Atokiausiuose Lietuvos kampeliuose žinomo Kalvarijos mėgėjų teatro "Titnagas" režisierius Kęstutis Krasnickas juokiasi: "Krizė? Ne, krizė pas mus neatėjo, nes ji niekada ir nebuvo iš mūsų išėjusi. Provincijos kultūra visą laiką gyvena tik iš fanatizmo, viską pasiekiame tik užsispyrimu. Iš kultūros mokyklos kurso draugų kultūros baruose liko tik trys, iš Klaipėdos konservatorijos bendražygių - mažiau nei pusė. Dideliuose teatruose - dideli pinigai ir didelės ambicijos, be lito jie pirštelio nepajudina, o mes dirbame ką reikia ir kiek reikia. Didžiųjų scenų remontams milijonų negaila, o mes net užuolaidoms už šokius renkame".
Anot seno kultūros vilko K.Krasnicko, tai ir parodo Lietuvos požiūrį į kultūrą ir jos paprastas, pilkas pelytes.
Scenos bacila
24-eri "Titnago" veiklos metai - 24 spektakliai, dvi aktorių trupės (vaikų ir suaugusiųjų), virtinė apdovanojimų, tarp jų aukščiausias mėgėjų veiklos įvertinimas - "Aukso paukštė", padėkų, padėkų... Užgyventas turtas - kelios dešimtys ištikimų aktorių, keli atsidavę profesionalūs pagalbininkai, didžiulis būrys žiūrovų Kalvarijoje ir ne mažesnis - visoje Lietuvoje. Ir keli sandėliukai, kimšte prikimšti drabužių, perukų, batų iš "ponių laimės".
"Titnago" premjera, kurią kasmet parengia Teatro dienai, yra viso miestelio šventė ir vyksta sekmadieniais nuo klojimo teatrų pradžios. "Mes nebijome važiuoti į kaimus, nes ten labai nuoširdūs žiūrovai. "Titnago" teatro trupė visada turi parengusi mažiausiai tris spektaklius, su kuriais gali keliauti į gastroles. Spektaklis priklauso nuo aktorių užimtumo. Visi jie turi savo gyvenimus, darbus, o vaidina iš meilės teatrui", - sako režisierius.
"Titnago" repertuaras tebealsuoja klojimo teatro nuoširdumu, senosios lietuviškos komedijos dvasia. "Jeigu vaidintume psichodelinius spektaklius, išvaikytume savo provincijos žiūrovus. Mūsų žiūrovui nereikia kosmopolitinių idėjų, jam reikia to, kuo gyvena žmonės, ir ypač dabar, kai gyvenimas toks sudėtingas. Aš neblūdinu, tegu profesionalai kapstosi po sielas. Paprastam žmogui reikia paprastų ir gražių dalykų", - sako Kęstutis.
Režisieriaus aruodai - Kauno viešosios bibliotekos archyvai. Iš čia Gurausko, Žemaičio, daugelio kitų senosios lietuvių dramaturgijos autorių pjesės. Meilė ir pinigai - neišsemiamos provincijos temos. "Tekstą įvelkame į šių dienų apdarą. Viskas priklauso nuo aktorių, kurie vaidina. Režisierius yra forma, o aktorius yra gyvybė, be jos nebūtų nieko", - sako kūrėjas.
"Titnago" aktoriai dirba tik iš pasiaukojimo, jiems pinigų už darbą niekas nemoka. Anot K.Krasnicko, provincijos teatro aktoriai yra ligoniai, užsikrėtę scenos bacila. Vaidinti "Titnage", ypač mažieji kalvarijiečiia, laiko garbe. "Einame į teatrą repetuoti", - išdidžiai sako.
Dėl teatro tapo politiku
Galima sakyti, iš meilės teatrui susideda ir visas K.Krasnicko gyvenimas. Dėl teatro jis net politiku tapo. "Jeigu nebūčiau Kalvarijos savivaldybės taryboje, nežinia, kaip būtų pavykę apginti salę, iškovoti pinigų jos nuomai. Salė Kalvarijoje viena, ji reikalinga visam miestui, o kai reikia pinigų nuomos sutarčiai su klebonu pratęsti, vienas Kęstas draskosi. Man taip nesmagu ant dūšios", - neslepia.
Pastatas, kuriame gyvena, repetuoja, vaidina "Titnagas", priklauso Kalvarijos parapijai, o parapija ne tokia kukli kaip kultūros darbuotojai, ji sugeba skaičiuoti. Taip kas treji metai svarstant biudžetą Kalvarijos savivaldybės taryboje: reikia ar nereikia tos salės, reikia ar nereikia tos kultūros... Tuo metu, kai skaičiuojamas kiekvienas kuklaus biudžeto trupinys, atrodo, kad nereikia. Kai atvėsta galvos, ateina šventės, pasidaro aišku, kad reikia, nes nebūtų ne tik kur žiūrėti spektaklių, rengti susirinkimų, bet ir priimti politikų prieš rinkimus.
Vargo mokykla
K.Krasnickas nesididžiuoja esąs vienintelio šalyje žinomo Kalvarijos savivaldybės kolektyvo vadovas. Be "Titnago", yra plačiai išgarsėję dainininkų kolektyvai "Diemedis", "Gija", "Giminės", tremtinių choras. Jiems visiems tenka dalytis 3,5 procento savivaldybės biudžeto numetamais trupiniais kultūrai. Iš tų pačių gyvena Kalvarijos kultūros centras, 10 kaimo kultūros centriukų. Virš kai kurių - tik stogas. Daugiau nieko. "Kas iš tokio švyturio? Kartais pagalvoji, kad jau geriau griežtesnis politinis sprendimas, nei parodija", - svarsto teatro vadovas.
Kalvarija kaip ir anksčiau, kai dar buvo Marijampolės rajono pakraštys, taip ir dabar, kai tapo savivaldybės centru, kultūrai gali skirti tik trupinėlius. "Neturime nei muziejaus, nei parodų salės, nėra nė vienos normaliai įrengtos kultūros įstaigos. Ir neturėsime, jeigu bus tokia politika, kad provincijos kultūra - tik skurstančios savivaldybės reikalas", - apgailestauja K.Krasnickas.
Užuolaidas "užšoko" jaunimas
Šiais metais Lietuvos vardo tūkstantmečio minėjimo proga "Titnagas" ruošiasi išleisti knygą apie Kalvarijos teatro istoriją nuo pat praeito šimtmečio. "Ne iš savivaldybės biudžeto pinigų, nenulašėjo kalvariokams ir nuo "kultūros sostinių" fondų, - atremia klausimą režisierius. - Kūrėme projektus, taupėme. Ir padarysime". Rėmėjų Kalvarijos teatras ir kultūra beveik neturi. Režisierius pas rėmėjus prašyti pinigų beldžiasi kraštutiniausiu atveju. "Kalvarijoje nėra pramonės, nėra įmonių, kiek gali tas pačias parduotuvėles lupti? Laikai visiems sunkūs".
Dovanų "Titnago" teatro aktoriai retkarčiais sulaukia ne iš verslininkų, draugų, o iš buvusių savo pakeleivių. Kažkada, dar moksleive būdama, vaidinusi "Titnage", o dabar - Europos bendrijos centre teisininke dirbanti Renata Pukelytė teatro aktoriams kartais dovanoja bilietų į profesionalius teatrus, vieną kitą pinigėlį į teatro kasą įdeda. Pasak režisieriaus, tai labai jaudinanti parama.
K.Krasnickas nė nemano, kad daugumą "Titnagą" puošiančių baldų, užuolaidas, kėdes, kitą įrangą teatro darbuotojai užsidirbo iš... jaunimo šokių. Savaitgaliai teatro darbuotojai pasikeisdami stovėdavo prie salės durų ir rinkdavo po du litus už įėjimą į šokius. "Nuo tų "apdrunkusių" diskotekų decibelų net apkurtau", - liūdnai juokauja režisierius.
