Pasaulinio garso „paukščių kalbos“ specialistas

Sveikindami su aukščiausiu Lietuvos kultūros asmenybėms skirtu įvertinimu, apie kelius, atvedusius į mokslo ir pripažinimo viršukalnes, kalbamės su vienu iš šešių šiųmetinių Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatų - semiotiku, literatūros kritiku, paties Napoleono įsteigto „Akademinių palmių“ ordino kavalieriumi Kęstučiu NASTOPKA.

- Asmeniškai man būna šiek tiek skaudu, kai, paskelbus Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatus, tauta, išskyrus premijos sumą, lieka nieko apie tuos laureatus nesužinojusi. Kad taip nenutiktų, prabėkime lakoniškai jūsų gyvenimo ir darbų dominantėmis...

- Esu gimęs 1940-aisiais, dar nepriklausomoje Lietuvoje, bet pirmiausia, ką pamačiau ir įsiminiau šiame pasaulyje, buvo karas: Biržuose gatve vaikštantis austrų kareivis su trumpomis kelnėmis ir povo plunksna prie kepurės, lindėjimo slėptuvėje akimirkos antskrydžio metu, po sprogimų aukštyn šaunantys žemių fontanai, patrankos sviedinys, kritęs visai šalia kelio, kuriuo keliavome iš vieno Žemaitijos kaimo į kitą...

Paskui - ne ką mažiau šiurpesni pokario vaizdai: sovietų iškilmingai susprogdintas Nepriklausomybės paminklas (biržiečių su meile visad vadintas „Birute“), į šalis pažyrantys betono gabalai, Lietuvos partizanų kūnai, eilėmis išguldyti turgaus aikštėje, už ryšius su sovietais rezistentų sušaudytas mokytojas...

Istoriniai lūžiai neišvengiamai keitė ir mano sąmonę. Vaikystėje buvau itin aršiai nusiteikęs prieš sovietų okupantus, o mokykla greitai mane „perauklėjo“ - tapau pionieriumi, vėliau - komjaunuoliu, galiausiai - mokyklos komjaunimo sekretoriumi... Nelabai paranku šiandien tai pripažinti, bet iki pat Prahos pavasario nuoširdžiai tikėjau sovietų ideologija. Dar būdamas pionierius į Stalino mirtį atsiliepiau tokiomis eilėmis: „Graudžiai Maskvoj pravirko Kremliaus bokštai,/ Nustojo plakus Genijaus širdis,/ Žmogus, kuris pasauliui laimės troško,/ Daugiau naujos dienos nebematys...“ (Juokiasi.)

- Keistais keliais artėjote link literatūros. Sakykit, nejaugi būtent „Stalino genijus“ patraukė jus imtis plunksnos ir studijų?

- Ne, ne Stalinas. (Juokiasi.) Buvau aistringas knygų skaitytojas, eilėraščių rašinėtojas, mintyse, manau, jau anuomet siejau savo ateitį su literatūra - manuosius eilėraščius spausdindavo rajoninis laikraštis, buvau aktyvus literatų būrelio veikėjas... Iš mokyklos laikų dar turiu Kazio Sajos dedikaciją jo pjesių knygoje, kur užrašyta: „Plunksnos broleliui, Kęstučiui Nastopkai“, manuosius bandymus buvo pagyręs poetas Eugenijus Matuzevičius...

Žodžiu, jaučiausi esąs „ant bangos“, neabejojau tapsiąs poetu, tad ir į lituanistiką įstojau tikėdamasis, kad ten patobulinsiu savuosius rašymo įgūdžius.

- O universitetas jus iš būsimo poeto pavertė esamu kritiku?

- Bet juk tai natūralu - išmokęs giliau suprasti literatūrą, blaiviau ėmiau vertinti ir savuosius bandymus. Supratau, kad prastų ir vidutinių knygų pasaulyje nėra reikalo dauginti, todėl ne tik nustojau pats rašyti, bet ir ėmiau kritikuoti kitus. (Juokiasi.) Tokių iš „kūrėjų“ persikvalifikavusių į akademinio pasaulio žmones mūsų kurse buvo ir daugiau - profesoriai Aleksas Girdenis, Albertas Rosinas taip pat šventai manė būsią poetai...

Mūsų kartai pasisekė - mums dar dėstė Meilė Lukšienė, Vanda Zaborskaitė, Irena Kostkevičiūtė, žavėjausi Donato Saukos poezijos seminarais... Na, o mes - Algimantas Bučys, Vaclovas Mikailionis ir aš - buvome neperskiriamų kairuoliškų maištininkų trijulė, visuotinai pravardžiuojama futuristais, mat visi vaikščiodavome su tokiomis charakteringomis kepurėmis su snapeliais... Pats viduje anuomet buvau toks „futuristas“, kad vos vos savanoriu neišvažiavau į plėšinius Kazachstane, kur, maniau, pažinsiu „tikrąjį gyvenimą“ ir parašysiu apie tai apybraižą. O kai kilo įtampa tarp Kubos ir JAV, rimtai planavau važiuoti padėti Fideliui su ginklu rankose. Net ispanų kalbos tuo tikslu buvau pradėjęs mokytis... (Juokiasi.)

Vienu esmingiausių savo gyvenimo lūžių vadinu aspirantūros studijas Rygoje, kur buvau siųstas kaip gabus ir stropus studentas rašyti disertacijos apie lietuvių ir latvių literatūrų ryšius.

Rygoje susipažinau su studentais rusistais (dalis jų ir dabar pasaulyje žinomi literatūros žmonės), o jie važinėjo į Tartu, į Jurijaus Lotmano seminarus, parsiveždavo iš ten įvairiausios lektūros... Būtent iš jų pirmą kartą išgirdau žodį „semiotika“ ir ėmiau ja domėtis.

Ryga pakeitė ne tik estetines, bet ir politines mano pažiūras - pasiklausius Andrejaus Siniavskio, kitų režimo persekiotų, vėliau netgi suimtų ir kalintų mąstytojų paskaitų, manasis kairumas ėmė gana sparčiai garuoti.

Disidentu aš, suprantama, netapau, tačiau J.Lotmano semiotikos veikalai įstrigo visam gyvenimui. Vėliau susipažinau ir su juo: klausiausi jo paskaitų tuometiniame Vilniaus pedagoginiame institute, stažavausi pas jį Tartu universitete. Su Algirdu Juliumi Greimu, kuris, kaip žinome, yra Paryžiaus semiotikos mokyklos įkūrėjas, susipažinau 1971 metais, kai jis lankėsi Vilniuje. Prancūzų kalbą, tiesą sakant, vien dėl semiotikos ir išmokau - dėl galimybės skaityti A.J.Greimo veikalus.

- Pats esu buvęs jūsų studentas, tad ir A.J.Greimo, ir J.Lotmano veikalų teko ir man paragauti, tačiau norėčiau, kad dabar keliais sakiniais plačiajai visuomenei paaiškintumėte, kas yra toji semiotika - nes būtent už įdirbį šio mokslo baruose esate įvertintas Nacionaline premija.

- Semiotikos apibrėžimas sako, kad tai yra mokslas apie ženklus ir ženklų sistemas, bet tai - ne itin tikslu. A.J.Greimas semiotiką apibrėžia kaip pastangą moksliškai aprašyti reikšmes. Vien semiotikos terminų - du stori žodyno tomai, o be jų sunku ką nors suprasti. Būtent tai skaitytojus labiausiai atbaido nuo semiotinių tekstų. Štai kad ir profesorius Arvydas Šliogeris semiotiką vadina paukščių kalba ir griežtai atsisako tos paukščių kalbos mokytis. (Juokiasi.) O dailininkas Žibuntas Mikšys dar „pasūdo“, kad A.Šliogeris įžeidžia paukščius - nes paukščių kalba kur kas aiškesnė ir lengviau išmokstama nei semiotikos. (Juokiasi.)

Taigi, semiotikos tyrimo objektas - reikšmė. O mes juk gyvename reiškiančiame pasaulyje. Todėl tam tikra prasme visi šio pasaulio žmonės yra semiotikai, nes jie nuolat laužo galvas, mėgina suprasti, ką viena ar kita reiškia: ką reiškia, kad ši, o ne kita politinė partija laimėjo rinkimus, ką reiškia močiutės atodūsis, ką reiškia mudviejų pokalbis, ką reiškia Nacionalinės premijos teikimo formuluotė: „Už pasaulinį pripažinimą pelniusios lietuviškosios semiotikos puoselėjimą ir literatūros kūrinių supratimo meną...“

Semiotikos tiriamų krypčių yra begalė. Aš apsistojau ties literatūros semiotika, prisidėjau prie Greimo semiotikos studijų centro Vilniaus universitete įkūrimo, dalyvauju tarptautinėse semiotikų konferencijose Prancūzijoje, Italijoje, Šveicarijoje, Suomijoje... Ten visuomet stengiuosi kalbėti apie lietuviškus dalykus - analizuoti imuosi, pavyzdžiui, Gedimino laiškus, Marcelijaus Martinaičio „Kukučio balades“... Išlikę gražūs ryšiai su Paryžiumi, su Tartu universitetu, su Italija, kurią reikėtų vadinti aktyviausiu šių dienų semiotikos židiniu pasaulyje. Nuo 2005 metų turime semiotikos magistrantūrą - kasmet paleidžiame į pasaulį apie dešimt penkiolika jaunų semiotikos specialistų, mūsų darbų tęsėjų...

- O šiandien dar profesoriaujate?

- Turiu afiliuoto profesoriaus statusą. Tai reiškia - turiu teisę dėstyti, manasis parašas galioja, tačiau neturiu teisės iš to uždirbti pinigų. (Juokiasi.) Tad kartais dar kiek padėstau.

- Labai malonu būtų sužinoti ką nors apie jus - ne profesorių ir ne semiotiką - gyvą paprastą žmogų. Ką mėgstate veikti, kai nesėdite prie skaitomų ir rašomų knygų?

- Man ypač daug džiaugsmo teikia bendravimas su studentais - tai mane įkvepiančios jaunos protingos asmenybės, kurios manęs klausdamos verčia galvoti - taip skatina augti ir mane patį.

Nuo studijų metų dievinu kalnus. Didis alpinistas nesu, bet esu užkopęs į Elbrusą, vaikščiojęs po Pirėnus, Alpėse, Italijos Alpėse, Kretoje... Žinoma, su amžiumi iššūkių mažėja, bet laipioju, kartais sutikti jaunesni kalnų kopėjai net stebisi tokio dėdulės ryžtu.  (Juokiasi.)

- Kadangi laureato žodis yra svaresnis ir girdimesnis, norėčiau, kad bent kelis sakinius tartumėte apie Lietuvos kultūros padėtį, apie opiausias nūdienos problemas?

- Semiotinės nūdienos politinių ir kultūrinių reiškinių analizės nesitikėkite, bet kaip Lietuvos pilietis pasakysiu: stinga valdžios dėmesio kultūrai ir visuomenės kultūrizavimo. Sukerojusi mintis, kad kultūra antraeilis, nebūtinai reikalingas dalykas, mano nuomone, yra viena skaudžiausių net ne Lietuvos kultūros, o Lietuvos valstybės žaizdų.

Kad ir kalbant apie lietuvių kultūros sklaidą pasaulyje - šiandien sukuriama  vertingos lietuviškos grožinės ir mokslinės literatūros, kuri neabejotinai sulauktų tarptautinio dėmesio - tačiau nėra jokios kultūros sklaidos, vertimų  politikos, jokio suinteresuotumo savuosius šviesulius rodyti, jais didžiuotis.

K.Nastopkos dosjė

Gimė 1940 m. kovo 18 d. Kaune. Augo Biržuose. 1957-1962 m. studijavo lituanistiką Vilniaus universitete. 1966 metais apgynė filologijos mokslų kandidato disertaciją „Lietuvių ir latvių literatūrų ryšiai 1800-1917 m.“

1966-1972 m. - Lietuvos MA Lietuvių kalbos ir literatūros instituto jaunesnysis mokslinis bendradarbis. Čia parašė monografiją „Lietuvių ir latvių literatūrų ryšiai“, institute pradėjo tyrinėti naujųjų laikų lietuvių poeziją, taikydamas struktūrinės analizės principus. Tyrimo rezultatai išdėstyti straipsnyje „Poetinė lyrikos kalba“ (Šiuolaikinės lietuvių literatūros bruožai, 1969). Ėmė skelbti kritikos straipsnius ir poezijos knygų recenzijas. Recenzuodamas Juditos Vaičiūnaitės, Sigito Gedos, Vytauto Bložės, Jono Juškaičio, Tomo Venclovos knygas gynė šiuos poetus nuo dogmatinės kritikos.

Nuo 1972 m. - tuomečio Vilniaus pedagoginio instituto dėstytojas, nuo 1976 m. - docentas, nuo 1988 m. - profesorius. Dėstė 1917-1940 m. lietuvių literatūros istoriją, lietuvių literatūrinės kritikos istoriją, vedė poezijos seminarus. Pirmaisiais nepriklausomos Lietuvos metais kartu su Albertu Zalatoriumi ir instituto kalbininkais kūrė savarankišką, nuo Maskvos nebepriklausomą lituanistikos dėstymo programą. 1989-1996 metais vadovavo Pedagoginio instituto Lietuvių ir užsienio ir Visuotinės literatūros katedroms. 1985 m. apgynė habilituoto daktaro disertaciją „Lietuvių eilėraščio poetika“. Jos pagrindu išleista monografija buvo įvertinta valstybine premija. 1991-aisiais išėjo jo kritikos straipsnių rinktinė „Išsprūstanti prasmė“.

Savo moksliniuose tyrimuose išpažįsta semiotikos metodologiją. Pradėjęs nuo pažinties su Lotmano Tartu semiotika, nuo 8-ojo dešimtmečio pradžios tapo A.J.Greimo Paryžiaus semiotikos mokyklos šalininku. Kartu su Sauliumi Žuku prisidėjo prie Greimo semiotinių studijų centro įkūrimo Vilniaus universitete.

Nuo 1992 m. - Vilniaus universiteto profesorius. 1998-2005 m. vadovavo Literatūros teorijos ir istorijos katedroms, 2007-2008 m. - Greimo semiotikos ir literatūros teorijos centrui. Semiotinių tyrimų krypčiai atstovauja esė rinkinys „Reikšmių poetika“ (2002) ir studija „Literatūros semiotika“ (2010). K.Nastopka yra išvertęs A.J.Greimo monografiją „Struktūrinė semantika“ (2005), apie 30 A.J.Greimo ir kitų semiotikų straipsnių, sudaręs A.J.Greimo mitologinių tyrinėjimų sąvadą „Lietuvių mitologijos studijos“ (2005). Savo semiotinius tyrimus, daugiausia remdamasis lietuvių kultūros pavyzdžiais, yra pristatęs tarptautinėse semiotikų konferencijose Paryžiuje, Lione, Limože, Urbine, Venecijoje, Berne, Helsinkyje, Tartu, Taline, Maskvoje.