Dar dienelė kita, ir rokiškėnai kaip bitės avilin smuks į išgražintus Rokiškio kultūros centro rūmus, išsičiustinę ir išdidūs. Antradienį čia prasideda trisdešimtasis teatrų festivalis „Vaidiname žemdirbiams“, į kurį garsiausi Lietuvos teatrai atveža geriausius spektaklius. Norisi tai kartoti ir kartoti.
- Tai pagrindinis, didžiausias mūsų renginys, kurio rokiškėnai labai laukia, - ne be pasididžiavimo kalbėjo ir Rokiškio kultūros centro direktorė Nida Lungienė, organizuojanti jį jau keturioliktąjį kartą. - Tai kasmetinis reiškinys, turintis įvykti bet kokia kaina. Jis tiesiog privalomas. Festivalyje, kuris kovo 4-ąją prasidės Rusų dramos teatro spektakliu „Granholmo metodas“, laukiame svečių: žadėjo atvykti ir Seimo pirmininkė, ir kultūros ministras. Parlamentaras Jonas Korenka - buvęs festivalio organizatorius ir vienas ilgiausiai dirbusių jo vertinimo komisijoje. Labai gaila, kad Rokiškyje nepamatysim režisieriaus Jono Jurašo, kurio tuomet Lietuvoje nebus. Jo spektaklis festivalio programoje bus vaidinamas pirmą kartą per tris dešimtmečius. Į kai kuriuos festivalio spektaklius bilietai ištirpo bematant. Daugiausiai žiūrovų veržėsi į Jaunimo teatro „Tris mylimas“, bilietų nebeliko ir į Panevėžio Juozo Miltinio teatro „Laisvus drugelius“, Keistuolių teatre sukurtą Andriaus Kaniavos spektaklį „Tūla ir kiti“ bei Šiaulių dramos teatro pastatymą „Duonkepio žmona“...
- Neužgimė tradicija anšlaginius veikalus rodyti dukart?
- Susitarus su spektaklių kūrėjais, „Tūla“ ir „Drugeliai“ bus parodyti pakartotinai. Būtų buvę labai gerai pradžiuginti ir troškusius pamatyti „Tris mylimas“, nes liko daug nepatenkintų už durų, tačiau to padaryti nepavyko dėl techninių aplinkybių.
- Ką norite pamatyti jūs?
- Jau keturioliktą kartą žiūrėsiu visus spektaklius iš eilės, keturiolikti metai esu atsakinga už festivalį. Labai džiaugiuosi, kad mano matymas per tuos metus pasikeitė, tapo kur kas gilesnis. Nesu vienintelė ilgiausiai dalyvaujanti festivalio darbe, veteranu galima laikyti Rokiškio savivaldybės Kultūros ir ryšių su užsienio šalimis ir turizmo skyriaus vedėją Petrą Blaževičių, kuris ir žiuri pirmininku yra jau ketvirtus metus. Jau žiūrėjome Oskaro Koršunovo „Žuvėdrą“, nes ši pjesė užbaigs festivalį. Baigiamuosius spektaklius paprastai žiūrim vietoje, kad uždarymo dieną galėtume paskelbti geriausią spektaklį, pagrindinio prizo laimėtoją.
- Laukdama svečių sodietė šluoja kiemą ir traukia baltą staltiesę... Kaip jūs rengiatės sutikti teatralus?
- Su sūriu ir gardžia duona atnaujintame Rokiškio kultūros centre. Praėjusį gruodį buvo baigta jo renovacija iš valstybės investicijų programos lėšų: pastatas nudažytas, šviečia net iš tolo, vidus pertvarkytas, veikia ventiliacijos, šildymo, priešgaisrinės sistemos, mažojoje salėje pagerinta ir garso aparatūra...
- Galbūt ši dovana atėmė norą protestuoti prieš kultūros nubrukimą į valstybės pašalius?
- Ne, neatėmė. Koks požiūris buvo į kultūros darbuotoją valstybėje, toks ir tebėra. Žinoma, mes labai džiaugiamės, kad vieniems iš pirmųjų pavyko atlikti kapitalinį kultūros centro remontą, tačiau atlyginimų klausimas, dėl kurio pernai rudenį kultūros darbuotojai buvo susirinkę į protesto akciją Vilniuje, tebėra aštrus. Kultūros specialistai net su universitetiniu išsilavinimu už darbą gauna maždaug tiek kiek aptarnaujantis personalas. Nuo liepos kaip ir turėtų būti pridėta po du šimtus - laukiam iš valdžios vyrų, kad bus tesėti pažadai. Aš apskritai nesuvokiu, kaip galima šitaip diferencijuoti tos pačios švietimo sistemos „rezultatą“. Juk mes, kultūrininkai, esam baigę aukštąsias švietimo mokyklas, o švietimo sistemos darbuotojams taikomi aukštesni koeficientai nei kultūrininkams. Niekas man atsakymo negali duoti, kodėl mes atsidūrę žemiausioje lentynėlėje, juo labiau kad tiek rajono, tiek šalies reprezentacija visuomet prasideda ne nuo švietimo, o nuo kultūros. Kalbu plačiąja kultūrininkų prasme (muziejai, bibliotekos, kultūros centrai, kolektyvai, paveldas ir taip toliau). Savo savivaldybe negalim skųstis, nes iš tiesų mums vykdant du europinius projektus padėjo, skolino, prisidėjo, trečiame projekte dalyvavome kaip partneriai...
- Kultūrininkams kartais priekaištaujama, kad dėl menkiausio renginio linkę prašyti pinigų. Ar įmanoma be jų surengti, tarkim, miesto šventę?
- Mes ir organizuojam, tačiau visiškai be pinigų nieko nepadarysi, nebent mažame kaimelyje. Sakysim, rengiant miesto šventę, kurioje, be mūsų meno kolektyvų, pasirodo ir solistai profesionalai, mums kainuoja tik tų solistų honorarai, o juos kviečiame, kad būtų įdomiau. Aišku, yra draugiškų ryšių ir draugystė padeda sumažinti tuos honorarus, bet veltui niekas nevažiuoja. Nors kartais mūsų kolektyvai neatrodo prastesni, kaip tik šalia profesionalų sulaukia net daugiau komplimentų. Turim liaudies teatrą, kuriam gegužę sueis 55-eri, vaikų teatro trupę, kuri kasmet stato po spektaklį, tris labai gražius folkloro kolektyvus: vieną vaikų ir du suaugusiųjų ansamblius (vienam jų - „Gastauta“ N.Lungienė vadovauja kartu su Giedriumi Viduoliu - red. past.), turim labai gražų moterų kamerinį chorą, tremtinių chorą, sportinių šokių klubą ir taip toliau. Mano komanda labai gera, labai kūrybinga: liepą bus jau dešimtasis langinių tapymo pleneras, Rokiškio 515-ųjų metinių proga kilo ūpas pastatyti miuziklą „Tadas Blinda“ - liaudies teatre prieš 30 metų buvo suvaidintas... Idėjų turime daug, jas stengiamės įgyvendinti per projektus. Jų rašome labai daug, nes, išskyrus lėšas, skirtas išgyventi ir atlyginimams vienuolikai mėnesių (šiemet - vienuolikai su puse), kultūrai beveik neskiriama pinigų.
- O šiam festivaliui?
- Kultūros ministerija, ačiū jai, kasmet skiria dešimties tūkstančių litų prizą, kuriuo apdovanojamas festivalio žiuri pripažintas geriausiu spektaklis. Bet festivalis pritraukia nemažai rėmėjų; kai kurie jų, pradėję remti dar kolūkių laikais, nesiliovė to darę. Tapę akcinėmis bendrovėmis, jie tęsia tą geradarystę ir šiandien. Kiekvienas teatras turi savo rėmėją, kuris sutinka jį po spektaklio draugiška vakariene...
- Smarkiai nuvargstate nuo tokio trijų savaičių... maratono?
- Fiziškai iš tikrųjų pavargstu, bet morališkai įgyju labai daug. Ir ilgam, nes teatralai suvažiuoja geranoriškai, su gera nuotaika ir gerais linkėjimais.
Keliais sakiniais apie programą
Nacionalinis dramos teatras parodys „Atžalyną“ (rež. Jonas Vaitkus), Nacionalinis Kauno dramos teatras - „Apsivalymą“ (rež. Jonas Jurašas), Vilniaus mažasis teatras - „Dėdes ir dėdienes“ (rež. Gabrielė Tuminaitė), Valstybinis Jaunimo teatras - „Tris mylimas“ (rež. Algirdas Latėnas), Keistuolių teatras - „Tūla ir kiti“ (rež. Andrius Kaniava), „Atviras ratas“ - „Tris apelsinus“ (rež. Aidas Giniotis), Oskaro Koršunovo teatras - „Žuvėdrą“ (rež. O.Koršunovas).
Klaipėdos jaunimo teatras atveža spektaklį „Kita mokykla“ (rež. Valentinas Masalskis), Panevėžio Juozo Miltinio teatras - „Laisvi drugeliai“ (rež. Dainius Kazlauskas), Klaipėdos dramos teatras - „Viskuo kaltas teatras“ (rež. Povilas Gaidys), Šiaulių dramos teatras - „Duonkepio žmona“ (rež. Arvydas Lebeliūnas)... Eimunto Nekrošiaus „Jobo knygos“ („Meno fortas“) rokiškėnai nepamatys. Pasak festivalio organizatorės N.Lungienės, negaudamas atsako iš Kultūros tarybos, teatras nerizikavo vykti skolon.
Parengta pagal dienraščio „Respublika“ priedą „Gyvenimas“
