Scenografas G.Makarevičius: Mano ambicijos - kitur

Šiandien su G.Makarevičiumi kalbuosi kaip su Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu - o įspūdingiausia, kad šiuo aukščiausiu įmanomu menininko apdovanojimu Lietuvoje jis buvo įvertintas būtent už scenografiją.

- Ar pačiam neatrodo ironiška, kad iš viso itin plataus savo meninės saviraiškos spektro aukščiausio įvertinimo sulaukėte būtent už paties mažiausiai sureikšmintą sritį - už scenografiją?

- Taip jau yra, kad svajoti, planuoti ir laukti gali ko tik nori, tačiau gyvenimas vis tiek viską sudėlios ne pagal tavuosius norus ar įsivaizdavimus. Ar žinojot, pavyzdžiui, kad Artūras Konanas Doilis (Arthur Conan Doyle) iš visos kūrybos į savąją apsakymų apie Šerloką Holmsą seriją dėjo mažiausiai vilčių? O juk būtent Šerlokas Holmsas jį išgarsino visame pasaulyje.

Kodėl ilgainiui mane vis labiau įsuko teatras? Pats laužau galvą mėgindamas rasti atsakymą. Pirmiausia teatras vis daugiau ir daugiau ėmė reikalauti manojo laiko, matyt, man patiko jausti tiesioginį sąlytį su publika - teatras juk sulaukia nemažai dėmesio, be to, rezonansas yra greitas, o man, kaip menininkui, juk svarbu yra jausti, kad mano kūryba žmonėms reikalinga, kad jie ją seka, vertina, aptaria...

Tačiau pastebėjau, kad su amžiumi ir patirtimi pamažėl ir vėl atsigręžiu į klasikinius dalykus, širdimi vėl sugrįžtu prie grynųjų menų. Nors vis dar tebedirbu teatre, bet pastebiu, kad jau esu labai išsiilgęs intymesnių kūrybos formų - tykaus sėdėjimo ties drobe su teptuku rankoje, buvimo akistatoje su kūriniu vienam, nuoseklesnio ir gilesnio buvimo su savimi...

Kad ir kaip ten susiklostytų ateityje, teatras man visada buvo ir liks nuostabus nuotykis, nesvarbu, ar kalbėčiau apie savo režisūrinius bandymus, ar apie scenos dekoracijų kūrimą, - jei dirbi su talentingais aktoriais, su įdomiu režisieriumi, su gera pjese, be abejo, gali visavertiškai išsakyti save spektakliu ar jo dekoracijomis, ir ne prasčiau nei paveikslais ar kino filmais, tačiau... Prisipažinsiu, kad kitos mano kūrybinės saviraiškos sritys truputėlį apmaudauja dėl to, jog labiausiai įsvarbinta tapo scenografija, ir vis garsiau ima reikalauti satisfakcijos.

- Vakarų Europoje jūs ir šiandien, ko gero, labiausiai žinomas kaip kino žmogus?

- Taip, tačiau netgi ne kino šiuo metu labiausiai ilgiuosi. Kinas, kaip ir teatras, - kolektyvinis menas, kuriame esi ne pats sau ir kurio rezultatas niekada niekada nepriklausys vien nuo tavojo talento bei pastangų.

- Prieš aštuonetą metų sakėte, kad jeigu nereikėtų kasdien galvoti, kaip užsidirbti duonos kąsnį, kitaip sudėliotumėte savuosius prioritetus. Sakėte, kad vargu ar įmanoma ką nors vertingo nutapyti, jei neturi studijos... Dabar, gavęs solidžią premiją, turbūt išeisite iš teatro, įsigysite studiją ir pasinersite į tapybą?

- Studiją jau turiu, kartkartėmis ištaikau ir laiko prie tapybos prisėsti... Surengiau netgi savo paveikslų parodą, planuoju greitu laiku ir dar vieną surengti... Tiesa, santykiai su Prancūzijos ir Vokietijos galerijomis, kurios daugel metų man atstovavo bei protegavo, dėl mano pasinėrimo teatre nutrūko, bet manau, kad viskas yra pataisoma, jeigu tik skiri tam laiko ir nuoširdžių pastangų.

- Galbūt esama teorinės galimybės kada nors gauti ir dar vieną Nacionalinę premiją - kaip kinematografijos atstovui ar, pavyzdžiui, kaip tapytojui?

- Nežinau, gal tokia teorinė galimybė ir yra, bet neteko girdėti, kad kada nors būtų taip įvykę.

- Panašu, kad tokio plataus kūrybinio spektro menininkų Lietuvoje dar nėra buvę. Išskyrus, suprantama, M.K. Čiurlionį, bet Nacionalinė premija anuomet dar nebuvo įsteigta...

- Ką jau ten premija - didesnės dalies savo muzikinės kūrybos M.K.Čiurlionis net neišgirdo atliekamos scenoje... Pjesė būtinai turi būti suvaidinta, muzikinis kūrinys - sugrotas, kad kūrinį galima būtų laikyti išsipildžiusiu. Tad M.K.Čiurlioniui anaiptol nebuvo lengva...

Beje, M.K.Čiurlionis taip pat yra kūręs scenografijų. Edvardas Munkas (Edvard Munch) taip pat...

- Kaip Elektrėnuose gimęs ir augęs žmogus asmeniškai džiaugiuosi jūsų įvertinimu. Juk esate pirmas Nacionaline premija įvertintas elektrėnietis per visą miestelio istoriją. Kadangi sakoma, jog vaikystės aplinka ir patirtys - esminis kiekvieną menininką suformavęs veiksnys, tad galbūt jūsų kūrybinės ištakos glūdi Elektrėnuose?

- Tiesa, augau ir mokyklą lankiau Elektrėnuose, tačiau tikrosios mano šaknys glūdi šešiolika kilometrų toliau - senelio troboje Šakaldonių kaime. Ten prabėgo gražiausios mano vaikystės dienos, ten gyvenau didžiulių čiurlioniškų medžių, slaptingų piliakalnių paunksnėje, ten stebėjau senelį, besimeldžiantį po aukštu dangumi, klūpintį pusiau nukastame bulvių lauke... Mano senelis tame name išgyveno 102 metus, jo tėvas - 106. Beje, kaip tik tame name šiuo metu ir yra įrengta mano tapybos studija.

Na, o Elektrėnai... Menu, kai su draugais pirmą kartą peržiūrėjome Andrejaus Tarkovskio „Stalkerį“, nusipirkom vyno ir važiavom į Elektrėnus prie elektrinės, kad panašių peizažų apsuptyje „Stalkerio“ psichologinę atmosferą darsyk išgyventume...

- Na, o asmenybės, knygos, mokytojai... Kaip šiandien pačiam atrodo, kas ir kada nubudino jūsų viduje menininką?

- Mokytojų gyvenime tikrai turėjau gerų. Ir tuose pačiuose Elektrėnuose, ir studijuojant Vilniuje... Ir knygų gerų į mano rankas tikrai buvo patekę, ir Eimunto Nekrošiaus spektaklius pamačiau, ir gausybę puikių pa-
rodų aplankiau... Tačiau tiksliausias atsakymas į jūsų klausimą būtų: peržiūrėjau
A.Tarkovskio filmus.

Atsimenate „Andrejų Rubliovą“? Kniūbso štai tuščiame pažliugusiame lauke didžiulį bažnyčios varpą ką tik nuliejęs berniukas ir verkia, kad kitados mirdamas tėvas nespėjo perduoti jam varpo liejimo paslapties. Žmonių minia džiūgauja, giria to berniuko talentą ir meistrystę, o jis taip graudžiai verkia, jog, regis, iš skausmo tuoj plyš jo širdis. Žmonės į jaunojo varpo liejiko ašaras nekreipia nė menkiausio dėmesio - jie klega, džiaugiasi varpu... Prie berniuko prieina tik vienas vienintelis žmogus - jau daugel metų tylėjimo įžadų besilaikantis kitas menininkas - vienuolis Andrejus Rubliovas. Prieina, apsikabina berniuką ir prabyla tam, kad jį paguostų...

Štai šitai pamatęs akimirksniu supratau ir kas esu aš, ir ko gyvenime noriu, ir kas yra menas, ir kaip reikia gyventi...

- O jeigu prie jūsų kada prieitų koks kuriantis studentas ir paklaustų: „Dėstytojau, o kaip man gyventi, kaip ir ką kurti, kad kada nors ir aš būčiau įvertintas Nacionaline premija?“ Ką jam atsakytumėte?

- O manote, kad neklausia? Klausia kasdien. Žinoma, žodžiai „Nacionalinė premija“ niekada nebūna ištariami, betgi ne apie pačią premiją jiems ir rūpi paklausti - apie kūrybinį išsipildymą, apie tapsmą menininku. Kiekvienas nori tarsi kokio patikinimo, kad neklydo pasukęs į kūrybą, kad neklydo dėl savęs, savo pašaukimo... Bet paslaptis ta, kad niekas niekada tų raminančių žodžių jam negalės ištarti - joks menininkas, kad ir koks populiarus ir tituluotas būtų, vis tiek neatsikratys šios abejonės, vis tiek graudžiai verks ties ką tik savo paties rankomis sukurtu varpu, šventai įsitikinęs, kad galėjo, kad privalėjo viską padaryti nepalyginti geriau.

Vienintelė išeitis - nustoti svarsčius apie savųjų kūrinių vertę ir pasistengti pamilti patį procesą. Suvokti, kad svarbiausia netgi ne kūrinys, o išgyventos vertybės tą kūrinį kuriant. Plušdamas ties savo kūriniu menininkas itin intensyviai jaučia ir mąsto, kaži ko išmoksta, kaži ką atranda, jam atsiveria tam tikri kontekstai, tam tikros tiesos - šitai, manau, ir yra tikroji kūrybos esmė, šitai yra ir pagrindinis kūrėjo narkotikas, verčiantis jį vėl ir vėl į tą magijos lauką sugrįžti. Kas bent sykį jo paragavo, tas žino, kad jokios premijos ir joks pripažinimas čia negali nieko pakeisti.

- Menininkai juokauja, kad Nacionalinė premija tolygi išsiuntimui į pensiją. Nejaučiate nerimo, kad po šio įvertinimo visi jūsų būsimi kūriniai jau teatrodys kaip post scriptum?

- Nerimą jaučiu, tačiau mane guodžia tai, kad scenografu būti niekada ir nenorėjau - mano ambicijos kitur. Nacionalinė premija, žinoma, nepaprastai stiprus argumentas aplinkiniams žmonėms mane matyti kaip scenografą, bet čia glūdi ir akstinas ateities kūrybai. Stengsiuosi kurti taip, kad žmonių atmintyje žodis „dailininkas“ prie manosios pavardės nustelbtų žodį „scenografas“.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“