respublika.lt

Profesija: Valentinas Sventickas (0)

2015 sausio mėn. 05 d. 11:12:28
Rimvydas STANKEVIČIUS, „Respublikos“ žurnalistas

Su jau daugybę kartų mano kalbintu literatūros kritiku Valentinu Sventicku pirmą kartą kalbamės apie jį patį - apie Dzūkijos kaimelyje Delnicoje prasidėjusį gyvenimo kelią, kedrų riešutus, skanautus Sibire, „aspirantūrą“, įgytą Čiapajevske, ir kitas stoteles, atvedusias iki pat aukščiausio kultūros žmonėms skirto įvertinimo - Nacionalinės kultūros ir meno premijos.

×
nuotr. 1 nuotr.
Valentinas Sventickas. Redakcijos archyvo nuotr.

 

- Jūsų biografija - iškalbinga nuo pat pradžių, kur tuoj pat po gimimo datos kitas įrašas - tremtis. Ar iš Sibiro patirčių atminty kas nors išliko?

- Keista, bet paties išvežimo visiškai neprisimenu. Keletą gyvenimo fragmentų prisimenu iki tremties, o išvežimo - nė pėdsako... Pirmieji prisiminimai jau iš galutinės tremties vietos Tomsko srityje - mums apsigyventi skirto Argatjulos kaimelio, šalia kurio - didžiulė upė, baržos, sniegynai...

Ten ir mokiausi mylėti Lietuvą. Iš tėvų pasakojimų, žydinčių sodų prisiminimo, paskirų vaizdinių... Gyvenant pusnynuose, spiginant keturių dešimčių laipsnių šalčiui buvo labai nesunku suprasti, kaip gimtojoje Lietuvoje išties yra gražu, jauku ir gera.

Termometro stulpeliui perkopus keturiasdešimties laipsnių padalą, mums, pradinukams, buvo leista neateiti į mokyklą. Atrodytų - mirtinas speigas, tačiau, menu, mums visai neatrodė šalta. Tokiomis dienomis iš mandagumo pirmosios pamokos metu kantriai tupėdavome namie, bet ilgiau neištverdavome - iškurnėdavome padūkti su rogutėmis į kiemą... Sausas šaltis... Tai sunkiai paaiškinama, bet jis visai kitoks - nepalyginti lengviau ištveriamas nei mūsiškis...

Išliko ir ne pačių šviesiausių prisiminimų. Be tremtinių ir vietinių gyventojų, ten dar buvo tokia kategorija žmonių, vadinamų „verbovniki“, kurią sudarė kalintys ar kitaip pasmerkti žmonės, ten atvežami katorgos darbams. Jie pabėgių gamykloje dirbdavo, mišką kirsdavo... Bijojom jų. Per valstybines šventes jie būtinai prisigerdavo, pradėdavo žiauriai luptis tarpusavyje, šaudytis... Tokiu metu sėdėdavome pasislėpę, nes pasirodyti jiems buvo išties pavojinga gyvybei.

Vietiniai gyventojai, beje, banditais laikė ir mus - tremtinius iš Lietuvos bei Ukrainos. Reikėjo keleto metų, kol suprato, kaip yra iš tikrųjų, ėmė atjausti, laikyti tokiais pat žmonėmis... Pradžioje juos ne juokais šiurpindavo mūsų papročiai. Na, pavyzdžiui, vietiniai Sibiro gyventojai tradiciškai kiaulę ne skerdžia, o nušauna. Nušovę pakabina ir kartkartėmis vis atsikerta sušalusios mėsos gabalą. Reikėjo matyti siaubą jų akyse stebint, kaip mano tėvas kiaulę skerdė ir su šiaudų gniūžte svilino šerius... Vietiniai nuoširdžiai buvo įsitikinę, kad peilį vietoj šautuvo lietuvis „banditas“ naudoja vien iš savo žiaurumo, o kiaulės svilinimas jiems, be abejo, atrodė kaip šėtoniškos apeigos...

- Į Sibirą išvažiavote dėl pagalbos partizanams?

- Mano tėvai turėjo dešimtį hektarų nuosavos žemės, dar turėjo porą hektarų svetimos, bet užrašytos jų vardu. Dvylika hektarų - jau vidutinis valstietis. Be to, mano tėvas buvo baigęs žemės ūkio mokyklą, tad ūkininkavo moderniai, sėkmingai... Jau vien todėl galėjome būti įskųsti, tačiau juk gyvenome Dzūkijoje, tarp miškų, tad, be abejo, užeidavo ir partizanai. Mama yra pasakojusi apie tokį dramatišką epizodą, kai tą pačią naktį kluone nakvojo partizanai, o pirkioje - stribai... Mama visą naktį meldėsi, kad svečiai nesusitiktų. Tą kartą - nesusitiko, bet įskųsti priežasčių pakako...

Sugrįžę į Lietuvą, nors buvome reabilituoti, dar ilgą laiką buvome „ženklinti“. Savo namų ilgokai neatgavome, ten buvo įkurta kolūkio kontora, kurį laiką glaudėmės čia pas vienus, čia pas kitus gimines...

- O kaip literatūra atsirado jūsų gyvenime? Ačiū reikėtų sakyti tremčiai, tėvams ar mokytojams?

- Mano abu tėvai buvo „pasvirę“ į kultūros pusę. Tėvas Antanas dalyvaudavo vaidinimuose, dainavo net saviveiklinėje operoje... Mama Elzė labai mėgo skaityti knygas. Sako, net ir man vardas yra parinktas iš Adomo Bytauto romano „Prie seno malūno“. Knyga, mano požiūriu, šiaip sau, bet jos herojus Valentinas, turiu pripažinti, taurus...

Beje, mano mama garsėjo ir itin gražių laiškų rašymu. Mano giminės nė neabejoja, kad manieji literatūriniai talentai paveldėti iš mamos. Knygoje „Guriniai“ esu rašęs apie jos laiškus man.

Gal taip ir yra, tačiau skatinimo sėsti prie knygų šeimoje tikrai nesulaukiau. Šeimoje augom šeši vaikai, tad reikėjo gyventi, kaži kaip verstis, įsitvirtinti grįžus, tad spaudžiamas buvau prie ūkio darbų, o pas knygas bėgdavau vogčiomis. Teko ir man, kaip poetui Marcelijui Martinaičiui, slapstytis su knyga kluone ar ant aukšto, idant nebūčiau užtiktas ir nuvarytas prie darbų.

Nepaisant to, per keletą metų įstengiau perskaityti visą visutėlę mokyklos biblioteką. Įtakos turėjo mokytojos Gražinos Šmulkštytės atsiradimas mūsų mokykloje. Buvo ji lituanistė, tačiau taip pat tremtinė, tad lietuvių kalbos ir literatūros dėstyti neturėjo teisės - dėstė rusų kalbą. Nepaisant to, ji užkūrė mokyklos literatūrinį gyvenimą - atsirado literatų būrelis, moksleiviai ėmė statyti vaidinimus, įsteigėme „agitbrigadą“... Jos dėka ėmiau dalyvauti ir rajono, ir visos Lietuvos jaunųjų literatų konkursuose, už kaži kokį rašinį buvau įvertintas prizu...

- Gal buvo kokia konkreti knyga ar konkretus autorius, įžiebęs jums meilę literatūrai?


- Ne taip seniai suradau savo mokyklinį sąsiuvinį su rašiniu „Filosofinės problemos Eduardo Mieželaičio, Justino Marcinkevičiaus ir Algimanto Baltakio lyrikoje“. Nieko sau tema, ar ne? Atvirai prisipažinsiu, kad šiandien neišdrįsčiau šios temos imtis, o anuomet prašom - ji, pasirodo, man buvo lengvai įkandama.

Tačiau didžiausią įspūdį anuomet man darė Vincas Mykolaitis-Putinas. Tiek kaip rašytojas, tiek - kaip universiteto žmogus, aukštaūgė asmenybė, legendinis profesorius... Deja, įstojęs jo universitete jau nesuradau - kaip tik tais metais jis mirė.

- O eilėraščius ar rašėte?

- Žinoma. Ir eilėraščius, ir pjeses, ir renginių scenarijus - viską, ko reikėjo. Tačiau po pirmojo studijų kurso, pamatęs, kiek daug yra gerų knygų, pabendravęs su jomis, atsikvošėjau ir supratau, kad esu gabesnis skaitytojas nei kūrėjas. Dar trečiakursis būdamas, profesoriaus Vito Areškos paskatintas, parašiau pirmąją recenziją į „Literatūrą ir meną“. Buvo ji apie Antano Drilingos „Monologų knygą“. O diplominį jau rašiau tema „Pilietiškumas šiuolaikinėje lyrikoje“.

- Kodėl gi tuomet į doktorantūrą nestojote?


- Į aspirantūrą? Be abejo, buvo tokių minčių, bet anuomet kiekvienas pabaigęs aukštuosius mokslus gaudavo paskyrimą, kurio būdavo privalu paisyti. Manosios kartos vaikinų sėkmė buvo nulemta aplinkybės, kad tuo metu sovietų imperijai labai reikėjo karininkų. Todėl visų mūsų paskyrimo grafoje buvo įrašyta: „Tarybinė armija“, ir išvažiavome visi be kalbų dvejiems tarnybos metams. Štai tokia ir buvo manoji „aspirantūra“ Čiapajevsko mieste, Samaros (tuomet - Kuibyševo) srityje.

Na, o besibaigiant tarnybos kariuomenėje laikui, gavau iš ano meto „Literatūros ir meno“ vyriausiojo redaktoriaus Vytauto Radaičio laišką, kviečiantį dirbti šio laikraščio kritikos skyriaus vedėju. Ko gero, šis pasiūlymas buvo susijęs su antrąja - iš kariuomenės rašyta mano recenzija. Buvo taip, kad Kuibyševo teatras pastatė Justino Marcinkevičiaus „Mindaugą“. Pažiūrėjau jį ir parašiau „Litmeniui“, mat žinojau, kad, be manęs, to spektaklio iš Lietuvos daugiau niekas juk nepamatys...

- Pažvelgęs į jūsų biografiją ir bibliografiją, nejučia net švilptelėjau: ko tik jums nėra tekę daryti... Kritinių straipsnių rinkiniai, monografijos, žinynai, jūsų sudarytos įvairių autorių rinktinės, redaktoriaus darbas, leidėjo darbas, net kelias kadencijas trukęs vadovavimas Rašytojų sąjungai... Rašytojai juokauja, kad tiksliausiai jūsų profesiją ir pareigas apibrėžia pasakymas, kad dirbate Valentinu Sventicku. Įdomu būtų sužinoti, ką pats laikote savuoju „opus magna“.

- Na, didžiausio užsidegimo ir kūrybinio plyksnio knyga, parašyta per vieną mėnesį, kurią ne tiek parašiau, kiek ji mane ištiko, be abejo, buvo knyga „Apie Justiną Marcinkevičių“. Tokių dalykų kritiko gyvenime išties pasitaiko labai retai. Taip pat smagu buvo rašyti monografijas apie poetus Aidą Marčėną, Alfonsą Maldonį...

- Tikėjausi išgirsti būtent Justino Marcinkevičiaus pavardę. Kaip nutiko, kad tapote ne tik jo kūrybos išmanytoju, bet ir bičiuliu?


- Na, pavadinti mūsų santykių bičiulyste aš nedrįsčiau, nes buvo ženklus ir amžiaus skirtumas, ir distancija, kurią nuo kūrėjų privalo išlaikyti bet kuris rašantis apie literatūrą žmogus. Vis parašydavau recenzijų, gal buvo mane įsidėmėjęs ir iš knygos apie Alfonsą Maldonį, su kuriuo artimai bičiuliavosi... Ilgainiui atsirado kvietimų drauge keliauti į kūrybos vakarus, vėliau - į sukaktuvinius vakarus... Dar vėliau netikėtai apsigyvenome toje pačioje laiptinėje, tad atsirado ir šioks toks kaimyniškas bendravimas... Tačiau ir jis pats nenorėjo peržengti oficialaus bendravimo ribų. Pagalvojus, juk savo knygų rankraščius jis turėjo galimybę man atnešti tiesiai į namus, tačiau to niekada nedarydavo - atnešdavo juos oficialiai į Rašytojų sąjungą, į mano kabinetą...

Na, o toji mano knyga „Apie Justiną Marcinkevičių“ - labai polemiška, išsiveržusi drauge su mane ne vienus metus lydėjusiu liūdesiu dėl to, kaip jis buvo pradėtas puldinėti, smerkti, šantažuoti ir apkalbinėti... Visi šie dalykai kaupėsi ir, kol poetas buvo gyvas, nežinojau, kaip ir ką galėčiau su jais daryti. Tačiau po jo mirties visa tai išsiliejo, ypač perskaičius jo paties biografinį išsipasakojimą, pavadintą „Taburete virš galvos“. Tai dariau dar ir todėl, kad esu įsitikinęs, jog šių išpuolių prieš poetą istorija labai gerai iliustruoja vieną pagrindinių mūsų bėdų ne taip ilgu nepriklausomybės laikotarpiu - štai žmogus, kuris visomis savo jėgomis dalyvavo formuojant tą nepriklausomybę, o štai kaip su juo dorojamasi. Negana to - ir valdžios institucijos, ir žiniasklaida leidžia tai daryti. Čia, manau, tebeturime apie ką pagalvoti...

Nežinau, kaip atrodo iš šalies, tačiau pačiam itin nelengva, todėl svarbu buvo sudaryti ir išleisti pomirtines Just.Marcinkevičiaus ir M.Martinaičio knygas, kurioms eilėraščius surinkau iš rastų po mirties rankraščių, juodraščių, užrašų knygelių... Gal skamba ir nekukliai, bet esu įsitikinęs, kad tokį darbą ne bet kas galėjo padaryti. Juk jis reikalauja įvairių kvalifikacijų, etikos pajautimo, nuojautos, ką pats autorius būtų iš viso to skelbęs, ko ne... Darydamas tokius darbus jaučiu, kad tai kur kas prasmingiau, nei parašyti dar vieną kritinį straipsnį.

- Buvote ir esate leidėjas su sprendimo valia, žmogus, ne tik laikantis už pulso, bet ir pats formuojantis literatūros procesą, taip pat prisiimantis už jį atsakomybę... Tad jei jau užsiminėte apie prasmę, pasakykite iki galo - kokia ne visad lengvų, ne visad malonių ir ne visad palankių jūsų gyvenimo darbų prasmė? Dėl ko visa tai darėte? Vardan Tos?

- Visi privengiame patetikos, nesinori panirti į ją ir man, nes garsiai ištarti tie dalykai kvailokai skamba, bet tokio atsakymo neginčiju. Kitaip tariant, jeigu jauti galįs šį tą nuveikti, kad būtų laisviau, geriau, gražiau, kad kažkas augtų ir žydėtų, argi turi pasirinkimą, argi gali to nedaryti?

Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Gyvenimas“

Parašykite savo komentarą:
 
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • MIRĖ: Nacionalinis visuomenės sveikatos centras (NVSC) praneša, kad Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Kauno ligoninėje mirė du koronavirusu užsikrėtę žmonės.
  • VAKCINA: V. Putinas savo kalboje JT liaupsino Rusijos sukurtą vakciną nuo Covid-19.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)

Dienos klausimas

Ar norėsite skiepytis nuo COVID-19?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Ar jau žinote, už ką balsuosite Seimo rinkimuose?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

+11 +13 C

+13 +14 C

 

+15 +16 C

 +24 +24 C

+24 +25 C

 

+21 +22 C

0-4 m/s

0-4 m/s

 

0-5 m/s

       

Valiutų kursai

USD - 1.1740 PLN - 4.4934
RUB - 89.1500 CHF - 1.0748
GBP - 0.9174 NOK - 10.9528

Nuorodos