Šarūnas Puidokas apie vakciną nuo koronaviruso: tai nuodai

Aktorius Š.Puidokas yra platformos ekspertai.eu vienas steigėjų. Yra šios platformos Visuomenės ir politinių procesų vadovas. Tačiau žmonės keičiasi. Todėl iš pradžių bandau išsiaiškinti, ar nepakito Š.Puidoko požiūris į kai kuriuos dalykus. Pirmasis klausimas - koks aktoriaus dabartinis požiūris į vakciną nuo koronaviruso?

„Nuodai! - iškart atsakė Š.Puidokas. - O ar turite informacijos, kas ten yra iš tikrųjų? Juk neturite. Ir aš neturiu. Todėl ne, nesiskiepysiu. O jei susirgsiu - persirgsiu."

- Kadaise buvote „Drąsos kelio" partijos narys, bet prieš 2012 m. Seimo rinkimus iš partijos išstojote. Kaip dabar vertinate Garliavos įvykius. Ar pasikeitė jūsų požiūris į galimą pedofiliją?

- Ne, nepasikeitė. Tik pasitvirtino. Todėl, kad nusikaltimai slepiami. Tik spėlionės, o niekas tikros informacijos, kur dabar mergaitė, neturi. Ir nenorima, kad kas nors ją turėtų. Jau artimieji kalba, kad mergaitė dabar arba „daržovė", arba negyva.

- Bet policijos atstovai teigia, kad departamente žinoma, į kokią valstybę Laimutė Stankūnaitė su dukra išvyko pagal apsaugos programą.

- Nėra Lietuvoje policijos, nėra nieko, mūsų institucijos nieko nedaro, nes nėra valstybės. Ji valdoma iš užsienio sorošinių.

- O oficialiai milijardierius Džordžas Sorošas (George Soros) yra nekaltas geradaris senukas!

- Ten yra visa sistema. Plutokratija. Turto valdžia. Bet tai kada nors baigsis. Gal baigsis greitai, nes visoje Europoje vyksta protestai, tik to žiniasklaida nerodo viešumoje. Iš tikrųjų nepriklausomos valstybės sorošinių kratosi, o Europoje tai irgi baigsis per kraujus ir kančias.

- Manote, europiečiai sukils?

- Aišku, kada nors sukils. Tik sunku pasakyti, kada, nes savo vaikų kartą nelabai pažįstu. Sprendžiant iš artimųjų, jie turi savo vertybes, o mūsų, vyresnių, kelias vienas - į kapelius. Bet žinant mūsų dabartinę švietimo sistemą, kai mano namuose dar auga paauglys sūnus - pagrandukas, kai žvelgiu į jo mokymo metodiką, Lietuvoje atrodo sąmoningai auginami „durniai". Man sunku paaiškinti, bet jiems dėstoma literatūra, atsieta nuo istorijos. Jie nesiorientuoja laikotarpiuose. Tai akivaizdus pastebėjimas.

O kiti dalykai - labai formalūs. Atsiskaitymas balais toks, kad gali apgauti ką nori. Žmogus mokomas ne išmokti, bet apgauti. Pas mus, vyresnius, dar atmintis liko, o jiems - jaunajai kartai - sunkiau. Tačiau ir mes, ir jie jaučia, kada yra neteisinga. Teisingumo ir sąžinės jausmas žmoguje yra.

- O kaip vertinate Didįjį šeimos gynimo maršą, iki kurio liko visai nedaug laiko?

- Bus blogai, jei bus neįvardintos visos žmonių nepasitenkinimo priežastys, kad žmonės tikrai negali „išnešti" valdžios valdymo metodų. Žmonės turi pasakyti, kad tai paskutinis kantrybės lašas.

Bet kam maršą rengti dabar? Reikia rudenį, kai Seimas spręs, ar ratifikuoti Stambulo konvenciją. Vis tiek Seimas spręs ne dabar, o rudenį. O tada jau niekas nesusirinks. Gali būti tas pats, kaip referendumas dėl žemės. Lygiai toks pats „piš"!

- Jūs - meno žmogus. Jūsų aplinkoje tikrai pasitaiko ir netradicinės orientacijos asmenų. Kaip jie į vienalytę partnerystę reaguoja?

- Ir pažinojau, ir pažįstu, ir, duok Dieve, jiems sveikatos. Gali ir dabar palikimu užrašyti savo turtą, niekas netrukdo. Problema viena - jiems dabar reikia šeimą turėti, vaikų - čia yra didžiulė invazija į tradicinę šeimą.

Tie seniai gėjai, kuriuos pažįstu, yra protingi žmonės. Jie viešai nerodo, kad turi tokią problemą ir gyvena ramiai. Ne jie tai daro (prastūminėja vienos lyties partnerystę - aut.past.). Už juos tai kiti atlieka. Todėl, jei žmonės suvažiuos į maršą, jis turi būti labai gausus ir su žodžiais - nenorime, kad jūs mus valdytumėte! Tokia mintis liaudyje sėdi ir tai turi nuskambėti.

- Ar nebijote, kad už tokias mintis būsite apšauktas agentu, „kremlinu", „vatnyku", „homofobu"?

- Kaltina mane visada ir visur. Pradedant nuo vaikų iki žmonos (juokiasi - aut.past.). Visi man sako - tėvai, raminkis.

- Dirbote su garsiais šalies režisieriais - Jonu Vaitkumi, Oskaru Koršunovu. Teatro repertuare iki šiol yra Justino Marcinkevičiaus „Katedra", Augusto Strindbergo „Didysis kelias", Henriko Ibseno „Visuomenės priešas", Polo Klodelio „Apreiškimas Marijai", kur atliekate vaidmenis. Jūsų sąskaitoje - 14 svarbių vaidmenų. Ar nė vienas režisierius nepasakė - Šarūnai, raminkis. Mažiau pasisakinėk visuomeninėmis temomis, nes negausi vaidmens?

- O.Koršunovas ir J.Vaitkus - jie šiaip manęs nemėgsta. Atsisakytų manęs mielu noru, bet nėra kur jiems dėtis. Sistema yra. Etatas. Mūsų mažai ir reikia visiems sugyventi. O vidinė konfrontacija būtinai yra ir taip turi būti.

- Nejaugi ir O.Koršunovo, ir J.Vaitkaus pažiūros vienodos?

- Dabar teatras absoliučiai vienodas. Tas skirtingumas sukeliamas dirbtinai. Atsitolinkite nuo skirtingų režisierių spektaklių ir pamatysite tą patį. Nebėra turinio. Liko tik forma. Istorijos jau nemoka pasakoti. Teatrinio meno metodikos jau nebeturime. Nebeturime teatrinio meno mokyklos. Aktorystė yra žiūrovų dėmesio valdymo metodika, o dabartinėje režisūroje liko tik režisieriaus savęs pateikimas - nustebink mane - ir viskas! Režisierius ateina su savo norais. O kaip tai padaryti - nemoko, to nėra. Galima iš gatvės paimti žmogų ir paversti aktoriumi. Tas ir vyksta.

- Tokioje situacijoje, kai iš vienos pusės esate puolamas už pažiūras, o iš kitos pusės tenka kęsti įvairių režisierių eksperimentus, turėtų būti ypač sunku. Kaip psichologiškai ištverti?

- Laikytis kartu su savo sąžine. Gelbėti savo sielas. Ir vienas kitą palaikyti.

- Negi jumis, atvirai kalbančiu apie sorošinius, dar nesusidomėjo Valstybės saugumo departamentas?

- Jie ir taip viską apie mane žino. Aš juk nieko neslepiu. Jei ateis gąsdinti - na, ir kas? Negi nušaus?

Kiti aktoriai taip pat man nieko jau nesako. Manęs už tai (už viešai sakomą nuomonę - aut.past.) neprileidžia prie jokių darbų. Pinigus moka už etatą, bet esu užribyje, kaip ir kiti protingi, normalūs Lietuvos žmonės.

Ar mane kolegos užjaučia? Aišku, užjaučia, bet ypatingų represinių priemonių juk man netaikoma. Aš su savo karta esu vieno likimo, tik kai kurie leidžia sau maivytis.

Negali manęs išvaryti, kadangi mes (Lietuvos nacionalinis dramos teatras - aut.past.) vadinamės valstybiniu. Pas mane yra etatas. Dar yra stipri profsąjunga. Argumentų jie neturi, nors seniai turi planą visus darbuotojus pervesti į darbo sutartis ir kad būtų UAB. Nepavyks, nes labai kovojame, bet, žiūrint į jaunąją kartą, nežinau, kaip bus ateityje. Jiems, jauniesiems, irgi reikės laiko išmokti priešintis. Mes irgi buvome „durniai", kai 1991-aisiais stovėjome prie TV bokšto. Jie, jaunoji karta, irgi kada nors nebus „durniais".