Triuškinančia balsų persvara Druskininkų meru išrinkto Ričardo Malinausko tėvas, Grūto parko įkūrėjas Viliumas Malinauskas, valdžios žmonių būvį yra prilyginęs durniaus statusui: jie esą nepakaltinami, nes jų atžvilgiu netaikomas atsakomybės principas už jų sprendimų pasekmes, neretai itin žalingas visuomenei. Sakytume, nuo šito statuso visiškai apsaugotas jo sūnus: jau gerą dešimtmetį vis kviečiamas atsakovu įvairiose pinkliavose, kur reikalaujama jo atsakomybės netgi už tai, ko, rasi, jis ir nėra padaręs. Tačiau tūkstančiai druskininkiečių tiki juo ir pasitiki.
- Kaip vaduojatės iš puikybės turėdamas tokį žmonių palaikymą?
- O jums atrodo, kad esu išpuikęs?
- Užtat ir klausiu.
- Man tai visiškai negresia. Dar ir dėl šios aplinkybės, manau, druskininkiečiai už mane balsuoja rinkimuose. Man nėra problemų bendrauti su žmonėmis, kad ir kas, kad ir kokie jie būtų - aš jų nerūšiuoju pagal pajamas ar drabužį...
- Dar prisiminsiu jūsų tėtį: jo nuomone, paprastai į valdžią einama dėl gero gyvenimo... Gal esate su juo apie tai kada nors kalbėję?
- Ne, mes turim pakankamai kitų reikalų, sveikatos temų, tad susitikus aptarinėti valdžios žmonių mūsų šeimoje nepriimta ir pagaliau neverta. O jeigu prieš 23 metus būčiau žinojęs, kad politiko gyvenimas gali būti toks, kokį aš dabar gyvenu pastaruosius dvylika metų, net ir jėga nebūtų privertę palikti savo sėkmingą verslą ir ateiti į šitą postą. Bet tuo metu (gal pamenat, kokioje situacijoje buvo Druskininkai 2000-aisiais metais) netikėtai gavęs didelį žmonių pasitikėjimą, neturėjau kito pasirinkimo.
Kaip žinot, tada dar nebuvo tiesioginių mero rinkimų, bet rinkėjai jau galėjo reitinguoti kandidatuojančius į savivaldos tarybas. Ėjau įrašytas tuo metu dar į LDDP sąrašą, galvodamas po rinkimų toliau ramiai dirbsiąs, sportuosiąs, bet, gavęs tiek daug reitingo balsų, supratau, kad neturiu teisės atsisakyti bent jau kandidatuoti į merus. Bet net tada galvojau, kad viskas tuo ir pasibaigs, nes konkurentas buvo gana solidus, su didele politiko patirtimi žmogus.
- Bet galbūt 23 metai yra pakankamas laiko matmuo, kad atsirastų priklausomybė nuo valdžios?
- Priklausomybė ne nuo valdžios, bet nuo galimybės siekti užsibrėžtų tikslų Druskininkų labui.
- Kiek žinau, viena jūsų siekiamybių - užbaigti Druskininkų kultūros ir kongreso rūmus. Žinoma, juos atvėrus, rasis kitas tikslas ... ir šitaip be galo, be krašto, - kaip žmogui, nuolat tvarkančiam ir tobulinančiam savo namus...
- Taip, vienas iš didesnių tikslų yra kultūros ir kongreso rūmai, bet yra atsiradę ir naujų: po slidinėjimo trasos - jūros baseinai, jūros bangų baseinai, pliažai ir įvairiausi kiti planai. Vaizduotės mes dar turime, nors per rinkimus kai kas bandė sakyti, kad aš jau senas, kad reikėtų jaunesnių. Siūliau, sėskim prie debatų stalo, padiskutuokim, išsiaiškinkim, kas blogiau mato Druskininkų ateitį, kas geriau, kas turi geresnių idėjų, ir jeigu pasirodys, kad yra geresnių, neabejotinai druskininkiečiai svarų žodį pasakys.
- Atsirado norinčių pasivaržyti?
- Papliurpti feisbukuose - viena, bet sėsti prie diskusijų stalo turbūt - kita.
- Vienas iš vadovo ilgaamžystės vienoje kėdėje privalumų turbūt yra jo darbų tęstinumas?
- Ar privalumas žmogiškąja prasme, nežinau, bet net užsienio ekspertai, vertindami tęstinumą teigia, jog būtent stabilumas ir maža kaita sąlygoja tuos rezultatus, kuriuos sugebam Druskininkuose pasiekti. Tuo džiaugiuosi.
Žinot, kai kurie Lietuvos politologai aiškina, kad daug metų, daug kadencijų yra blogybė ir net nedirsteli į kadencijų rezultatus, pavyzdžiui, į tai, kad šiluma kurorte - viena pigiausių Lietuvoje, kad vanduo - taip pat vienas pigiausių, kad žmonėms prieinamos paslaugos, kad miesto objektai gerai vertinami pasaulyje. Druskininkų slidinėjimo trasa yra viena iš penkių geriausių uždarų slidinėjimo trasų pasaulyje, o mūsų vandens parkas - taip pat vienas geresnių Europoje, nors jie radęsi miestelyje su 16 tūkstančių gyventojų.
- Bet ar jums pačiam visiškai aišku, kodėl šiųmečiuose savivaldos rinkimuose sulaukėt didesnio druskininkiečių palaikymo, negu per praėjusius rinkimus, nors tuomet buvote įtariamasis vadinamojoje teisėjų korupcijos byloje, o šiemet - jau kaltinamasis?
- Kas dėl palaikymo: žmonės, su kuriais bendrauju jau šitiek metų, mane pažįsta ne tokį, kokiu mane piešia LRT televizija, o tokį, koks esu iš tikrųjų. Jie žino, kad persekiojimas tiek dėl vadinamojo Vijūnėlės dvaro, tiek dėl mano močiutės sodybos yra politinio užsakymo vykdymas; jis prasidėjo tada, kai Malinauskas nepakluso spaudimui trauktis.
- Norėčiau pasitikslinti: iš mero kėdės?
- Man buvo grasinama, kad būsiu surakintas antrankiais, pasodintas ir taip toliau. Tam buvo sudaryta visa grupuotė, į kurią įėjo keletas žurnalistų, nemažai aukščiausio lygmens politikų nuo Prezidentūros, Dalios Grybauskaitės, vieno iš prokuratūros vadovų iki Seimo narių. Pagal mano turimą informaciją tame reikale dalyvavo ir dabar jau buvęs STT vadas. Kai prisireikia su tokiais žmonėmis suremti ietis, nėra lengva.
- O įsivaizduokite eilinį pilietį savo vietoje, kas jam būtų...
- Matot, dėl eilinio piliečio nebūtų duodami nei tokio lygmens nurodymai, nei atitinkamai pagal „nuopelnus" dalijami postai ir ordinai. Raskite Lietuvoje eilinį pilietį, kuriam dvylika metų keltų tiek bylų, kad net sunku prisiminti, kiek teisminių procesų perėjai ir kiek advokatų turėjai ir turi.
- O gal tiesiog netyčia praleidote etapą, kai derėjo nusilenkti Grybauskaitei ar Landsbergiui?
- Matot, mano ir D.Grybauskaitės santykiai buvo gana normalūs, kol jos požiūrio nepaveikė, matyt, kažkokiomis pažymomis, o kad nusilenktum ponams Landsbergiams, turi bent jau juos sutikti; gyvai vyriausią Landsbergį mačiau gal prieš kokius 15-18 metų, kai dar Malinauskas nebuvo pasmerktas blogojo žmogaus etiketei.
Tenka tik apgailestauti, kad mes gyvename tokio lygio vadinamojoje teisinėje valstybėje. Galbūt mūsų dienomis teismai darosi kiek mažiau priklausomi nuo politikų, bet jeigu tavimi užsiims iš aukštumų, jeigu teisėjui bus grasinama karjeros buvimu, nebuvimu, sunku tikėtis, kad tas žmogus numos ranka į perspėjimus ir priims teisėtus sprendimus. Turiu surinkęs konkrečių įrodymų apie teisėjams darytą spaudimą, apie tai smulkiai aprašyta mano knygoje.
- Tūkstantis jūsų knygos „Jau laikas" egzempliorių buvo išpirkta akimoju, tai itin didelis tiražas mūsų dienomis. Kiek žinau, išėjo ir antrasis jos leidimas. Tik ar nepaskubėjote su knygos pavadinimu? Turint galvoje įsigalėjusį teisinį nihilizmą, gal vertėjo daryti kitą išvadą, pavyzdžiui, „per vėlu"?
- Turėjau omenyje, kad jau laikas pasakyti žmonėms tiesą, kas iš tikrųjų ir kur vyko, kas sąmokslo užsakovai, gaujos nariai, kas dokumentus klastojo, kas ordinus gavo, kas užsieny sėdi dabar. Aš atsakau už kiekvieną žodį, kas ten parašyta, ir tai nėra mano pasvaičiojimas sėdint ant sofutės, tai yra žmonių liudijimai. Jie ne visi sudėti į knygą, kai kurie specialiai taupomi tam atvejui, jeigu kas nors sumanytų kreiptis į teismus.
Vis dėlto manau, kad nepatenkintieji laikysis įprastos taktikos - nekreipti dėmesio ir nesivelti į teisinius ginčus, pavyzdžiui, neigti apie tai, kad liberalas Valdas Trinkūnas 2015 metais, eidamas į mero rinkimus, buvo sugalvojęs mane nušluoti nuo žemės paviršiaus ir blokavo miesto tvarkymo sutartį, stumdamas kitą, pagal kurią miestas už šias paslaugas būtų sumokėjęs 10 mln. 900 tūkst. eurų daugiau.
Įsivaizduokite, kokie tai pinigai, koks suinteresuotumas, ir kiek už tokią sumą galima nupirkti Seimo narių ar prokuratūros darbuotojų. Dalis dokumentų yra archyvuose, bet ištraukus juos į dienos šviesą, bus matyti, kaip kai kurie Seimo nariai klastojo dokumentus.
- Knyga yra per 300 puslapių. Iš jūsų turimų dokumentų išeitų panašus leidinys?
- Dokumentų yra šūsnys, krūvos, - jų kur kas daugiau nei knygos puslapių. Jei prisireiks, dalis bus panaudota teisme.
- Todėl esate ramus?
- Jeigu aš žinočiau, kad gyvenu teisinėje valstybėje, būčiau visiškai ramus, nes aš žinau, ką gyvenime padariau ir ko nepadariau. Bet, vertinant mano teisminę patirtį, kai naudojantis nauju teisės aktu nugriaunama prieš 40 metų statyta tvora, kada tie patys teisėjai vienam žmogui pritaiko Konstitucijos galiojančią nuostatą, kad privati nuosavybė yra šventa ir t.t., o kitam tie patys teisėjai panašiomis aplinkybėmis liepia ją sunaikinti, (kalbu apie savo močiutės sodybą), kada priimamas nutarimas griauti Vijūnėlės vadinamąjį dvarą, tebūnie jis prakeiktas, suklastojus dokumentus, naudojantis prieš 6-7 metus netekusiais galioti teisės aktais,- tokiais atvejais nereikia teisinio išsilavinimo (save vadinu ne teisininku, bet mechaniku), kad suprastum susidūręs su afera.
- Kas yra stiprybės teikiantis jūsų užnugaris: senelis, Lietuvos savanoris, dviejų Vyčio kryžiaus ordinų kavalierius? Tėvas, išmintingas ir verslus žmogus, sumanęs ir įkūręs vienintelį pasaulyje tarybinių paminklų muziejų?
- Girdėjote kada nors, kad aš tuo naudočiausi? Piktnaudžiaučiau ar išvis minėčiau sprendžiant kažkokius reikalus? Nie-ka-da. Mano senelio nuopelnai yra mūsų šeimos pasididžiavimas, bet ne įrankis problemoms spręsti arba savo garbei ar žinomumui didinti. Džiaugiuosi, gerbiu, myliu savo tėvą, bet niekada nesinaudojau net menkiausiu tėvo užtarimu, pažintimis ar dar kažkokiais dalykais. Nie-ka-da.
2000 metais, kai mane rinko Druskininkų meru, vienas didžiausių oponentų priekaištų buvo tas, kad mano tėvas savivaldybėj kojomis duris atidarinės, o mano tėvas per 23 metus tebuvo du kartus užėjęs su svečiais, su buvusiais mano verslo partneriais pasilabint, pabendraut. Be to, nepamenu, kad būtume su tėvu aptarinėję savivaldybės reikalus. Jis vengia tų temų, kai susitinkame, manęs neklausinėja. Kiek jam svarbu ir kiek jam reikia, matyt, susirenka informaciją iš kitur.
Tad į jūsų klausimą ir atsakau: mano užnugaris yra Druskininkų žmonės.
- Nejaučiat apmaudo, kad prieš keliolika metų įvykęs lūžis karjeroje pradangino jūsų turėtus šansus tapti premjeru?
- Buvo toks laikas, kai buvau taip įvardinamas, bet aš iš karto pasakiau, kad manęs nedomina tokia karjera, sakyčiau, esu per daug tiesmukiškas, per daug karštas tokiems postams. Kita vertus, šitoks karjeros šuolis manęs nedomino, nes druskininkiečiams esu pasakęs, kad dirbsiu tol, kol turėsiu jų palaikymą. Dar kol kas taip yra ir aš dar kitų kelnių nesimatuoju. O jeigu druskininkiečių palaikymas sumažėtų arba jis būtų toks menkas, kad judėjimas „Už Druskininkus" negalėtų turėti daugumos ir tvarkyti reikalus taip, kaip manom esant reikalinga, tada spręsčiau, ar grįžti į verslą, ar ką nors kita galvoti.
- Dabar Socialdemokratų partija, kurią kadaise palikote savo noru, vėl išniro ant bangos. Negalvojate grįžti?
- Kol kas ne. Nemėgstu žmonių, kurie išduoda. Dėl reitingo, dėl ramybės. Malinauskams tai labai svetimas dalykas. Įsivaizduoju, jeigu ne Algirdas Butkevičius, o Algirdas Brazauskas tuomet būtų vadovavęs socialdemokratams, man būtų paskambinta (buvau vienas iš partijos pirmininko pavaduotojų) ir pasakyta: Ričardai, duodu valandą laiko atvažiuoti į Vilnių ir pateikti dokumentus, įrodančius, kad ta Vijūnėlė yra taip ar anaip, o jeigu kažkas blogai, eik, išeik,- bet tuometinė partijos vadovybė buvo bestuburė. Ir kurčia.
Kurčias liko ir Seimas, kai pusseptinto tūkstančio druskininkiečių kreipėsi į jį, kad būtų ištirta visa ta Vijūnėlės ir Druskininkų puolimo bei menkinimo istorija: tuometis Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis su savo valdyba įmetė tuos parašus į stalčių ir niekas piršto nepakrutino, niekas neišgirdo žmonių prašymo.
- O sakėt, Druskininkų žmonės - jūsų užnugaris... Jis, matyt, aukščiau sėdintiems buvęs nebuvęs.
- O man to pakanka... Žinoma, šiandien pasikeitė ir socialdemokratų partijos vadovybė, ir žmonės jau kiti, bet šiandien tarp visų egzistuojančių partijų nematau tokios, kuriai būtų įdomu tiesa. Kuriai būtų svarbu likimai, kurie nepelnytai daužomi ir trinami.