Poetas R.Stankevičius: dėkokime Dievui už mums dovanotą Lietuvą

- Rimvydai, kadaise pasakojot paauglystėje nusipiešęs savo gyvenimą: kuo tapsit, kur gyvensit, net kokia bus jūsų žmona. Nebeprisimenu, gal buvot nuspėjęs ir būsimas premijas?

-Tiesiogine prasme nieko nesu nusipiešęs - nuo vaikystės taip prastai piešiu, kad mano piešinius pagirti ir juose ką nors suprasti galėtų nebent Pikasas. (juokiasi). Labiausiai šeimai atmintin įstrigęs mano vaikų darželyje pieštas piešinys „Dūmai ir kraujas", po kurio auklėtojos labai rimtai kalbėjosi su mano mama, nerimaudamos, ar vaikui su psichika viskas gerai, mat į vieną vaiko kumštuką buvo sugniaužtas juodas pieštukas, į kitą - raudonas, ir keverzota po popieriaus lapą su tokiu „įkvėpimu", kad prabrūžinta beveik kiaurai.

Žaviuosi žmonėmis, gebančiais piešti ir liūdžiu dėl to, kad nesugebu pats nupiešti katės, panašios į katę, saulės, panašios į saulę, bet lengva nuspėti, kodėl man šitaip yra nutikę. Esu mat kairiarankis, augęs sovietiniais laikais, kai kairiarankiu būti kažkodėl buvo draudžiama, todėl auklėtojų ir pedagogų buvo aršiai kovota su mano noru imti daiktus, mėginti piešti ir rašyti kaire ranka, buvau laužiamas viską daryti dešine. Štai taip ir nutiko, kad rašau dešine, bet raštas mano - labai negražus, o piešti - apskritai nepavyksta. Tačiau galbūt tai - vienas paaiškinimų, kodėl ėmiau rašyti eilėraščius - galbūt tai mėginimas piešti žodžiais?

Taigi, tas „nusipaišytas gyvenimas" apie kurį klausiate - taip pat buvo „paišytas" žodžiais. Tai buvo moksleiviškas rašinėlis: „Laiškas sau po dvidešimties metų". Rašiau jį būdamas šešiolikos, tad daugelis mano polinkių ir svajonių jau buvo įgavę apčiuopiamus pavidalus. Perskaitęs tą rašinėlį po dvidešimties metų išties nustebau, kaip panašiai atrodo anuometinio vaiko svajonė ir dabartinė mano realybė. Sakiau ten, kad būsiu poetas, išleidęs ne vieną eilėraščių knygą, kad gyvensiu Vilniuje, rašysiu į laikraščius straipsnius, turėsiu gražią, gerą humoro jausmą turinčią žmoną ilgais juodais plaukais...

Daug kas ten nebuvo parašyta, bet tam tikri deja vu mane lydėjo ir tebelydi visą gyvenimą. Pavyzdžiui: sėdžiu aš, paauglys, namuose gimtuosiuose Elektrėnuose priešais televizoriaus ekraną lietingą rudens vakarą kankinamas nuobodulio, norėdamas ir neturėdamas kur nueiti, o televizorius po žinių praneša rytdienos orus, groja įprasta „orų" melodija ir rodomi įprasti „orams" Vilniaus vaizdai - teka Neris, jos tėkmėje atsimuša pakrantės žibintų šviesos, krantine pėdina vienas kitas praeivis...

Žiūriu ir pavydžiu vilniečiams, mintydamas: „Gal ir pas jus lyja, gal ir pas jus ten paaugliams nėra kur nueiti, bet jūs bent jau turite ten tokius vaizdus, kurie savaime yra užburiantys. Jei gyvenčiau Vilniuje - žiūrėčiau dabar į tą upę, į tas žibintų šviesų dėmes vandenyje, į tolstančių praeivių nugaras - ir nieko daugiau man nereikėtų...

Matyt, aną vakarą Dievas nusišypsojo ir ir pasakė: „Na, gerai, jeigu jau taip to nori" ir dabar pro savo namų langą kaip tik ir matau tą patį vaizdą, anuomet su pavydu regėtą televizoriaus ekrane: upė, tėkmėje atsimušanti žibintų šviesa, praeiviai...

Na, arba deja vu su „Respublika": Man besimokant vienuoliktoje-dvyliktoje klasėse buvo tas pats gražiausias, pats aukščiausias Lietuvos laikas - Sąjūdžio įsiliepsnojimo laikas. Mano matematikos mokytojas, tikras Lietuvos patriotas ir karštas sąjūdietis Petras Adžgauskas tuo metu platino dar tik įsibėgėjančią antisovietinę periodiką: „Sąjūdžio žinias", „Respubliką", „Atgimimą"...

Atsimenu, skaitau per pertrauką tarp pamokų naują „Respublikos" numerį (o laukia matematika, bus kontrolinis darbas, už kurį greičiausiai gausiu dvejetą) ir galvoju: „Kaip gera būtų dirbti, kad ir „Respublikos" žurnalistu - nebūtų jokios matematikos, nesuprantamų formulių, aibių ir algoritmų - rašyčiau sau tai, kas „ant dūšios guli" ir galėčiau gyventi iš rašymo - iš to, kas maloniausia". Dievas turbūt ir vėl nusišypsojo: „Sutarta". Štai taip, dalindamasis su jumis, Danute, kaimynine darbo vieta „Respublikoje", pradirbau daugiau nei dvidešimt metų.

Gal išsigalvoju, bet man atrodo, kad kažkas manyje žinojo ir būsimos (dar nesutiktos) mano žmonos vardą, ir apie būsimus mano nuopuolius, ir apie būsimas pergales... Draugai neseniai man priminė, kaip iškreivojęs kauštelėjęs iš „menininkų" kavinės (dabar - Prezidentūros rūmai) būdamas dar nė vienos knygos neišleidęs antrakursis studentas, šaukiau „visam Vilniui ir visam pasauliui", kad gausiu Nacionalinę premiją... Taip tikrai buvo, bet dabar man atrodo, kad šia premija yra įvertintas ne tas šūkautojas, o visai kitas asmuo - mažiau tuštybės turintis, mažiau įsimylėjęs save, mažiau visas premijas sureikšminantis žmogus.

- Pagalvojat kada nors su apmaudu, kad galbūt dar daugiau būtumėt pasiekęs, jei nebūtumėt dirbęs žurnalistu? Kuo nusėdo tas laikas į jūsų istoriją?

- Prisimenu, kai pabaigęs lietuvių literatūros magistrantūrą VU, pradėjau dirbti žurnalistu „Respublikoje", buvęs mano dėstytojas, didis lietuvių poetas Marcelijus Martinaitis mane labai nuo šio žingsnio atkalbinėjo. „Žurnalistikoje - ne vieta poetui, ji tave suės, išsunks tavo kūrybines galias ir eilėraščiams jų neliks". Nepaklausiau jo, jaunatviškai šiurkščiai paklausęs: „O ar jūs, poete, man valgyti duosite?".

Po daugelio metų, jei neklystu, paskutiniais savo gyvenimo metais poetas M. Martinaitis man paskambino telefonu ir pasakė: „Atsiimu savo žodžius: žurnalistika tavęs nesuėdė".

Tos dvi dešimtys metų, iš šalies pažvelgus - tikrai nemaža gyvenimo atkarpa, bet nesigailiu nė vienos „Respublikoje" praleistos dienos. Rutinos, streso, nuovargio, aišku, patyriau, bet argi esama profesijų, darboviečių, kuriose žmonės viso to nepatiria? Bet už tai išmokau profesionaliai kalbinti žmones, klausti taip, kad klausimai padėtų žmogui atsiverti, įgudau rašyti straipsnius, įgijau supratimo, kas tai yra straipsnio struktūra, kompozicija, dramaturgija (lig šiolei retsykiais sulaukiu komplimentų už kokį įdomų pokalbį, straipsnį, parašytą kultūrinėje spaudoje), išmokau braukyti, taisyti tai, ką parašęs (kas savąsias galias linkusiam pervertinti žmogui nėra taip paprasta), sutikau gausų būrį ryškių asmenybių (su kai kuriomis jų ir šiandien susitikęs jaučiuosi it sutikęs itin artimą giminaitį), neretai susapnuoju ir Jus, ir amžiną atilsį Julių Girdvainį, ir kitus bendražygius, o pabudus širdy tuo pat metu šniokščia ir džiaugsmo, ir kažkokio iki galo nepaaiškinamo graudulio bangos...

Jau šešeri metai, kai „Respublikoje" nebedirbu, bet panorėjęs akimirksniu galiu atminty atkurti tą buvimo redakcijoje pojūtį su mažiausiom smulkmenom, kvapais, šurmuliu, replikom, telefonų skambėjimu, klavišų barškesiu, interjero detalėm, žmonių veidais, ranka mena redakcijos durų rankeną su slibino galva, akys - Aido Marčėno eilėraštį, kabėjusį virš mano darbo stalo, sąmonė - tą maksimalaus susitelkimo, skubėjimo ir atsakomybės lydinį, išreiškiamą žodžiais: „rašau į numerį"... Vadinasi, giliai ten buvau įleidęs šaknis ir be viso to šiandien nebūčiau tas, kas esu.

Labiausiai žurnalistikai ir likimui esu dėkingas už galimybę pabendrauti su pačiomis ryškiausiomis kultūros pasaulio asmenybėmis, „grandais", kurių daugelis jau yra iškeliavę anapus, o kitų tokių, ar bent panašių į juos nėra ir nebus. Štai vardinu sau garsiųjų savo pašnekovų pavardes, su kuriais jau niekas šiandien neturi galimybės pasišnekėti, ir pats sau pavydžiu: Eimuntas Nekrošius, Gediminas Girdvainis, Bronius Kutavičius, Arvydas Šliogeris, Sigitas Geda, Juozas Aputis, Vytautas Bložė, Marcelijus Martinaitis, Jurgis Kunčinas, Saulius Mykolaitis, Vytautas Kernagis (...) ir dar geras puslapis pavardžių, be kurių lietuvių kultūroje atsivertų niekuo neužtinkuojamos spragos.

- Ar karūnavus visas pelnytas literatūrines premijas Nacionaline, pasijutot esąs didžios literatūros dalimi, galįs neberungtyniauti su kitais dėl vietos šiame olimpe?

- Nuskambės banaliai, gal net neįtikinančiai, bet su didėjančia patirtimi ir, tikiuosi, išmintimi suvoki, kad rungtynes dera palikti krepšiniui, o poezijoje vienintelis realus konkurentas bet kuriam rašančiajam tėra jis pats. Tiksliau - tuštuma, kuri laimės, jei kuriantysis savęs nepažabos, apsileis, nusvarins rankas, neteks tikėjimo kūryba ar savimi.

Neslėpsiu, kitados tikrai labai troškau tapti Nacionalinės premijos laureatu, tačiau tą troškimą akimirksniu ir visiems laikams „išgydė" viena vienintelė mano žmonos Žanetos ištarta frazė: „Geriau tegu žmonės stebisi, jog nesi laureatas, nei, kad stebėtųsi, jog juo esi".

Su amžiumi tuštybės žmoguje mažėja, kaip mažėja noras madingai rengtis, daryti įspūdį, žvangėti medaliais ar skambiais titulais, demonstruoti save per du sprindžius geresnį, didesnį, gabesnį, nei iš tiesų esi... Nežinau, patikėsit, ar ne, bet jau seniai gyvenu ir eilėraščius rašau ne ko nors norėdamas pasiekti, o besimėgaudamas pačiu gyvenimu ir pačia kūryba. Esu pasirinkęs, esu pamilęs poeziją, tad gyvenu su ja, skaitau ją ir rašau ją tik todėl, kad taip gyventi man įdomiau, gražiau, svaigiau. Ir tai - viskas, to pakanka.

Kai buvau eiles rašantis moksleivis, svajojau, kad ateitų toks laikas, kai leidyklos leis mano knygas ir bus žmonių, kuriems mano eilėraščiai patiks. Tai išsipildė. Būtų negražu tuo nepasitenkinti.

- Tik ar yra prasmės premiją vadinti nacionaline, kai globalizacija tirpdo tautinius skirtumus ir menas tampa vis labiau kosmopolitiškas...

- Man tas žodis „nacionalinė" visame šiame įvertinime ir yra svarbiausias - kertinis. „Globalizacija", „žmonija" skamba viltingai tik tada, kai kalbama apie planetos atšilimą, atmosferos užterštumo ir apskritai entropijos pažabojimą, kosmoso tyrinėjimą, mokslo ir medicinos atradimus, žmogaus pažinimą, bendražmogiškąsias moralės normas - žodžiu, visą pasaulį draugėn sutelkti turinčias problemas, iššūkius bei visai planetai priklausančius mokslinius, technologinius laimėjimus. Visais kitais atvejais globalizacija, mano nuomone, ne tik nereikalinga, bet netgi žalinga.

Tautų įvairovė, kalbų įvairovė, kultūrų įvairovė, valstybių įvairovė yra neabejotinas gėris - aksioma, nereikalaujanti jokių diskusijų ir susitarimų. Kultūrų nacionalumas yra prigimtinis, savaiminis, neišvengiamas. Daugiausia, ką gali pasiekti bet kuri pasaulio tauta - tai sukurti unikalią nacionalinę kultūrą. Tai ir yra vienintelė įmanoma tautos išsipildymo forma.

Prisiminkim senovės graikus. Jų jau šimtmečių šimtmečiai kai nebėra, o jų nacionalinė kultūra - tebegyvuoja, tebežavi mūsų protus ir sielas. Kiekvienos tautos kalba, savimonė, istorinės patirtys, papročiai, tautosakos lobynai - visa yra autentiška ir unikalu. Tai ir yra nacionalumas. Būtent čia ir yra kiekvienos tautos kultūros vertė. Tai - kraujas, tekantis kiekvienos tautos gyslomis. Nelikus nacionalinių skirtybių nelieka tautų. Manau, tie, kurie šiandien garsiai skelbia, kad nacionalumas, tautų įvairovė yra atgyvena - patys tuo nė per nago juodymą netiki, jie tiesiog gudrauja, kurdami galimybių lauką savo tautos kultūrai dominuoti kitų tautinių kultūrų, kalbų, valstybingumo ambicijų atžvilgiu.

Na, pamąstykime, kad ir apie Europos Sąjungos mėginamą įtvirtinti „tiesiog europiečio" tapatybės pastangą. Negi esama nuoširdžiai tikinčių, jog prancūzai, vokiečiai ar (net juokinga) italai rimtai svarsto apie galimybę atsisakyti savo nacionalinės tapatybės, savo kalbos, savo nacionalinės kultūros, pasididžiavimo pabrėžiant atstovavimą savajai tautai? Be abejo, ne.

Jei pamanėte, kad pamiršau klausimą ir nutolau į lankas, tai tikrai ne - visa tai išsakiau būtent todėl, kad užbaigčiau šitaip: labai gerai, kad šis aukščiausias mūsų valstybėje menininkui skiriamas apdovanojimas yra ženklintas žodžiu „nacionalinis", žodžiu, veikiančiu kaip saugiklis, kaip atminties gaivintojas, kaip gynybinė užkarda.

- Kažkas yra pavadinęs poetus žmonijos širdimi, kurioje slypi ir meilė, ir tiesa, nes jie rašo tai, kas jiems nuoširdžiai rūpi. Galėtumėt pasakyti, kas jums nuoširdžiai rūpi šiandien?

- Nemanau, kad mane, ar poetų bendruomenę derėtų laikyti žmonijos širdimi, nemanau, kad manyje ar kituose poetuose slypi daugiau meilės ir tiesos, nei eilėraščių nerašančios mano mamos širdyje ir sąmonėje, ar eilėraščių nerašančios jūsų širdyje bei sąmonėje, ar bet kuriame kitame žmoguje.

Kas rūpi šiandien? Klumpu ties šiuo klausimu, Danute - tiek daug dalykų man šiandien rūpi, kad neįstengčiau visko išvardinti. Apie tai, kas rūpi - kalba kiekvienas mano eilėraštis, kiekvienas mano rašomas tekstas dainai, kalba renginyje nuo scenos, mano literatūros paskaitos vaikams mokyklose, provincijų bibliotekose, bažnyčiose, bendravimuose su skaitytojais, taip pat - kiekvienas mano rašytas straipsnis, kiekviena vakarinė mano malda, apie tai pasako ir mano žvilgsniai, šypsenos, bučiniai, rankos paspaudimai sveikinantis, mano slapčiomis nubrauktos ašaros, mano nesutramdomo pasipiktinimo kupini smūgiai kumščiu į stalą, mano ilgesingi ar sunkūs atodūsiai...

Daugiau nei devynias dešimtis išgyvenęs, mirties patale begulėdamas poetas Česlovas Milošas yra pasakęs: „Esu labai senas žmogus ir šio pasaulio reikalai man jau visai nerūpi. Išskyrus vieną - kas bus su Lietuva?". Norėčiau kad ir manieji paskutiniai žodžiai būtų tie patys.

- Kai mūsų stalai stovėjo kaimynystėje, prisimenu, kartą kalbėjote, kad mes gyvename laike, kuris jau buvo, ir kad tinkamiausia jį vadinti skaistykla. Radau vienoje knygoje poetišką skaistyklos apibrėžimą: tai vieta, kur žmonės kenčia, kad nėra meilės. O pragaras yra vieta, kur žmonės nebežino, kad apskritai ta meilė yra ir kankinasi nebežinodami dėl ko. Ar šita vieta jums neatrodo Lietuva?

- Oi, ne, nesutinku. Yra čia meilės ir kitą sykį - labai gražios, taurios, pasiaukojančios, netgi antžmogiškos. Visko čia yra per pusę - ir meilės, ir neapykantos, ir gėrio, ir blogio, ir šventųjų, ir žmogiškumą praradusių, demonais bei žvėrimis virtusių. Ir išminties čia yra, ir genialumo, bet lygiai taip yra ir bukumo, ir visiško išgvėrimo, ir tauraus tiesumo, ir šlykščios veidmainystės. Viskas būtų puiku, jeigu tarp viso to, ką čia išvardinau, egzistuotų takoskyra, bent neryškios punktyrinės ribas žyminčios linijos.

Didžiausia bėda ir yra ta, kad jokios takoskyros nėra - viskas persipynę, kaip prancūziškam kine, kur nėra nei teigiamų herojų, nei neigiamų, kur viskas baigiasi nei blogai, nei gerai. Kažkur yra pasakyta, kad fronto linija eina per kiekvieno žmogaus širdį. Sutinku, daug kartų girdėti žodžiai, bet, nepaisant to, vis tiek yra teisingi.

Žinot legendą apie tai, kaip Leonardas Da Vinčis tapė „Paskutinę vakarienę"? Tai, žinoma, nieko bendro neturi su tiesa, bet legenda labai graži. Joje sakoma, kad Da Vinčis lengvai nutapė visus personažus, tačiau dviem iš jų labai ilgai ir sunkiai ieškojo veidų prototipų - Jėzui ir Judui.

Galų gale giedantį bažnyčios chore surado jaunuolį, kurio veidas spindėjo gerumu ir taurumu, teisumu, dora, skaistumu bei gailestingumu. Dailininkas pasikvietė tą jaunuolį pozuoti ir pagal jo veidą nutapė Jėzų. O Judui prototipo ieškojo dar septynerius metus. Galiausiai apsišlapinusį griovyje surado girtuoklį, kurio veide buvo įrėžti žiaurumas bei suktybė, gobšumas bei nuopuolis, išdavystė bei egoizmas. Atvilko Da Vinčis už pažastų girtuoklį į savo studiją ir ėmė tapyti. Po kurio laiko girtuoklis prasimerkė, atsigaivelėjo, žvilgtelėjo į tapomą paveikslą ir tarė: „Žinau šį paveikslą - prieš septynerius metus pozavau jam, kai tapėte Jėzų".

Štai ką turėjau galvoje, lygindamas šį pasaulį su skaistykla - kad nėra čia nieko išbaigto ir galbūt gyvename stebimi, kad iki galo atsiskleistų mūsų dvasiniai portretai - ar Jėzui būsime tinkami pozuoti, ar Judui, nes kiekviename mūsų šiandien dar slypi ir tas, ir anas.

Na, o Lietuva, man asocijuojasi ne su pragaru - greičiau su rojumi, kurį dėl mus valdančių iliuzijų, sėkmingo kitų kraštų „piaro", negebėjimo vertinti to, ką turime ir savo nemokšiškumo, klaidingai laikome pragaru. Ne taip seniai pabuvojau Egipte, Izraelyje. Dairiausi po saulės išdegintą, nevaisingą žemę, nykius peizažus ir mintyse dėkojau Dievui už mums dovanotą Lietuvą - gražią it nuotaką ir jaukią it mylinčios mamos glėbys.

Na, o jei gyvenimas čia sutvarkytas ne taip, kaip derėtų, kad jaustumėmės laimingi, tai nepamirškime - mes tam čia tam ir esame, kad padarytume jį geresnį, jaukesnį, kad tos tarpusavio meilės čia atsirastų daugiau. Čia gal būt ir yra mums skirta skaistykla - dvasiškai užaugti tiek, kad suvoktume - esame čia atėję ne valgyti rojaus vaisius bei pykti ant visų aplinkinių, jei tų vaisių nėra, o tuos vaisius kitiems išauginti.

- Sausio pradžioje jums sueis penkiasdešimt. Ar jaučiatės kelio viduryje? Nebūgštaujat, kad vaiką jumyse pradės stelbti branda? Nebijote, kad imsite senti?

-Jei tikėčiau, kad man atmatuotas šimtas, galėčiau sakyti, jog esu kelio viduryje, bet logiškiau manyti, kad tas kelio vidurys buvo mažiausiai - prieš gerą dešimtmetį. Savo garsiąją eilutę: „Gyvenimo nuėjęs pusę kelio", - didysis Dantė Aligjeris parašė būdamas keturiasdešimt trijų, vos trylikai metų likus iki savosios mirties. Taigi, kur tas kelio vidurys - nebuvo lemta žinoti net pačiam didžiausiajam iš poetų, tad ką jau kalbėti apie mus, paprastuosius.

Senatvės nebijau, nes kuo toliau, tuo tvirčiau įsitikinu, kad jos, kaip tokios - apskritai nėra, ji visuomet tėra pastebima tik kitų ir tik iš šalies, o viduje - nors kokybinių (išmintimi, branda, saikingumu, morale matuojamų) pasikeitimų tikrai esama, pati esmė, žmogaus „aš" branduolys amžiaus kaip ir neturi - matai viską tomis pačiomis akimis, myli ta pačia širdimi, vertini, kad ir kintančiu, bet vis tiek tuo pačiu protu...

Retsykiais besiskutant priešais veidrodį, žiūrint į savo veidą, su tuo veidu, kuris įsirėžęs mano pasąmonėje, neturintį beveik nieko bendro, šmėsteli keista mintis: „Skutu štai kažkokį vyriškį", bet tik nusišypsau ir nei išsigąstu, nei nuliūstu - mano kailis ir yra mano, tas vienintelis, nors ir nušiuręs, gerokai padėvėtas, bet įprastas, mielas, į jokį kitą nekeistinas.

- Turbūt senelio pranašiškas genas išsidavė jumyse, numatant savo ateitį. Gal juo galite pasinaudoti atsakydamas ir į šitą klausimą: jeigu vyraujančiam liberalizmui nieko nereiškia Dievas, jeigu ir tautiškumas, ir Tėvynė, lytis, nuodėmė jiems tėra pramanai, kas bus toliau?

- Kai apie mūsų laukiančią ateitį kitados paklausiau šviesaus atminimo didžio lietuvių filosofo Arvydo Šliogerio, jis atsakė: „Grimsime į kapitalistinį pragarą". Apsidžiaugiau jo atsakymu ir sakau: „papasakokit detaliau - paprotinkit žmones, gal išsigąs, apsisuks ir pasirinks kitą kelią". O A. Šliogeris liūdnai nusišypsojo: „Deja, esu įsitikinęs, kad absoliučiai daugumai tas pragaras patiks".

Čia pesimistinė atsakymo dalis. Bet aš esu optimistas. Neabejoju, kad pasaulis grįš prie amžinųjų vertybių, atsižais visom šiom „šiuolaikiškom" ir „progresyviom" filosofijos „revoliucijom", supratęs, kokios jos birios, skurdinančios ir netgi pavojingos. Neabejotinai sugrįš ir prasmė, ir vertė į žodžius „Dievas", „Tėvynė", „šeima", išliks ir lytys, ir meilė, o ne kova tarp jų - nes tai ne pasirenkami dalykai, kaip ir tėvai, gimtoji kalba, gabumai bei aistra vienai ar kitai veiklai, gimimų ir mirčių ratas.

Kaip ir kiekvieno paskiro žmogaus gyvenime - svarbu juk ne tai, kad retsykiais klumpame, o tai, kaip atsikeliame ir kokias pamokas iš to klupimo išsinešame. Teisingai įsisąmonintas klupimas ar nuopuolis augina labiau, nei sėkmės ir triumfo akimirkos. Pasaulis ne kartą jau smuko ir kilo, svaigo nuo dar didesnių kvailybių bei dekadansų, atsiprausė ir atgailavo po dar didesnių purvų, po didesnių žiaurybių. Todėl po dardėjimo į nuokalnę pasaulis vėl kops ant kalniuko - neabejoju.

Bet štai jei paklausite, ar visa tai įvyks mums dar gyviems esant - tik gūžtelėsiu pečiais.