Režisierius Petras MENDEIKA: Nenusiminkime, geriau nebus

- Kaip karas Ukrainoje keičia jūsų požiūrį į visa apimančią kultūrą? Pritartumėte popiežiui Pranciškui, jog kultūra negali būti distiliuojama ir verčiama ideologija?

- Atsakysiu perfrazuodamas paties popiežiaus anksčiau pasakytus žodžius: kas aš toks, kad vertinčiau Popiežių. Man teko gyventi kompartijos valdymo laikais ir aš puikiai prisimenu, kad komunistus domino tik ideologinis menas- tik tokį jie ir skatino, ir rėmė. O menininkus, kurie kūrė laisvą meną, persekiojo. Kremliaus ir menininkų santykis nepasikeitė ir šiais laikais. Jie ne tik meną, bet ir religiją pajungė propagandai.

Štai jų pagrindinis popas, visos grobikiškos Rusijos cerkvės vadovas Kirilas jau šventina karą, kviečia grobti ir žudyti! Rusijos agresija Ukrainoje sukrėtė ir meno pasaulį. Menininkai ne tik finansine parama, bet ir savo kūriniais remia laisvės gynėjus Ukrainoje, gimsta naujųjų laikų „Gernikos.

Vis dėlto kad ir kaip stengėsi ir stengiasi valdžia minkštosiomis galiomis pasikinkyti meną savo veiksmams pateisinti, tikro meno, tikros kūrybos jokia valdžia nesugebėjo distiliuoti ir paversti ideologija. Ir nesugebės. Tikri menininkai puikiai supranta, kad ideologizuotas „menas" - vienadienis.

Jie turi moralinį per tūkstantmečius iškristalizuotų amžinųjų vertybių kamertoną, kuris parodo, kas falšyvina ir kas ne. Menininkai tai žino ir jaučia. Tačiau menininkai - tik žmonės, ne svetima ir jiems pagunda dėl garbės, padėties ar didesnio pinigo „kurti"ideologizuotą meną. To apraiškų, deja, yra ne tik Rytuose.

- Prieš gerą dešimtmetį buvot parašęs aštrų straipsnį „Menininkų gyvenimo koma", kuriame ieškojote menininkų pasyvumo priežasčių. Į kokią fazę šiandien transformavosi koma? Galbūt į galutinę?

- Pasaulis keičiasi, keičiamės ir mes, tačiau problemos išlieka ir viena iš jų - menininkų visuomeninis aktyvumas. Čia matau teigiamų poslinkių, mat ir politikai, ir menininkai pradeda geriau suprasti kultūrą ne tik kaip Tautos tapatybės pagrindą, bet ir kaip itin reikšmingą jos indėlį į modernią šalies ekonomiką.

Juk kultūros atstovai dalyvauja beveik visose šalies BVP kuriančiose ekonomikos srityse, nekalbant apie tai, kad, pagal ekonomikos ekspertų tyrimus, investicija į kultūrą duoda pusantro karto didesnę vidutinę grąžą, nei investicija į „nekultūrines" ekonomikos sritis, jau nekalbant apie tai, kaip kultūra sąlygoja kūrybiškumo ugdymą jose.

Todėl tikrai negalėčiau sutikti, kad politinis kultūrininkų ir visuomenės santykis transformavosi į galutinę, mirtiną fazę. Anaiptol, galėčiau pasakyti, kad atsiranda geresnis tarpusavio supratimas. Bet tai nereiškia, kad menininkams ir menui neiškyla naujų grėsmių bei iššūkių, kaip ir jų visuomeniniam aktyvumui. Menininkas visada turi savo nuomonę, dažnai ir itin savitą nuomonę, todėl yra labiau pažeidžiamas pasisakydamas už laisvę ir prieš pančius.

- Svarbiausia „komos" priežastimi bent tada laikėte menininkų, kaip valstybės išlaikytinių, statusą. Ir kėlėte retorinį klausimą, kaip galima reikalauti iš menininkų aktyvumo, juos kvailinant ir apvaginėjant? Taip pat manote ir šiandien?

- Manau, kad į šį klausimą jau atsakiau, tegaliu pridurti, kad kultūrai reikia sugrąžinti jos pačios uždirbtus pinigus. Kultūros nereikia remti, ji ne išlaikytinė ar neįgali,- tiesiog būtina sukurti palankius įstatymus, skatinančius investicijas į kultūrą. Mūsų politikams laikas mokytis kultūros ekonomikos, kad netaptume tik svetimą produktą reprodukuojančia šalimi, kurios ekonomika grindžiama pigia įvežtine darbo jėga.

- Kartą esat išsitaręs esą blogas spektaklis įgalina nelikti abejingam. Ar Lietuvos politinėje scenoje vyksta vien geri spektakliai, kad menininkai lieka tylūs?

- Žinoma, ne! Nėra nei vienos valstybės, nei vieno žemyno, kur viskas būtų tik gerai. Kritika - progreso variklis. Tikiu, kad mūsų visuomenė galutinai atsisakys sovietinio leftistinio šleifo, cancel (atmetimo, išstūmimo) „kultūros" ir „teisingos nuomonės" formuotojų primetamo polinkio marginalizuoti kitaip manančius ir turinčius kitokią nuomonę. Juk laisvė yra visų ir visiems besilaikantiems Konstitucijos, o ne tik „teisingai" manantiems.

Man kelia nerimą tai, kad mūsų partijos, viešai deklaruojančios pritarimą visuomenės aktyvumui, iš tikrųjų bijo visuomeninių judėjimų konkurencijos ir stengiasi slopinti kitamanių visuomenės narių aktyvumą. Manau, tai yra jų politinio nebrandumo ir silpnumo požymis.

- Jūsų socialinėje paskyroje mačiau retą archyvinę nuotrauką, kurioje tėvas ir sūnus Vladas ir Petras Mendeikos įamžinti 1987 metų rugpjūčio 23 dienos mitinge prie A. Mickevičiaus paminklo. Turėjo kokį nors poveikį jūsų pasaulėžiūrai tėčio biografija, jo laikysena sovietmečiu?

- Amžiną atilsį TĖTĖ (taip save įvardindavo pasirašydamas man savo laiškus) mano pasaulėžiūros, savivokos formavime buvo ir yra kertinė figūra. Net ir dabar, priimdamas svarbius sprendimus, aš savęs klausiu, ką apie tai pasakytų TĖTĖ.

Vienas ankstyviausių vaikystės prisiminimų - saugumiečiai, darantys kratą ir verčiantys knygas ant žemės mūsų namuose. Verkianti mama, kad dabar mus išveš, ir aš, vaikas, visa tai stebintis iš po fortepijono.

Vyresnio amžiaus marcinkoniškiai (Marcinkonys - kaimas Varėnos r.) iki šiol prisimena TĖTĖS veiklą kovoje su vietine stribų valdžia ir iki šiol vadina jį „mūsų Mokytoju". Jis negalėjo netapti man pavyzdžiu Laisvės siekyje ne tik kūryboje, bet ir gyvenime. Jis suformavo mano pasaulėžiūros stuburą ne tik pasakodamas apie žmones, Lietuvos istoriją, kultūrą, ekonomiką, drauge imdamas į susitikimus su senais žmonėmis renkant krašto žmonių atsiminimus, folklorą, vėliau - bendraujant ir su iškiliais kunigais bei disidentais.

Jis buvo ir pogrindinio laikraščio „Lietuvos katalikų kronika" platintojas. Tai jis pakvietė mane į pirmąjį Antano Terlecko su bendražygiais suorganizuotą mitingą prie Adomo Mickevičiaus paminklo, kur ir buvome užfiksuoti (kaip manot, kieno stebinčios akies?) jūsų paminėtoje Valstybės archyve saugomoje nuotraukoje. Tai jis įkalė į galvą, kad niekada nedegantys, nenuvertėjantys ir duodantys didžiausius dividendus, didžiausią grąžą pinigai,- yra pinigai, investuoti į smegenis.

Gal todėl puoselėju viltį sukurti spektaklį „Gerbk savo Tėvą ir Motiną". Manau, kad tai labai aktuali tema šiais laikais, kai pervertinamas progresas, kai garbinama tik tai, kas nauja, o ne tai, kas amžina.

- Pajuokausiu: vienas iš „amžinų" dalykų yra ir jūsiškis vitražinis lėlių teatras „Vaivorykštė". Esat nusibrėžęs jo ir savo, kaip režisieriaus, misiją?

- Jau keturios dešimtys - toks mano sukurto vitražinių lėlių teatro „Vaivorykštė" amžius. Vaidinau penkiolika kalbų, aplankėme daug šalių, o kaip režisierius sukūriau per 20 spektaklių. Yra pasakyta: kai bus sunku siekti tikslo, prisimink, dėl ko tu visa tai pradėjai. Tai sustiprins, suteiks jėgų, padės išvengti šunkelių, o pasiklydus ar išklydus iš kelio, padės į jį sugrįžti. Todėl įvardinti savo tikslą, savo siekiamybę būtina kiekvienam, ne tik menininkui. Dėkoju Dievui ir likimui, kad pasirinkau šį kelią (ar jis mane pasirinko?) ir juo tebeeinu neieškodamas kokio nors takelio.

Nesu kitoks, nei kiti, todėl ir mano gyvenimo vienintelė prasmė - kaip ir kitų tikinčiųjų. Ji prieš tūkstantmečius įvardinta Šventajame Rašte: „Vienintelis žmogaus tikslas ir prasmė gyvenime - pagimdyti, užauginti ir išauklėti jaunąją kartą". Visi kiti tikslai ir darbai tik išvestiniai. Aš pasirinkau darbą kurti spektaklius vaikams.

- Su žmona, žinoma rašytoja Renata Šerelyte užauginote dukterį ir sūnų. Jūsų paskyra socialiniuose tinkluose sufleruoja, kad dievinate savo žmoną, mėgstate prezidento instituciją ir patį prezidentą, esat užkietėjęs grybautojas (ne veltui dzūkas)... Kokia tvarka rikiuojasi šie prioritetai jūsų kasdienybėje?

- Geriau tiktų sakyti, kad gerbiu ir prezidento instituciją, ir patį Prezidentą. Mokausi iš jo disciplinos, gebėjimo susitelkti ir kitus sutelkti svarbiausio tikslo vardan, pagarbos kiekvienam žmogui ir tikėjimo amžinosiomis vertybėmis, paprastumo ir nuoširdumo bendraujant.

Dėl jo siekio pakeisti valdančiųjų požiūrį į kultūrą, kaip išlaikytinę, finansuojamą iš likutinės vertės, buvau prisijungęs prie komandos, talkinusios prezidentui rinkimų metu. Ir dėkui tai mažumai, kuri mumis netikėjo ir vertė nuolatos tobulėti,- net oponentai pripažįsta, kad prezidentas Gitanas Nausėda solidžiai atstovauja valstybei.

Žmoną gerbiu ir myliu, esu labai dėkingas už mūsų vaikus, kuriuos drauge užauginome, už kūrybinį bendradarbiavimą, pagalbą kasdieniuose buitiniuose reikaluose, bet nesimeldžiu prieš jos abrozdėlį. Žavi Renatos erudicija, apsiskaitymas ir meninis jautrumas, subtili meninė, ir ne tik meninė raiška.

Tikra tiesa, esu užkietėjęs grybautojas ir tai mano didžioji laisvalaikio meditacija. Todėl labiausiai mėgstu grybauti vienas, kad galėčiau atsijungti nuo kasdienybės rūpesčių, pabūti su savimi, atnaujinti santarvę su gamta. Gaila, kad grybų sezonas esti ne ištisus metus.

- Kad 2023-ieji paskelbti Dzūkijos metais, daugelis net nežino. Ar jums tai svarbu?

- Aš visada prisimenu, kad esu kilęs iš Dzūkijos, ne tik ten grybaudamas, - aš tuo didžiuojuosi, branginu. Tai mano tapatybės dalis. Metams suteikiami pavadinimai yra daugiau simboliniai, nes paprastai jie nebūna paremti didesnėmis investicijomis, kaip ir šiuo atveju.

Gerai, kad darbštūs ir kūrybingi dzūkai patys imasi iniciatyvos. Stengiuosi ją palaikyti, dalyvauti. Šiemet į vaikystės kaimą Marcinkonis nuvežiau savo vitražinio teatro spektaklį „Kas kuria stebuklus?", o visą spalio mėnesį laukia darbas Varėnoje vyksiančio Dalios Tamulevičiūtės vardo Lietuvos profesionalių teatrų festivalio žiuri komisijoje.

- Rašytoja R. Šerelytė yra ir LRT tarybos narė, deleguota paties prezidento. Ko tikitės būsimuose LRT generalinio direktoriaus rinkimuose, kurie vyks trečią kartą pagret? Nemanote, kad gerokai pervertinamas šios figūros vaidmuo valstybės gyvenime?

-To reikėtų paklausti pačių LRT tarybos narių, kodėl užvirė tokia aštri kova tarp praeities ir ateities, nuo kurios baigties priklausys, ar žengsime į ateities televiziją, ar ji beviltiškai pralaimės internetui. Galiu pasakyti tik savo nuomonę.

Manau, yra gerai, kad rinkiminis procesas užtruko. Viešumas visada yra gerai. Tai leidžia geriau išryškinti trūkumus, kad būtų galima kuo greičiau juos pašalinti ir tobulėti. Juk šie užsitęsę LRT generalinio direktoriaus rinkimai padidino visuomenės dėmesį visuomeniniam transliuotojui, jo problemoms.

Davė laiko visoms pusėms išsisakyti, o kandidatams - patobulinti savo programinę LRT ateities viziją, kad televizija netaptų per daug politizuota ir angažuota vienos „teisingos" nuomonės skleidėja. Kad ji neignoruotų kitos nuomonės, leistų išsisakyti (ir ne santykiu „vienas prieš penkis, kurių pusėje ir laidos vedėjas/-a"), kad nemarginalizuotų kitaip manančių.

Nemanau, kad generalinio direktoriaus vaidmuo pervertintas, jis daug lemia ir LRT pasirinkimo klausimus, tarp jų ir pagrindinį: ar LRT tikrai bus visuomenės sluoksnius atstovaujanti, ar tikrai visuomeninė televizija. Beje, LRT tarybos vaidmuo turėtų būti ne toks formalus, bet turintis realią įtaką sprendžiant laidų finansavimą.

- Kaip atsakytumėt į aktoriaus Rolando Kazlo klausimą, kurį bendrinote savo paskyroje: „Ar išbandymas laisve, demokratija, atviromis sienomis bus paskutinis lietuvių tautai?"

- Nenusiminkime, geriau nebus ! (Juokiasi.) O jei rimtai, lietuvių tautos, gyvenančios ant tilto tarp Rytų ir Vakarų, matyt, tokia lemtis - nuolatiniai išbandymai ir grėsmės. Visus juos įveikė mūsų protėviai, įveiksime ir mes. Žmogui, jo žmogiškumui vienas didžiausių išbandymų yra turtai, šlovė ir varinės triūbos, Tautai - išbandymas laisve.