Rašytojas Saulius Stoma: Laimei, nepatekau į Seimą

- Jūsų biografijoje tiek įvykių bei posūkių, kad nenoromis kyla įtarimas, ar būdamas rašytojas nepakurstote jos savo valia? Rasi joje ir sargavimo, vadovavimo ir tarnavimo, kalėjimo, ir romantikos... Žaliaakės* dar nepaminėjau, tiesa?

- Ją būtina paminėti. (Juokiasi.) Kaip reklamos elementą manajai knygai. Beje, šiam personažui, kadaise sugriovusiam politiko karjerą, skyriau šiek tiek dėmesio ir romane. Mano gyvenime būta spontaniškumo, tiesa, tačiau kai aš, bandydamas pabėgti nuo rašymo, užsiimdavau kita veikla, kaskart pasikartodavo tas pats scenarijus: kiek laiko sekasi, sekasi, sekasi, staiga bunkšt kas nors nutinka ir vėl grįžtu prie rašymo. Pabūnu kiek rašytojo kailyje ir vėl mane nuneša kažkur į šoną, vėl užsiimu ar laikraščio redagavimu, ar straipsnių rašymu, ar dar kažkuo, ir vėl sulaukiu savotiško signalo liautis.

Man potraukis rašyti pasireiškė gana anksti, o ketvirtame kurse studijuojant architektūrą visų didelei nuostabai „Literatūra ir menas“ išspausdino pirmąjį mano apsakymą. Įgijau diplomą, tačiau pabuvęs architektu, susivokiau, kad visgi literatūra yra mano pašaukimas. Įsidarbinau automobilių saugojimo aikštelės sargu. Tai buvo idealus variantas laisvam menininkui ir vienas šviesiausių mano gyvenimo periodų, kai galėjau rašyti nuo ryto iki vakaro. Tik mano apsakymų daugiau nespausdino, neva esą modernūs, tad nenorėdamas tapti konformistu kūryboje kurį laiką dirbau Vyriausiojoje enciklopedijų redakcijoje, manau, labai prasmingą darbą, kultūros paminklus inventorizuodamas. Visa kita jūs žinote.

- Darbui Seime tiktų pažyminys „prasmingas“?

- Su šviesiausiomis viltimis į jį ėjau, manydamas, kad galima kai ką nuveikti, ir mėginau tai daryti, kitų akimis, ne pagal charakterį tapęs hiperaktyvus. Visur dalyvavau, kur tik galvodavau, kad reikia, bet naudos iš to buvo visiškai nedaug. Prieš pabaigą apėmė nusivylimas: bandai bandai ir vis nesiseka, bandai bandai ir vis tiek tokiomis aplinkybėmis nieko apčiuopiamo negali nuveikt.

- O ką tartumėt apie nueinantį Seimą, kuriame jau nebebuvo jūsų?

- Politikos nuobodulio buveinė. Stengiuosi apriboti savo narkomanišką pomėgį domėtis, kas vyksta Lietuvoje, Seime, bet štai išsitraukiau prieš 8 metus rašytus straipsnius politikos tema ir pasibaisėjau, kad vos ne viskas atitinka šiandieną. Užpelkėjimas.

- Gal galėtume vaizdinį pasiskolinti iš jūsų knygos: sraigteliai, kuriuos lengva valdyti, tačiau jie jaučiasi itin svarbūs.

- Aišku, grožiniame kūrinyje spalvos sutirštintos. Mano politinė patirtis (ir ne tik Seime), leido tokią metaforą pateikti, tačiau nenorėčiau savo knygos suvulgarinti: politinės peripetijos joje - siužetinis fonas...

- Gerai. Tada sakykite, ar ne nuodėmė rašyti apie meilę, kai liejasi kraujas ir Europoj, ir Azijoj, ir Afrikoj, ir Amerikoj...

- Nuodėmė tikrai nėra, nes, kaip žinoma, grožis ir meilė gali išgelbėti pasaulį. Jei būtų daugiau tos meilės, tai ji kiekvieną, kaip pagrindinį romano herojų, paslėptų nuo to blogio Skylės. Kita vertus, yra vienas „bet“ - jeigu tik džiaugsies su savo meile kalnų trobelėje, nusišalinęs nuo pasaulio, gal irgi nėra labai gerai... Bet kokiu atveju mano romanas nėra vienaprasmis.

- Be tam tikrų prototipų, romane „Skylė, Dėžė ir Meilės kalnas“ pastebimi ir Lietuvą kadaise skaldžiusio pedofilijos skandalo atgarsiai. Nejaučiat apmaudo, kad teismuose aiškėja, jog jokios pedofilijos Lietuvoje nėra ir būti negalėjo?

- Visam pasauly išaiškinami organizuoti pedofilijos tinklai, tik Lietuva šiuo atžvilgiu - laiminga išimtis? Nelabai noriu šita tema kalbėt, bet manau, kad šitoj istorijoj taškas nepadėtas, nors yra žmonių, kurie fanatiškai įtikėję teismais. Tas fanatizmas kartais esti apsauginis skydas, amebiško, bėgančio nuo pavojų žmogaus sindromas. Jis nepripažįsta, kad pasauly egzistuoja blogis. Karo nėra, pedofilijos nėra, gyvenimas nuostabus...

- Tiek jūs, tiek Umbertas Ekas („Numeris 0“), pastarojo meto knygose pateikę degraduojančio pasaulio vaizdą, kaip alternatyvą rodote meilę, šeimą. Argi tai ne kapituliacija?

- Visa žmonijos istorija nuo Romos laikų yra pasirinkimas tarp vita activa ir vita contemplativa (tarp aktyvaus ir apmąstymų gyvenimo). Antikoje gimė posakis, kad tikrasis filosofo užsiėmimas yra sodininkystė. Matyt, reikia ir tokių žmonių, kurie vienumoje apmąstytų pasaulinį vyksmą ir paskui pareikštų vertingų nuomonių apie mus veikiančias tendencijas ir kylančias grėsmes.

- Jūsų romane radau įdomių minčių apie gresiančią nuogos visuomenės perspektyvą ir jos pavojų asmenybei, juo labiau kad laisvamanybės ir laisvadarybės atmosferoje žmogus tampa marionete, jo laisvė tampa nelaisve.

- Iš pradžių ketinau laisvės ir saugumo disproporciją nukelti į ateitį, bet paskui apsižiūrėjau, kad ji jau tampa šiandiena: žmogus nori jaustis privačiai, laisvas, bet pasaulis verčia dalį tos laisvės paaukoti. Slaptosios tarnybos, turėdamos neribotas galimybes, gali visus ir visur stebėti, nors dauguma žmonių ir nesuvokia, kad yra stebimi. Kad ir kaip vertintum Snoudeną (Snowden), jo poelgis paviešinant dokumentus, manyčiau, Vakarų visuomenei padarė didžiulį poveikį: visi suprato, jeigu kažkas nori, tave visur gali matyti, stebėti, - ir turi susitaikyti su tuo. Gali būti, kad nuoga visuomenė, kai kiekvieną tavo žodį gali išgirsti kas tik nori, kiekvienas tavo judesys gali būti pamatytas visų, kas tik panorės, - neišvengiamybė.

- Tad ar įmanu jausti laiko dvasią ir išlikti nuo jos nepriklausomam?

- Ir tada žmogus susigalvos Dėžę, kur galėtų pasislėpti nuo visur jį sekančios akies. (Juokiasi.) Atvirai šnekant, aš galvoju, kad progresuojančios nuogos visuomenės sąlygomis teks susitaikyti, kad esi stebimas, bet nekreipti į tai dėmesio, nes tikroji laisvė - gyventi visur visų stebimam, bet nepasiduoti: o aš vis tiek būsiu ne toks, kokio jiems reikia, bet koks pats noriu būti. Štai tikroji išeitis: peršviečiamas, nuogas, bet laisvas.

- 0 gal tiesiog ateities žmogui tai nebus svarbu, jei jis bus, kaip rašot, be savybių, jei tos šlykštumo, t.y. moralumo, ribos nuolat stumdomos. Moralės pokyčiai, rašote, išlaisvina ir apsaugo. Įdomu, ką?

- Apie žmogų be savybių rašė austrų rašytojas Emilis Muzilis (Musil) romane „Žmogus be savybių“, šį įvaizdį pasiėmęs, ko gero, iš F.Nyčės (Nietzsche), teigusio, kad paskutinis žmogus bus žmogus be savybių. Teisingumo ir moralumo ribų plovimas tęsiasi nebe pirmą amžių, iš to ir kilęs visuomenės be ribų, nuogos visuomenės modelis. Bandau šią problemą eksponuoti romane: kiek liberali aksioma „daryk ką nori“, kurios leitmotyvas persmelkęs šiuolaikinę kultūrą, griauna moralės pamatus ir gali būti visaapimantis.

Sakysim, Olandijoje ir šiandien neuždrausta (kadangi nesiima veiksmų, nėra pagrindo uždraust) pedofilijos įteisinimo partija, Vokietijoje, jei pamenat, buvo teismo procesas, nagrinėjęs savanorio, leidusio, kad jį nužudę suvalgytų, bylą... Juk jei gali daryti ką nori, tik nekenk kitam, vadinasi, žudyti kitam prašant moralu? Tokiu atveju vėl iškyla jėgos faktorius: jei tu stiprus, įgyji daugiau galių prieš silpnesnį. Prieiname prie to, kad didžioji dalis visuomenės yra amebos, su kuriais gali daryt ką nori, ir yra tas elitas, kuris kažkokiu būdu tampa tuo, kuris gali daryt ką nori... Filosofas Frencis Fukujama istorijos pabaigą siejo su liberalios demokratijos įsiviešpatavimu. Nors ši utopija, kad baigsis karų epocha, nepasitvirtino, Europos Sąjunga nė nebando atsisakyti utopinės visuomenės kūrimo užmačių.

-...Nors nežino, ką daryti su pabėgėliais, teroristais, nežino, kaip „atrišti“ Jungtinę Karalystę...

- Istorija kartojasi. Prieš I pasaulinį karą Europoje irgi buvo išsilaikęs taikus kelių dešimtmečių tarpsnis, kas kur norėjo, galėjo laisvai keliauti (kad ir iš tos Rusijos imperijos į Ameriką), nacionalizmas tarsi buvo palaidotas ir staiga bum karas, nacionalizmo didžiausias suklestėjimas.

Po to situacija vėl aprimo, išniro Hitleris, vėl karas... Pagaliau šaltasis karas, ir tas pasibaigė. Europa nusiramino, prisiveisė amebiškų it junkeriai biurokratų. (Junkerį miniu ne šiaip sau: jis man - išplerimo, vulgarumo simbolis; jaučiasi labai galingas, nors yra už virvučių tampomas pajacas.) Taigi pasaulio istorija nesibaigė liberaliąja demokratija, nors Europa labai šito geistų, pasaulis, kaip matome, verda, ir vis aukštesne temperatūra, tad nereikia būti pranašu, kad pasakytum: tas virimas savaime nugest negali, bus didelis bum. Esu tuo įsitikinęs.

- Grįžkime prie jūsų. E.Muzilio teigimu, mažai kas gyvenimo vidury prisimena, kaip tapo savimi, bet jaučia, kad dabar mažai kas keisis. Ką manote apie šį pastebėjimą?

- Vadinasi, aš dar nesu gyvenimo viduryje. (Juokiasi.) Net gilioje senatvėje žmogus neturėtų manyti jau susiformavęs kaip asmenybė, kaip mėgstama papostringauti, - visgi jis turi keistis iki mirties. Geriausias būdas nesustabarėti - neprarast gebėjimo žaisti. Visa kūryba yra žaidimas. Kol tas žaidimas nepasidaro žaidimu be taisyklių, reikia žaisti. Šią vasarą žaidžiant su anūkėmis šovė mintis ir vaikams knygutę parašyti.

- Kokių išvadų siūlo galvojimas apie laiką Seime ir laiką prie romano?

- Be jokios abejonės, prasmingesnis buvo knygos rašymas. Jei ne tas skandalas dėl Žaliaakės (Žaliaakės vardas prilipo skandalą sukėlusiai žurnalistei: parlamentaras S.Stoma pasidavė jos provokacijai socialiniame tinkle susipažinti su žavia žaliaake, ėmė ir susitiko), gal vėl būčiau patekęs į Seimą, vėl būčiau bandęs kažką padaryti ir vėl iššvaistęs savo energiją. Išėjęs iš Seimo, žinojau, kad reikia sėst rašyt, bet pradėdavau ir mesdavau, - mano psichika, siela buvo taip užteršta, kad tik po metų grįžo literatūrinis kūrybiškumas. Tad tikra laimė, kad nepatekau į Seimą.

* Žaliaakės vardas prilipo skandalą sukėlusiai žurnalistei: parlamentaras S.Stoma pasidavė jos provokacijai socialiniame tinkle susipažinti su žavia žaliaake, ėmė ir susitiko

Parengta pagal savaitraštį „Respublika"