respublika.lt

Partizaninė Manto Petravičiaus istorija

(0)
Publikuota: 2020 sausio 11 15:43:58, Irena BABKAUSKIENĖ
×
nuotr. 5 nuotr.
Sausio 12 d. visuose šalies „Forum Cinemas“ kino centruose bus rodomas premjerinis „Vanago portreto“ seansas. Mantas Petravičius žiūrovų lauks Šiaulių kino centre „Forum Cinemas“. Irmanto Sidarevičiaus nuotr.

„Mes dar turime tą partizaninį geną“, - sako tapytojas, dekoratorius, studijos „Vabalas“ įkūrėjas, šaulys Mantas Petravičius, dokumentiniame filme „Vanago portretas“ įkūnijęs legendinį partizanų vadą Adolfą Ramanauską-Vanagą. Režisieriaus Vytauto V.Landsbergio filmas yra ne tik apie Vanagą, bet ir apie jo refleksiją - kas gi Vanagas yra dabar? Mums visiems.

 

- Kaip tapote pagrindiniu filmo „Vanago portretas“ herojumi? - „Vakaro žinios“ paklausė talentingo portretisto, Karaliaus Mindaugo šaulių 10-osios rinktinės šaulio Manto Petravičiaus.

- Ilga istorija. 2017 metų pabaigoje feisbuko profilyje pamačiau, kad yra kuriamas filmas apie Adolfą Ramanauską-Vanagą. Tuo metu kaip tik skambėjo R.Vanagaitės knygos sukeltas skandalas ir legendinio partizano Vanago šmeižto kampanija. Dėl to Vytautas V. Landsbergis pakeitė filmo scenarijų. Pamačiau, kad labai daug žmonių nori pagelbėti, prisidėti prie filmo kūrimo, nes jis iš pradžių buvo kuriamas tik privačių žmonių lėšomis ar kitokia pagalba. Pagalvojau, kad galėčiau nupiešti Ramanausko-Vanago portretą, kurį kūrybinė grupė užsidėtų ant feisbuko profilio - bent taip galėčiau prisidėti prie filmo kūrimo darbų viešinimo.

Nupieštą portretą nusiunčiau Vytautui. Po kurio laiko jis paskambino ir pasiūlė susitikti. Buvo daug pamąstymų apie filmą, visokių bandymų, eksperimentų, bet liko tai, jog dokumentiniame filme aš piešiu A.Ramanausko-Vanago portretą.

- Ar esate nupiešęs ir daugiau partizanų portretų?

- Dar iki Vanago domėjausi partizano Juozo Lukšos-Daumanto asmenybe. Piešiau jo portretą. Daumantas ne tik pieštas, bet ir lipdytas - iš portreto bandžiau atkurti partizano galvą biustui. Tiesa, biustas liko nebaigtas. Pradėjau labai domėtis partizanais, skaityti knygas apie juos. Norėjosi kažką tokio padaryti, kad liktų po manęs. Likimas lėmė, kad galėjau prisiliesti prie paties partizanų vado A.Ramanausko-Vanago.

- Filmuojant „Vanago portretą“ vaikščiojote partizanų vado takais Merkinės miškuose, perskaitėte jo dienoraščius. Kokie jausmai lydėjo? Koks Vanagas jūsų akimis?


- Didelis žmogus. Ir labai daug iškentėjęs dėl to, kad pasirinko tokį kelią. Gal labiausiai mane sukrėtė tai, kad jis išėjo iš gimnazijos, palikęs mokinius. Dienoraščiuose jis rašo, kaip buvo skaudu ir sunku tą padaryti. Bet sąlygos ir aplinkybės lėmė, kad jis turėjo išeiti ir padėti miškuose esantiems kovotojams. Jame telpa daug kas - ir mokytojas, ir tėvas, ir karys, ir karžygys. Vaikščioti tomis pačiomis vietomis, kuriomis jis ėjo, buvo ypatinga ir netgi mistiška. Visa filmavimo grupė jautė, kad mes esame vedami, ne patys einame - mums rodo, kur eiti. Nes labai daug keistų momentų nutikdavo - mes ateidavome filmuoti vieną, o pasirodo, filmuojame visiškai kitą dalyką. Būtent to ir reikėjo filmui.

- Ką atsakote (arba ne) sakantiems, jog pernelyg idealizuojame partizanus?

- Iš tikrųjų beveik niekas tiksliai nežino, kaip ten buvo, visų smulkmenų niekada ir nesužinosime. Vyko karas. Visko buvo. Bet pats faktas, kad žmonės - ir išsilavinę, ir paprasti kaimo bernai - ėjo į mišką, daug pasako. Ėjo tie, kuriems iš tikrųjų rūpėjo ta žemė, kurią aria jų tėvai, rūpėjo, kad vaikai, kuriuos jie moko, ir toliau mokytųsi lietuvių kalbos ir visų vertybių. Jie suprato, kad visa tai reikia apginti. Nes jeigu jie neapgins, niekas to ir nepadarys. Jie stojo į žūtbūtinę kovą, kuri buvo nelygi - jie tą suvokė. Tai kaip kitaip juos prisiminti, jeigu ne herojiškai? Aišku, galime ieškoti blogųjų savybių, bet kalbėkime apie patį faktą iš esmės.

Partizano Liongino Baliukevičiaus-Dzūko dienoraščiuose yra rašoma, kad kovoti išėjo pats gražiausias tautos žiedas: idealistai, kurie tikrai nebuvo kariai. O visi prisitaikėliai, visi tie kombinatoriai liko. Ir išgyveno. Tad geriausiąją tautos dalį, tautos žiedą, mes esame praradę.

Kaip būtų šiandien? Atsakymas man aiškus, matant vis didėjančias Šaulių sąjungos gretas. Po Ukrainos įvykių žmonės vis stoja į šaulius. Stoja, nes jie nori sužinoti, kaip apginti šalį, jeigu to prireiktų. Tai, kad Šaulių sąjunga vis didėja, ir yra atsakymas tiems, kurie piktdžiugiškai sako: „Tada tai ėjo, o dabar tai tikrai niekas neis ginti Tėvynės.“ Matėme, kas buvo sausio 13-ąją, kas buvo per Baltijos kelią - mes dar turime tą geną, tą partizaninį geną, kuris kiekviename iš mūsų yra, tik ne visi gal sugebame pažadinti jį ir išgirsti.

- Per Antano Kraujelio-Siaubūno laidotuves Vilniuje pernai spalį stovėjote šaulių sudarytame garbės koridoriuje, kuriuo buvo nešamas karstas. Sakėte, tas laikas - šventas. Jaučiate pareigą pagerbti žuvusius kovotojus?

- Iki Vanago ir iki A.Kraujelio laidotuvių man partizanai buvo miškuose, jų žuvimo vietose. Aš tiesiog bastydavausi po miškus, nes turiu tokį darbą, kuris mane mėto po visą Lietuvą. Važiuodamas į nežinomą rajoną, visada prasukdavau pro partizanų mūšių vietas, stabtelėdavau prie pakelėse pastatytų kryžių. Tai, kad buvo atrasti partizanų vadų kūnai po tiek dešimčių metų - stebuklas.

- Į bažnyčią atsisveikinti su A.Kraujeliu atėjote su sūnumi. Jis jau tokio amžiaus, kad suprastų istoriją?

- Jis tą jau suvokia, dabar Povilui devyneri. Jis keliavo ir į Vanago laidotuves. Dar iki tol, kai aš skaitydavau knygas apie Juozą Lukšą-Daumantą ir kitus partizanus, sūnus prašydavo, kad ir jam paskaityčiau prieš miegą. Parinkdavau truputį ramesnes istorijas, linksmesnes - bandydavau supažindinti jį su ta skaudžia tema. Nes aš pats, būdamas mažas, nieko nežinojau apie partizanus. Ir močiutė, ir tėvas viską nutylėdavo. Manau, kuo anksčiau žmogus sužinos apie šį skaudų Lietuvos laikotarpį, tuo jam lengviau bus orientuotis ateityje, kai reikės rinktis, ar skaityti Lietuvos istoriją, ar gal geriau išvažiuoti padirbėti į kokį užsienį. Man atrodė, jog nusivesti sūnų į partizano laidotuves yra lyg ir tėvo pareiga. Atvesti naująją kartą, gimusią laisvėje, dėl kurios kovojo partizanai.

- Kokie partizaninio judėjimo faktai jums kelia daugiausiai emocijų?


- Visi etapai. Nors gal labiausiai išsiskiria pirmasis partizaninio karo etapas, kai visa Lietuva be jokio raginimo, be jokios per radiją pranešamos žinios, be kvietimo susirinkti pajudėjo - kiekvienas širdimi jausdamas ėjo į mišką. Tai buvo toks visuotinis bruzdesys. Vieni išėjo, o kiti, likę namuose, neišduodavo jų, jiems pagelbėdavo. Nes norint vieną karį aprūpinti ir maistu rūbais, ir kitkuo, reikia ne vieno žmogaus, o visos komandos žmonių, į kuriuos partizanas atsiremtų. Tad galima sakyti, jog sukilo visa Lietuva.

Tas pirmasis etapas buvo toks labai didingas ir jiems patiems, ir tautai. Atnešęs žinią, kad mes ir galime, ir turime priešintis. Pirmajame kovos etape partizanai dar laikydavosi didžiausiais būriais - rusai nedrįsdavo net žengti į mišką.

- Pernai vasario 16-ąją žmonėms padovanojote šventę, surengdamas fotosesiją Vyčio fone. Kaip gimė ši idėja?

- Mes su draugu dirbame kurdami interjerus. O laisvalaikiu, atiduodamas duoklę savo amatui - tapybai, - pradėjau kurti tokias didžiules drobes, prie kurių galima fotografuotis. Pagalvojau, kodėl nepadarius Vasario 16-ajai skirto fono. Pagaminome vieną tokią didžiulę (3x2,60 m) raudoną drobę su Vyčiu. Ir išėjome į gatvę, pasirinkę simbolinę vietą prie Jono Basanavičiaus paminklo. Visą dieną kvietėme žmones nusifotografuoti Vyčio fone - norėjome pasidžiaugti Vasario 16-ąja su Lietuva. Žmonėms tai nieko nekainavo. Ateidavo labai šviesūs, tikrai šią šventę švenčiantys žmonės šeimomis.

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
0
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Ar paspirtukininkams šalmai turėtų būti privalomi?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Kokia kalba bendraujančių žmonių padaugėjo jūsų gyvenamojoje aplinkoje?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

+5 +9 C

+5 +10 C

+7 +10 C

+14 +17 C

+9 +13 C

+12 +18 C

0-7 m/s

0-8 m/s

0-5 m/s