Prezidentas Rolandas PAKSAS: Medijos yra tapusios užjūrio uzurpatorių ruporu

Bet vieną gražią dieną netikėtai sužinai, kad kadaise akrobatinio skraidymo asas, daugkartinis Lietuvos aukštojo pilotažo čempionas Rolandas Paksas buvo prikišęs nagus ir prie „Respublikos". Tai nutiko pirmaisiais dienraščio kūrimosi metais.

- Turbūt šis nuotykis yra toks taškelis gyvenimo horizonte, apie kurį ir pats esate primiršęs? Kaip, kokiomis aplinkybėmis gyvenimas suvedė su „Respublika"?

- Tai buvo labai trumpas, labai ekspresyvus emocine prasme laikas, bet, žinot, kartais būna, kad atsiminimas apie tam tikrą laiko tarpelį užpildo žymiai didesnę erdvę, negu kiti ilgesni arba įvykiais didingesni laiko tarpsniai. Matyt, jau esu sakęs, kad jeigu jau Dievulis turėjo tikslą pasiųsti dūšeles į žemę, kad jos įgytų įvairiausios patirties ir pasimokytų iš jos, tai mano dūšelei jos buvo atseikėta su kaupu, nes buvau mėtomas nuo piloto kabinos krėslo iki krėslo Daukanto gatvėje.

Atsimenu tą laikotarpį, kai padorus lietuvis, ir ne tik lietuvis, - pilietis negalėjo ramiai nustygti vietoje, kai aplinkui jį dėjosi dideli dalykai, įvykis vijo įvykį, - jo akyse viena epocha išsikvėpė ir ją keitė kita.

Vitas Tomkus manęs paprašė pagalvoti, kaip sutrumpinti laikraščio atstumą nuo spaustuvės iki Jono, Petro ar Antano pašto dėžutės. Be abejo, mielai sutikau. Susibraižiau, susidėliojau schemas, suskaičiavau, kiek reikia žmonių, automobilių, kaip ir kur juos įsigyt, kiek tai kainuos, - trumpai tariant, parengiau laikraščio platinimo planą, tačiau šis projektas liko neįgyvendintas. Gal dėl to, kad buvo pasirinktas parankesnis kelias, gal dėl to, kad tuomet pasirodė per brangu.

Tas laikas man paliko labai gerą įspūdį, suteikė galimybę pamatyti, kaip kuriamas laikraštis, susipažinti su jo virtuve iš vidaus. Atsimenu, kokia diskusija buvo užvirusi dėl televizijos programų - spausdinti jas, ar apskritai laikraštyje joms ne vieta. Šiandien šis klausimas labai keistai skambėtų, tačiau tuomet kategoriškai buvo nuspręsta, kad laikraštis ne tam skirtas, kad jame būtų ieškoma televizijos programų, - jis turi skelbti informaciją apie mūsų valstybei ir jos piliečiams svarbius įvykius.

- Ar iki tol pažinojote Vitą Tomkų?

- Likimo valia įsigiję kooperatinius butus Justiniškėse, tapome kaimynais: Vitas Tomkus gyveno šeštame aukšte, mano šeimos butas buvo penktame, tiesiai po juo. Tomkus juokaudavo sėkmingai mus užpildavęs, aš - sėkmingai jį padegdavęs iš apačios...

- Kaip suprantu, jūsų platinimo planas nuėjo šuniui ant uodegos?

- Tai, ką ruošiau, ką siūliau, man pravertė perėjus į politinio gyvenimo etapą. Kai mūsų partija „Tvarka ir teisingumas", negalėdama prasimušti į žiniasklaidą, radiją ir televiziją, ėmė leisti savo laikraštį, pasinaudojau patirtimi, kurią išsinešiau iš „Respublikos" - iš spaustuvės paimtas laikraštis buvo perkeliamas į mažesnes transporto priemones, pasiunčiamas į mūsų partiečių atstovų rankas vietose ir išnešiojamas kiekvienam žmogui, norinčiam jį skaityti.

- Jeigu, tarkime, šiandien reikėtų sukurti užgniaužtos „Respublikos" platinimo planą, - būtų kur kas sunkiau?

- Manau, kad kiekvienam užraktui yra savas raktas. Bet žodyje „užgniaužta" matyčiau paralelę tarp „Respublikos" laikraščio ir valstybės, kuri vadinasi Lietuvos Respublika. Net nežinau, kuri labiau yra užgniaužta, kai valstybėje nyksta arba naikinami simboliai, laisvas žodis, kurio geriausias reiškėjas buvo ir, manau, tebėra „Respublika".

Jei gniaužiamas laisvas žodis, pakertamas vienas iš kertinių valstybės pamatų. Demokratija, žodžio laisvė, žmogaus teisės, kalba, tradicijos - ant šių pamatų laikosi ne tik mūsų, bet visos valstybės. Galima būtų ilgai kalbėti apie demokratijos atplaišas Lietuvoje, bet kur buvus, kur nebuvus, vėl išlenda pamėgta Vaclavo Havelo mintis (ją citavau prieš 20 metų, o jis buvo ištaręs ją dar anksčiau): žmonės, būkite budrūs, nes po demokratijos skraiste slypi tie patys uzurpatoriai.

Tos pačios tarptautinės monopolijos, tie patys tarptautiniai koncernai, kurie imituoja demokratiją, imituoja žodžio laisvę ir žmogaus teises. Kaip bažnyčioje, kur žmogus meldžiasi, jo lūpos juda, o mintys visiškai kitur, - jos visiškai neatliepia tos maldos.

- Kai kurie žmonės, aiškiai nusivylę mūsų dienų žiniasklaida, siūlo ją pervadinti „propaganda". Pritartumėte šiai minčiai?

- Žmonės, kuriems buvo lemta gyventi sovietmečiu, prisimena, kad skaitydami laikraščius ar žurnalus, žiūrėdami televiziją ar klausydami radijo, instinktyviai atsiribodavo nuo jų skleidžiamos propagandos ir, suprasdami, kad jiems nuolat meluojama, beveik nekreipdavo į ją dėmesio. Kai atsirado Sąjūdis, atsirado laisva Lietuva, kaip troškulio iškamuoti keleiviai gaudyte gaudė kiekvieną žodį, tikrino jį savimi ir alsavo jo skleidžiama tiesa.

Tačiau kažkuriuo metu, nesiimu spręsti, ar prieš 15, ar prieš 20 metų vėl viskas pasikeitė. Daug šnekama, daug rodoma, daug transliuojama internetu ir kitomis žiniasklaidos priemonėmis, bet žmonės vėl suprato, kad tarsi būtų kalbama ne jiems, kad šnekos ir vaizdai nepavaldūs tiesai. Dar žinote kas atsirado? Žmonės pradėjo suprasti, kad nuo jų niekas nebepriklauso, jie ėmė bijoti ne tik kalbėti, bet ir galvoti, nes represinė sistema, apsirūpinusi sekimo priemonėmis, jau yra pasirengusi sudrausminti tuos, kurie galvoja kitaip, nei prisakyta galvoti. Pavyzdžių jau turime.

Apskritai, šiandien žiniasklaida su retomis išimtimis yra tapusi net ne Lietuvos vyriausybės, net ne Seimo, bet užjūrio veikėjų, kurie nusprendžia, koks pasaulis turėtų būti, ruporu, svetimų interesų gynėju. Ir tokiai Lietuvai, kurią mes tikėjomės sukursią, juo labiau tokiai, kokią ją įsivaizdavo Sąjūdis, jų galvose seniai nebėra vietos.

- Kitaip tariant, skiname svetimos ideologijos vaisius?

- Pasakysiu, kaip aš įsivaizduoju propagandą. Tarkim, nutinka taip, kad vyriausybė suformuoja propagandos ministeriją, kuriai pervedamos visos visų ministerijų lėšos, kurios dabar per jų veiklos viešinimų projektus nugula į kiekvienos ministerijos biudžetą. Sudaromas propagandos ministerijos darbo planas, kalendorinis darbo planas, ir tada nuo ryto iki vakaro skelbiama, kaip puikiai šita vyriausybė dirba, kokius teisingus žingsnius renkasi tuo metu, kai visi aplink skęsta paklydimuose.

Dabar, kai LRT turi poziciją, kuri visiškai sutinka su vienos iš partijų (konservatorių) liberalia pozicija, nedrįsčiau tos LRT pozicijos pavadinti propaganda, bet pasikartočiau, kad ji yra ruporas tarptautinių institucijų, kurios matytų Lietuvą kaip įsivaizduojamą koncerną su tuntu žurnalistų, paperkamų vieno ar kito fondo pinigais.

Atkreipkite dėmesį: po rinkimų mūsų žiniasklaida ima daužyti politikus, kuriuos vakar buvo apipylusi pagyromis, bet niekuomet nebuvo daužomi tie, kurie kalbėjo apie 72 lytis, bruko Stambulo konvenciją ir kurie kalbėjo, kad nereikia nei labai rūpintis valstybine kalba, nei daugeliu kitų tautos išlikimui būtinų vertybių...

- Akivaizdu, kad valdžiai parankiau nusipirkti palaikymą už mokesčių mokėtojų pinigus, negu tais pačiais mokesčių mokėtojų pinigais paremti laisvą žodį, bet ar tai parankiau Lietuvai?

- Iš pradžių buvo padaryta taip, kad žiniasklaida negalėtų gyventi be valdžios prisidėjimo, kad tie, kurie ją kritikuoja, negautų nei politinio, nei finansinio palaikymo. Iš pradžių šitas procesas pajudėjo per spaudos rėmimo fondus, per Pridedamosios vertės mokestį, per platinimo įkainius ir pan. Kitaip tariant, jeigu neremi valdžios, nesitikėk jos paramos. Todėl akivaizdu, kad remiamos būtent tos žiniasklaidos priemonės arba tie žurnalistai, ar diskusijų, jei galima taip išsireikšti, klubai, kurie labai toli nuo Lietuvos nacionalinių interesų. Kadangi nacionaliniai interesai ir nacionalinė spauda yra tiesiogiai susiję - iš čia ir išplaukia atsakymas, kodėl neremiama nacionalinė žiniasklaida.

- Ir todėl taip globojamas toks apžvalgininkas Marius Laurinavičius, net specialiu „Spartano" reisu pargabentas iš Vienos, kur jo saugumui niekas negrėsė?

- Man įstrigo vieno lenkų premjero žodžiai, kuriais jis patikino, kad jie, lenkai, yra strateginiai JAV partneriai ir tyliau pridūrė, tik jis nėra visiškai tikras, ar JAV apie tai žino. Aš nesu įsitikinęs, ar apskritai Gediminas Žiemelis žino, kas jis toks, tas Marius Laurinavičius, man šiek tiek įdomiau į šitą įvykį pažvelgti iš kitos perspektyvos.

Gana gerai pažinojau Vidmantą Žiemelį, Gedimino tėvą, begalinio padorumo ir sąžinės žmogų, valstybės patriotą. Duok, Dieve, kad tokių žmonių Lietuvoje būtų daugiau. Kai jis kreipėsi į Vytautą Landsbergį prašydamas liautis terorizuoti jo sūnų, šis išsigynė galimai buvęs suklaidintas savo patarėjų ar bendrapiliečių.

Kitas dalykas: tikrai nepažįstu Gedimino Žiemelio, gal buvom kažkada susitikę prieš 20 metų, bet kiek tenka matyti viešoje erdvėje, jis - puikus verslininkas, sukūręs verslą, galima sakyti, nuo nulio, vienas turtingiausių Lietuvos žmonių. Jis metasi į pagalbą, kai reikia parvežti lėktuvu įstrigusius bendrapiliečius, tačiau nuolatos yra murkdomas pagal susigalvotą formulę, štampą. Galvoju, kiek žmogus gali kentėti tokį puolimą, nagi spjautų ir išvyktų iš Lietuvos su visomis investicijomis (po truputėlį jis tai ir daro)...

- Jums atrodo sveikintinas po šio svarbaus piliečio evakuacijos pasigirdęs Krašto apsaugos ministrės ketinimas užsipirkti krovininių lėktuvų?

- Krovininiai lėktuvai visuomet reikalingi. Nesiimsiu spręsti, kam: ar mūsų elitui išvežti iš Lietuvos, ar kitiems tikslams. Tiesą sakant jau nebejuokinga, kai mes jau treji metai nuo ryto iki vakaro esam gąsdinami karu. Ar jūs jau susirinkote išgyvenimo kuprinę? Ar jūs dar nepabėgote iš Lietuvos? Kada, manote, būsim užpulti - po pusmečio, po penkerių metų? Tokie klausimai nebejuokingi, ypač turint galvoje, kad jie, nors ir netiesiogiai, skatina lietuvius ieškoti saugios vietos užsienyje, kitataučiams vis geriau besijaučiant mūsų šalyje.

Skaitydamas meinstryminę žiniasklaidą pastebėjau, kad yra būgštaujančių: o jeigu dabar, neduok Dieve, karas Ukrainoje pasibaigs, kaip reikės apginti tuos 5 procentus BVP, kurių reikia krašto apsaugai. Įsivaizduojate, iki ko yra prišnekėta, kokia didelė baimė yra tų žmonių akyse ir ne tik akyse, matyt, ir piniginėse...

- Girdžiu ir kitą grėsmės versiją: esą, kol Ukrainoje vyksta karas, Putinas mūsų nepuls, bet jam pasibaigus, jis pasikels mūsų link...

- Iš ankstesnių laikų prisimenu, kad per kiekvieną ES valstybių vadovų ar diplomatų susitikimą buvo diskutuojama tais pačiais klausimais: na, plėsis ES ar nesiplės, priims Rytų Europą į NATO bloką ar nepriims, - na, faktiškai toks išankstinis teminis paruoštukas. Lietuvos paruoštukas karinių konfliktų atžvilgiu irgi nesikeičia jau 10-15 metų: valdžia vis puldinėja tai Gruzijon daryti tvarką, tai - Ukrainon, tai -Baltarusijon, nusprendusi jos prezidentu pripažinti jai priimtinesnį asmenį...

Tokia politika man suponuoja paprastą mintį - jeigu nemoki tvarkytis namuose ir nori nukreipti piliečius nuo tikrų problemų, susigalvok išorės priešą ir su juo kovodamas parodyk, koks esi reikšmingas. Tačiau kai žiūri į praktinius veiksmus, ieškai, kas padaryta dėl piliečių saugumo ir kas dar daroma, galvoji, neduok, Dieve, kad kažkokia katastrofa neištiktų Lietuvos, nes tada pasimatytų, kaip iš tikrųjų esame pasirengę ekstremalioms sąlygoms.

- Vis dar skaitote „Vakaro žinias", „Respublikos" tinklapį?

- Buvau respublikonas ir tebesu respublikonas iki kaulų smegenų.

Mano prisilietimas prie „Respublikos" buvo toksai mažytis, bet ryškus it kometa.

- Nors būtų suprantama, jei kometos skrydį užgožtų juodi prisiminimų debesys...

- Kai pagalvoji apie praeitį, supranti, koks trumpas yra gyvenimas. Kaip akies mirksnis, o žmonės žiū, tarpusavyje pykstasi tai dėl pinigo, tai dėl pėdos žemės, tai dėl žvilgsnio, tai dėl nuomonės... Ir jeigu šiandien man reikėtų bent mintyse suvedinėti sąskaitas su tais, kurie man padarė bloga, manau, gyvenimas taptų dar trumpesnis. Džonas Kenedis sakė apie priešus: „Atleisk jiems, Viešpatie, bet neužmiršk jų vardų"...

Suvedinėdamas sąskaitas, kerštaudamas sudegintum ir save, ir tą likusį mirksnį. Jis yra puikus! Stoviu dabar tarp dviejų lėktuvų, vienas iš jų „Bellanca", rankos niežti, o žmona sako: „Eik pjauti žolės"... (Juokiasi.)

Rolando Pakso CV

*1974-1979 m. Vilniaus inžineriniame statybos institute (dabar - Vilniaus Gedimino technikos universitetas) įgijo pramoninės ir civilinės statybos inžinieriaus specialybę

*1984 m. baigė Leningrado civilinės aviacijos akademiją

*1980 m. pirmą kartą tapo Sovietų Sąjungos akrobatinio skraidymo čempionu; daugkartinis Lietuvos čempionatų nugalėtojas

*Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, vadovavo Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos aviacijos junginiui, yra Krašto apsaugos karininkas, majoras

*1997-1999 m. ir 2000 m. - Vilniaus meras

*2000 m. rudenį išrinktas į Lietuvos Respublikos Seimą

*1999 m. birželio-spalio mėn. - devintosios vyriausybės Ministras pirmininkas

*Nuo 2000 m. lapkričio iki 2001-ųjų birželio vienuoliktojo ministrų kabineto vadovas

*2003 m. vasario 26 d. - 2004 m. balandžio 6 d. - Lietuvos Respublikos prezidentas.