respublika.lt

Pamiršto knygnešio atminimą išsaugojo tik jo anūkė

(0)
Publikuota: 2021 kovo 14 14:19:40, Dalia BYČIENĖ
×
nuotr. 2 nuotr.
Vidai Švedaitei brangiausias senelio palikimas - prieš 100 metų išduotas lietuviškomis raidėmis parašytas pasas. Laimutės Keterienės nuotr.

Niekas negali pasakyti, kiek buvo knygnešių Lietuvoje. Vienų vardai išliko, kiti, už savo veiklą atkentę caro kalėjimus, liko nežinomi. Vienas tokių nežinomų - Griškabūdyje (Šakių r. sav.) gyvenęs Juozas Švedas. Gimęs 1863-aisiais, kai buvo uždrausta lietuviška spauda ir raidynas, jis bendravo su lietuvybės šaukliais Jonu Jablonskiu, Vincu Kudirka, kitais šviesuoliais. Apie tuos lietuvininkų susiėjimus iš savo mamos žodžių prisimena knygnešio J.Švedo anūkė, gimtosios kalbos mokytoja, kraštotyrininkė Vida ŠVEDAITĖ.

 

Ar būtų išgyvenęs lietuviškas žodis, jei, uždraudus lietuvišką spaudą, jo nebūtų nešę paprasti lietuvybės kareiviai - knygnešiai? Nesuskaičiuojami jų takai takeliai iš Prūsijos, Mažosios Lietuvos vedė į Didžiąją Lietuvą. Jais tamsoje per lietų ir pūgas plaukė lietuviškos maldaknygės, laikraščiai, knygos, taip laukiamos kiekvieno lietuvio namuose. Iš jų sudėti raidę prie raidės savo vaikus mokė motinos. Iš jų sėmėsi tvirtybės lietuviškos dvasios gaivintojai.

Senelio keliais

Užsiminus, ar trauka lietuvybei, gimtajai kalbai nebus tik iš knygnešio senelio, V.Švedaitė šypsosi. „Man lietuvybė buvo įskiepyta nuo pat šaknų, visada turėjau širdyje lietuvio priesaiką: kol gyva kalba, gyva ir Tėvynė. Man svarbiausia buvo mūsų kalba, papročiai, tradicijos. Tam likau ištikima, nors mokykloje nebedirbu", - sako mokytoja. Baigusi lietuvių kalbą ir literatūrą Vilniaus pedagoginiame institute,
V.Švedaitė buvo paskirta į Jurbarką, į Varlaukio pagrindinę (tuomet aštuonmetę) mokyklą. Ten dėstė lietuvių kalbą, kol mokyklą uždarė. Liko prisiminimai apie gabius savo mokinius, kraštotyrinę veiklą, darbą su jaunaisiais maironiečiais. Liko studija apie Varlaukio mokyklos istoriją.

Domėjimasis kraštotyra mokytoją paskatino atidžiau įsiklausyti į mamos prisiminimus apie jos tėvą, knygnešį J.Švedą. Skubino juos užrašyti, kol mama dar buvo gyva. Prisiminimų ne tiek daug, kad užtektų knygai, bet pakanka, kad įkvėptų didžiuotis ir suvokti, kokia didelė ir prasminga buvo knygnešių veikla.

„Mano tėviškė ten, kur senelio namai, Griškabūdyje. Šį miestelį galima vadinti kone visos Zanavykijos šviesuolių traukos centru. Tame krašte gimė Jonas Jablonskis (Rygiškių Jonas), Antanas Tatarė, Pranas Mašiotas, Pranas Vaičaitis. Mūsų tėviškė stovi pačiame miestelyje. Mama prisiminė: prie klėties sėdi Jonas Basanavičius su seneliu. Ateidavęs Jonas Jablonskis, jo brolis Antanas. Matydavo čia Vincą Kudirką, jie su seneliu kartu pagrodavę. Tame name, kur aš gimiau, šviesuoliai keisdavosi draudžiama spauda. Tėviškę aplankau retkarčiais. Man kiekvienas kampelis čia kvepia istorija. Čia tas sėdėjo, anas kalbėjo, tas atėjo. Vos ne susmegęs gimtasis namelis ir dabar tebestovi Griškabūdžio miestelyje. Apleistas, nes neliko kam jame gyventi. Bet visada čia labai miela sugrįžti. Man ta vieta tarsi stebuklas, gyva istorija", - pasakojo knygnešio anūkė V.Švedaitė.

Nenorėjo būti žinomas

„Senelis gimė Bliuviškių kaime netoli Griškabūdžio, valstiečių šeimoje. Buvo vienas iš devynių vaikų. Iš jų - septyni broliai. Sunkiai visiems teko pelnytis duonos kąsnį. Juozuką išleido pas Griškabūdyje gyvenantį tėvo brolį Adomą. Jis savo vaikų neturėjo, todėl brolio sūnų augino kaip savo vaiką, išleido į mokyklą. Būdamas gabus, senelis išsimokino vargonininku. Vargonuodavo Griškabūdžio bažnyčioje. Nešė iš Tilžės spaudą ir maldaknyges. Jis gerai mokėjo lenkų, rusų, vokiečių kalbas. Jo parneštas knygas daugiausiai platino brolis Antanas, tuo metu dirbęs Griškabūdžio valsčiaus sekretoriumi. Daug spaudos patekdavo pas Joną Jablonskį, kurį vietiniai gyventojai vadindavo Rygiškių Jonu. Juozas su broliu skaitydavo parsineštą spaudą ir kalbėdavo, „ateis šviesus rytas, tik reikia už jį pakovoti", - pasakojo V.Švedaitė.

Leidinį apie Šakių krašto knygnešius išleidę vietiniai istorikai, pedagogai mini 1858 m. gimusį Antaną Švedą. Baigęs pradinę mokyklą A.Švedas kaip ir brolis išmoko vargonuoti. Nuo 1874 m. tapo Višakio Rūdos parapijos vargonininku. Iš Nemirų kaimo ūkininko Jono Kudirkos gavęs pundą lietuviškų knygų, pradėjo jas platinti. Tokiam darbui sąlygos buvo palankios, nes policijos Višakio Rūdoje nebuvo, o ryšiai su bažnytiniais choristais buvo geri. 1879 m. persikėlė vargonininkauti į Griškabūdį. Draugavo su Jonu Jablonskiu, iš jo gaudavo „Aušros" laikraščių, kuriuos platino tarp patikimų žmonių. Nepriklausomos Lietuvos metais gyveno Griškabūdyje. Mirė 1930 m. Savo brolį Juozą jis pragyveno septyneriais metais.

Tačiau kodėl liko nepaminėtas jo brolis, knygnešys Juozas Švedas? „Jis prašė savo draugų niekur jo neminėti. Sakė, tiek atkentėjęs, nebenori vėl kentėti", - savo mamos žodžius atkartojo knygnešio vaikaitė V.Švedaitė.

Brangus prisiminimas

Iš to laiko, kai senelis gyveno, mažai kas išliko. Kas išliko, išsaugojo mokytojos mama Janina Žukienė. Tarp negausių daiktų ir kelios knygos. Ne tos, kurias knygnešiai gabeno, o tarpukario. Jas skaitė senelis. Iš to knygnešio anūkė sprendžia, kokia svarbi jos seneliui buvo lietuviška knyga. Senelis mokėjęs lenkų, vokiečių, rusų kalbas.

„Mano mama su tėčiu, grįžę iš Varnių, apsigyveno Vilkaviškio rajone, Keturkaimyje. Kai mama susirgo ir išvažiavo gydytis, parsivežiau ją pas save, į Lybiškius. Neprižiūrimą sodybą tuo metu kažkas nusiaubė, nugriovė kluoną. Mama namo palėpėje, lagamine slėpė Lietuvos trispalvę, senelio neštas knygas, raštus. Radome viską išplėšta, sunaikinta. Prisimenu tą lagaminą iš jaunystės laikų. Pavyko išsaugoti tik tai, ką anksčiau buvau spėjusi pasiimti. Domėjausi tautosaka, todėl keletą dokumentų iš tėvų namų parsinešiau. O ko nepasiėmiau, tas prapuolė. Pasiėmiau senelio pasą, išduotą 1920 metais, parašytą ant paprasto popieriaus lietuviškomis raidėmis. Mažutė knygelė su nuotrauka ir svarbiausiais duomenimis. Pirmame puslapyje užrašas - „Pasas", o paskutiniame - Gediminaičių stulpai.

Tą pasą, vienintelį išlikusį senelio dokumentą, mokytoja labai brangina. Nes būtent jame yra išlikusi senelio nuotrauka. Ir ne paties valia padaryta. Išduodant pasą, gavėjai būdavo nufotografuojami. Prie senelio paso rado ir seną, labai įspūdingą jo draugo Antano Jablonskio, kalbininko Jono Jablonskio brolio nuotrauką. Su Jablonskiais J.Švedas artimai draugavo.

Savo vaikams knygnešys J.Švedas yra pasakojęs, kaip jis bandė priešintis caro pataikūnams. Klebonas buvo liepęs per pamaldas chorui giedoti giesmes, prašančias, kad Dievas sugrąžintų baudžiavą, bet vargonininkas Juozas neklausydavo ir giedodavo priešingai. „Negrąžink baudžiavos, Dieve",- traukdavęs. Viskas tęsėsi, kol klebonas susigaudė, ką išdarinėja jo vargonininkas ir pranešė žandarams. Šie ėmė vargonininką persekioti. Kartą namelį, kuriame gyveno J.Švedas, apsupo žandarai. Slėptis nebuvo kur, teko lįsti į dūmtraukį. Žandarai nesumoję dūmtraukio patikrinti, todėl išvažiavo nieko nepešę. Antrą kartą atvykę suimti Juozo, jie su arkliais įjojo į Griškabūdžio bažnyčią per mišias. Galvojo, staiga užkluptas nespės pasprukti. Žinojęs, kad kunigas ant jo širsta, Juozas tą sekmadienį paprašė brolio Antano, kad šis prie vargonų jį pakeistų ir taip išsisuko.

Palaužė sveikatą

Keliaujant į Tilžę knygų, Juozui ne kartą yra tekę slapstytis nuo sieną saugančių sargybinių. Aukštose žolėse pilant lietui gulėdavo laukdamas, kol sargybiniai pasikeis. Yra net tekę plaukti lediniame vandenyje, vienoje rankoje laikant iškėlus drabužius. Ne visada pavykdavo išsisukti. Už knygų gabenimą ir priešinimąsi carui bei pareigūnams galiausiai J.Švedas buvo suimtas. Sėdėjo Gardino ir Smolensko kalėjimuose. Iš Smolensko teko grįžti pėsčiam, nes traukiniai buvo užkimšti pabėgėliais iš Rusijos gilumos. Kalėjimai ir persekiojimai atsiliepė knygnešio sveikatai. Paskutiniuosius gyvenimo metus sunkiai sergantį Juozą slaugė ištikimoji žmona Onutė.

„1921 m. vasario 2 dieną mano senelis paskutinį kartą nuėjo į bažnyčios raštinę, susirado metrikų knygą ir užrašė savo dukters Janinos gimimo metus. Su jį persekiojusia bažnyčia jis daugiau nebenorėjo turėti reikalų. Grįžo dėdės Adomo jam padovanotos žemės, nors jo gyvenimas buvo muzika ir knygos. Jis buvo savo laikmečio šviesuolis. Lietuvybė jam buvo svarbiausia", - pasakoja V.Švedaitė.

J.Švedas mirė 1937 m. vasario 14 d., o palaidojo jį Griškabūdžio kapinėse per tuomet neįprastai trumpą laiką - kitą dieną. Vasario 16 d. kunigai į kapines nelydėdavo.

FENOMENAS

Knygnešystė - XIX amžiaus Lietuvos istorijos fenomenas, patriotinė veikla, nukreipta prieš carinės Rusijos vykdytą lietuviškos spaudos ir raidyno draudimo politiką. Lietuviškos knygos ir laikraščiai daugelį metų ėjo iš rankų į rankas. Imperinės valdžios atstovai, matydami, jog nebegali sulaikyti slaptojo knygų platinimo, 1904 m. panaikino daugiau kaip 40 metų trukusį lietuviškos spaudos draudimą.

2004 metais UNESCO knygnešystę įvertino kaip unikalią ir pasaulyje neturinčią atitikmenų veiklą, o kovo 16-oji - įžymiojo knygnešio Jurgio Bielinio gimtadienis - oficialiai paskelbta Knygnešio diena.

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
0
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Ar paspirtukininkams šalmai turėtų būti privalomi?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Kokia kalba bendraujančių žmonių padaugėjo jūsų gyvenamojoje aplinkoje?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

+5 +9 C

+5 +10 C

+7 +10 C

+14 +17 C

+9 +13 C

+12 +18 C

0-7 m/s

0-8 m/s

0-5 m/s