respublika.lt
 

Sėkmė ateina, kai dirbi ne dėl atlyginimonuotraukos (2)

2020 sausio mėn. 19 d. 16:00:02
Jaunius POCIUS

Tikriausiai, ne vienas kaime dirbantis kultūros darbuotojas tarstels, kad bepigu Panevėžio rajone dirbantiems kolegoms garsintis, kai vietinė valdžia kultūrai skiria net 7 proc. rajono biudžeto. Tačiau šiemet Kultūros ministerijos premija pažymėta Paįstrio kultūros centro (KC) vadovė Daiva Kiršgalvienė akimirką patyli: taip, pinigai gerai, kad tave rajono valdžia supranta, taip pat puiku; bet dar daug pastangų reikia padėti, kad tavo darbas duotų vaisių ir pajustum, jog jis, o ir tu pats, reikalingas kitiems.

×
nuotr. 2 nuotr.
Paįstrio kultūros centro vadovė Daiva Kiršgalvienė. Autoriaus nuotr.



Kalbindamas ilgametę Paįstrio KC vadovę, kuri kartu ir dviejų teatrų - suaugusiųjų bei vaikų ir jaunimo „Skruzdėlė“ - režisierė, jau net nebedrįsau tiesmukai klausti, kiek kaimui reikalinga kultūra. Todėl paklausiau kitaip: ko reikia, kad tas kaimo žmogus, kurį neretai iš aukšto žvelgdami nepelnytai „nurašome“, norėtų dainuoti, šokti, muzikuoti, vaidinti?

„Tai ateina iš tradicijos. Prieš 30 metų radau kolūkio sukurtus kolektyvus ir juos stiprinau“, - centro direktorė nesisavino svetimų laurų. Esą Paįstrio kolūkis „anais laikais“ plačiai garsėjo meno saviveiklininkais. Kolūkis buvo pasistatęs ir kultūros namus, kurie būtų nepadarę gėdos vidutinio dydžio miestui. Bet pasikeitus laikams ir šeimininkams, ilgainiui tų namų nebeliko. O štai žmonių įprotis burtis niekur nedingo. Tik, pastebi centro vadovė, tų žmonių mąžta. Bet ateina kiti. O kad ateitų, vėlgi reikia pasistengti. Ne visi nori šokti, ne visi nori dainuoti, ne visi nori sportuoti. Bet yra daug žmonių, kurie su mielu noru ką nors padarytų, jeigu jaustųsi, kad yra reikalingi. Apie tai ir kalbėjomės su D.Kiršgalviene.

- Sprendžiant iš meno saviveiklos kolektyvų gausos, jums burti saviveiklininkus sekasi visai neblogai...


- Todėl, kad mes labai aktyviai agituojam. Yra internetas, skelbimai, dalinamos skrajutės. Tą darbą dirbame ištisus metus. Kolektyvus išlaikyti nėra lengva. Todėl, kad žmonės keičia darbus, išvažiuoja į užsienį. Tai yra nuolatinis galvos skausmas. Jeigu iš vokalinio ansamblio „iškrenta“ pora žmonių, o dar pora suserga, jis nebegali koncertuoti. O pagal programas mes turime intensyviai ruoštis ir dalyvauti įvairiuose konkursuose. Kitame rajone nebūtina ruoštis nei dainų šventei, nei „Sidabriniams balsams“, o pas mus siekiama, kad žmogus ne tik dėl pramogos ateitų, bet kad tai būtų prasminga, kad išmokęs repertuarą dalyvautų Dainų šventėje. Taip ugdomas ir patriotiškumas, ir tautiškumas. Kartais pas mus atėję žmonės sako: „Čia labai sunku.“ Žinoma, tai ne pagrojimas virtuvėje akordeonu, čia reikia mokytis repertuaro. Tada kai kurie ir išsigąsta. Mūsų žmonės labai mėgsta, kad asmeniškai pakalbintum. Sakykime, kas nors ateina pas seniūną registruotis. Jis tuojau paklausia, ką žmogus geba, ko pageidautų. Svarbu, kad žmogus ateitų savęs išbandyti. Dabar iš patirties sakau: jeigu žmogus tris kartus atėjo į repeticiją, jis pasiliks.

- Kaimai sensta, juose mažėja žmonių. Ar savo veikloje tai jaučiate?

- Prie to tenka prisitaikyti. Anksčiau, kai mano teatre vaidindavo paįstriškiai, repeticijos vykdavo vakarais. Tada vaikai ateidavo pavalgę, pailsėję. Dabar iš tų 20 pas mane vaidinančių vaikų - gal tik 9 vietiniai, nes mažai tėra jaunų šeimų. Bet aplinkui yra vienkiemių, kolektyvinių sodų bendrijos, kur gyvena jaunų žmonių. Mes vežiojame vaikus net iš Pasvalio rajono. Jie lanko Paįstrio gimnaziją, o po pamokų lieka. Vaikai, iš namų išėję 7 ryto, grįžta tik septintą vakaro. Todėl stengiamės, kad atėję į kultūros centrą, jaustųsi kaip namie. Ir šokėjai, ir orkestro muzikantai visuomet čia gali arbatos išsivirti, visuomet randa sausainių, o kartais ir saldainių.

- Vadinasi, jums be tiesioginio darbo dar tenka rūpintis, kaip vaikus pamaitinti, parvežti namo?

- Aš nežinau šalyje kito tokio rajono, kuris turėtų 12 juridinį statusą turinčių įstaigų - kultūros centrų. Turėdami tokį statusą, galime rašyti projektus ir pritraukti papildomų lėšų, todėl turime iš ko vaikus vežioti. Vežame gana dideliu spinduliu - po keliolika kilometrų į Puodžiūnus, Pragarėlę, Juodlieknį, Daukniškį, Pušalotą, Mikoliškį.

- Ar esate pastebėję, iš kokių šeimų vaikai labiau eina į saviveiklą - pasiturinčių ar prasčiau apsirūpinusių?


- Eina iš tų šeimų, kurių tėvai lankosi kultūros renginiuose. Čia tas pat atsakymas: jeigu tėvai skęsta balose, tai kaltas - kas? Tėvai. Tik pastebiu, kad aktyvesni tie vaikai, kurie šeimoje nėra vienturčiai. Tie, kur auga po vieną, labiau ieško individualios veiklos. Žinau šeimų, vežiojančių vaikus į miestą, į užsiėmimus, kuriems nereikia masinio kolektyvo. Bet, pavyzdžiui, viena mergaitė, lankanti kankles, visuomet dalyvauja mūsų renginiuose, nes labai nori prisidėti. Turtinės padėties mes netiriame, kaime visi gyvena panašiai. Visi mūsų vaikai aprūpinami instrumentais, rūbais, nes tėvai, pavyzdžiui, norėdami nupirkti pučiamųjų instrumentą, nelabai išgalėtų mokėti mažiausiai 400-500 eurų.

- Kokių renginių paįstriečiai laukia labiausiai?

- Turbūt daugiau kaip 30 metų per Onines su bendruomene rengiamo susibūrimo „Iš visų kraštų sugrįžkim į gimtinę.“ Jo tikslas - telkti žmones. Tada labai jaučiu jų norą dalyvauti ir kažką veikti dėl savo kaimo. Būna didelis sujudimas, kai paįstriečiai sceną stato, vežioja suolus, krauna laužus, rūpinasi elektra. Šitam renginiui išleidžiame laikraštį „Paįstrietis“, į kurį rašo visi, išsibarstę po Lietuvą. Tomis dienomis susirenka kraštiečiai, čia užaugę, mokęsi. Net emigrantai, susirašę vieni su kitais, specialiai lėktuvų bilietus užsisako toms dienoms, kad grįžę galėtų susitikti savo klasės draugus. Antra seniausia tradicija - teatrų festivalis „Tiltai“. Šiemet - jau bus devynioliktasis.

- Apie jo populiarumą teko girdėti. Neįprastai skamba girdint, kad kaimas sugeba rengti tarptautinius mėgėjų teatro festivalius.


- Tai priklauso nuo finansavimo - jeigu laimime, festivalis būna tarptautinis, o jeigu ne - dalyvauja tik Lietuvos teatrai. Iš pradžių vaidinimai vykdavo tik Paįstrio kultūros centre, bet tuos marškinėlius festivalis jau išaugo. Puodžiūnų, Pragarėlės žmonės jau pradėjo prašyti, kad teatrai atvažiuotų ir pas juos. Iš pradžių teatrai nenorėjo važiuoti į tuos kaimus, kur nėra kultūros centro, bendruomenės namų. O dabar, grįžę dalinasi emocijomis, kaip gražiai buvo priimti, pavalgydinti. Pernai buvo parodyta 18 spektaklių - Adomavoje, Pragarėlėje, Pakaušiuose ir Puodžiūnuose, Bernatoniuose, Skaistgiriuose, Piniavoje. Sveikindamas Puodžiūnuose į spektaklį susirinkusius žmones, rajono meras Povilas Žagunis nusistebėjo - negi gaisras - kiek jų susirinko. Salytėje suskaičiavo 60 žiūrovų, o kaime gyvena 120. Ir kaip pasakysi, kad kaimo žmogui nereikia kultūros. Mus jau žino, todėl į Paįstrį prisikviečiame ir profesionalius teatrus. Šiaip mano tikslas sukviesti teatrus, kurie yra apdovanoti aukščiausiu meno mėgėjų kūrybos apdovanojimu „Aukso paukštė“. Nes mėgėjas mėgėjui nelygu. O tada, kai žiūrovas ateina ir su scenos artistais patiria tikrą bendrumo jausmą, jis vėl ima laukti kitų metų paskutinio gegužės savaitgalio.

- Reta gyvenvietė gali pasigirti turėdama savo muziejų, o Paįstrio kultūros centras turi skulptoriaus Juozo Zikaro memorialinį. Kiek svarbu kaimui, kad čia gimė ir užaugo garsiosios „Laisvės“ skulptūros autorius?


- Kai tą namelį, kurį ant tikrosios Zikarų sodybos pamatų buvo atstatęs kolūkis, prieš kokių 30 metų reikėjo tvarkyti, be jokių finansavimų sutvarkėme kartu su kraštiečiais. Ir stogą dengėme, ir tvoras tvėrėme. Kurį laiką sodyba priklausė Panevėžio kraštotyros muziejui. Bet muziejus jos atsisakė, visus eksponatus išvežė, sodyba buvo paskelbta bešeimininke. Tada bendruomenė, kraštiečiai ir seniūnija nusprendė, kad muziejumi geriausia pasirūpintų kultūros centras. Rajono savivaldybė skyrė pusę muziejininko etato. Dabar kiekvienais metais rugsėjo pirmąją, kai vaikai pirmą kartą praveria Juozo Zikaro gimnazijos duris, jie būtinai pavėžėjami į jo sodybą. Kad žinotų, kodėl tokį vardą turi jų mokykla. Ir darželinukus, būsimuosius moksleivius, atvežame. O vaikams tokie dalykai ilgam įstringa. Kai kartą muziejininkas (Virginijus Kiršgalvis, KC vadovės vyras - aut. past.) kartą užsuko į darželį, vaikai pradėjo šaukti: „Zikaro namelis atėjo.“ Vadinasi, tie apsilankymai muziejuje turi prasmę, palieka pėdsaką. Prieš keletą metų tuometis Seimo narys Domas Petrulis bendruomenėms paskelbė turintis didelį nupjautą ąžuolą, tinkamą skulptūrai. Pagalvojau, reikia pastatyti skulptūrą Zikarui. Parlėkiau pas bendruomenės pirmininką Rimantą Pranį, sakau, ar gebėsime sutelkti žmones, nes reikės pinigų. Jis pritarė, o man tereikėjo parašyti gerą motyvacinį laišką, kad laimėtume tą ąžuolą. Laimėjome, susiradome tautodailininką. Bendruomenė ir kraštiečiai finansavo, dabar didžiulė, gal 4 metrų aukščio skulptūra stovi. O man rūpi naujas projektas - kodėl, jeigu kažkur yra duonos kelias, tai nuo „Via Baltica“, Baltijos kelio, iki muziejaus negali būti J.Zikaro kelias, kurio atkarpas puoštų skulptūros? Bet dėl to dar reikės pasistengti.

- Vis dėlto, ko reikia, kad kaime klestėtų kultūrinis gyvenimas? Kodėl ne visiems taip sekasi?

- Reikia ir dirbančiųjų, ir čia gyvenančiųjų geranoriškumo, susikalbėjimo, pasitikėjimo, lyderių ir kad nebūtų didelės darbuotojų kaitos. Viskas prasideda nuo to, kokie žmonės čia dirba. Jeigu choreografė dirba apie 40 metų, tai savaime pasako apie jos atsidavimą. Atrodo, kultūrininko darbą galėtų dirbti daug kas, o sekasi ne visiems. Todėl, kad tai be proto sunkus darbas. Bet man jis mylimas. Aš jį dirbu ne už atlyginimą ir tie žmonės, kurie dirba su manimi - taip pat. Aš kartais net atostogauti bijau. Galvoju, jeigu padarysiu pertrauką, tai ims kas nors ir nutrūks. Pernai, kai mes su šokių vadove vykome į Australiją, baiminausi, kad skrisime spalio mėnesį, dešimt dienų nebūsime. Kalbėjome: jos šokėjai ir mano aktoriai išsilakstys. Bet apsisuku ir galvoju, kad kas per ilgą laiką sukurta, negali taip greitai sugriūti.

- Ar kultūros darbuotojui kaime gyventi gera?

- Mums - labai, nes mes - „savo rogėse“. Kaimas mus myli, aš tai labai gerai jaučiu.

Parašykite savo komentarą:
  Skaityti komentarus (2)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)
BALTŲ GENTYS

Dienos klausimas

Ar signatarams turėtų būti mokamos rentos?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Ar perkate knygas?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

0 +3 C

+2 +3 C

 

+2 +3 C

+2 +5 C

+5 +6 C

 

+4 +6 C

1-6 m/s

3-8 m/s

 

2-7 m/s

Nuorodos