gyvenimas sengirėje
- Pasak M.Survilos, dažnai žmonėms kyla klausimas, kas ta sengirė. Sengirėje yra labai daug įvairių medžių: jaunų, senų, nuvirtusių, daug negyvos medienos, o joje - daug gyvybės. Sengirėje skaičiuojama apie 9 tūkstančius skirtingų rūšių organizmų.
- Sengirėje galima aptikti uralinių pelėdų, kurių Lietuvoje gyvena tik apie 30. Sengirių gyventojų lūšių Lietuvoje skaičiuojama apie šimtą. Slapukas juodasis gandras taipogi renkasi tankmę, lizdus suka aukštuose medžiuose. Pasak M.Survilos, Lietuvoje gyvena apie 20 procentų pasaulinės juodųjų gandrų populiacijos.
- Anot gamtininko, didžiausias plėšrūnas žemėje yra žmogus. Žmogui įėjus į mišką, visi slepiasi, todėl reikia daug kantrybės, žinių, pasirengimo, kad pavyktų įamžinti akylus ir ausylus miško gyventojus.
- Pirmasis žingsnis - pasistatyti maskuojančią palapinę. Įsikūrus palapinėje, reikia apsišarvuoti kantrybe, nes, pavyzdžiui, erelis teritoriją gali stebėti ir dvi dienas, kad įsitikintų, jog nėra pavojaus. Jei nelaiku išlįsi iš palapinės - gali būti pastebėtas.
- Palapines įsikelia rudenį, o ereliai lizduose įsikuria pavasarį. Lizdas niekada nelieka tuščias - patelė visada namie. Tad prie medžio su palapine ateidavo dviese. M.Survila įlipdavo į medį, kolega nueidavo. Erelis girdėjo, kad kažkas atėjo ir išėjo.
- Kad galėtų stebėti erelio žuvininko lizdą, į medžius įsikeldavo palapines. Palapinė - 27 metrų aukštyje, tai atitinka devintą namo aukštą. Laipioti naudojo alpinizmo įrangą.
- Miške bet koks garsas garsiai nuaidi, tad mirtina tyla labai svarbi. Fotografas pasiskaičiuodavo, kada gali pajudėti: pirmą kartą ant šono pasisukdavo tik po šešių valandų.
- M.Survilai tekdavo be rezultato pralaukti ir septyniolika valandų. Arba - po 7 valandų atskrenda paprastas kranklys, bet tada jau ir jis teikia džiaugsmo. „Visą žiemą prasėdėjau ir padariau vieną nuotrauką“, - ypatingą paukščių kadrą parodė fotografas. Kai laukė atskrendančių kurtinių tuoktuvėms, M.Survila palapinėje įsikurdavo pavakare, joje praleisdavo naktį ir kitą dieną.
- Dabar, eidamas į mišką, visada pasižiūri orų prognozes, nes viena istorija vos nesibaigė nelaime. Netoli Labanoro girios - Pabradės poligonas, iš jo kartais girdėdavosi dunksėjimas. Tąkart M.Survila, išgirdęs dunksėjimą, pamanė apie eilines pratybas. Bet garsas artėjo - artinosi audra. „Sėdi 27 metrų aukštyje, išlipti negali“, - prisiminė M.Survila. Audra įsiūbavo medį ir palapinę svaidė du metrus tai į vieną, tai į kitą pusę. Negana to, pasigirdo artimas žaibas, o šalia buvo metalinis stovas. Staiga erelė mama sparnais apglėbė vaikus: M.Survilai pavyko įamžinti vieną geriausių kadrų.
- Dronas miške nepadės, tad tenka ieškoti kitokių išeičių, pavyzdžiui, susikonstruoti vežimėlį ant trosų. O miegapelę užfiksuoti padėjo brolio programuotojo kompiuteriukas.
- Pasiruošimas filmui „Sengirė“ truko 8 metus, filmavimas - 4 metus. Talkino biologai.
- Iš viso buvo nufilmuota 400-500 valandų medžiagos, vien erelį filmavo keturias žiemas.
- Pagal statistiką į lietuvišką dokumentiką vidutiniškai ateina 2-3 tūkstančiai žiūrovų, M.Survilai buvo prognozuojami 2 tūkstančiai. Bet per pirmą savaitgalį pamatyti „Sengirės“ į kino teatrus atėjo 8 tūkstančiai žmonių.
Parengta pagal „Šiaulių kraštą“