respublika.lt

Paminklus rezistencijos aukoms statė idealistainuotraukos (17)

2020 lapkričio mėn. 01 d. 15:41:50
Dalia BYČIENĖ

1941 m. tremtinys, pedagogas, istorikas Algimantas Lelešius 31-erius gyvenimo metus atidavė mokyklai. Po to 24 metus tyliai triūsė prie Sūduvos esančiame rezistencinės kovos istorijos Marijampolės Tauro apygardos partizanų ir tremties muziejuje. Kartu su bendraminčiais ieškojo partizanų palaikų, už savo pinigus statė jiems paminklus. Pamažu išeinant pokario kovų kovotojams, tremtiniams kuklių paminklų nebėra kam statyti. Dabar valstybė stato brangius monumentus, tačiau jie neretai sulaukia visuomenės kritikos.

×
nuotr. 3 nuotr.
Buvęs pedagogas Algimantas Lelešius Marijampolės Tauro apygardos partizanų ir tremties muziejuje dirbo 24 metus. Kazimiero Linkevičiaus nuotr.


- Už savo pinigus esate pastatęs ne vieną paminklą partizanams, rezistencinės kovos dalyviams. Kas jus įkvėpė? Gal turėjote partizanų iš artimųjų?
- klausėme Algimanto LELEŠIAUS.

- Neturėjau. Kai vyko rezistencinė kova, manęs Lietuvoje nebuvo. Mes su mama po 16 metų tremties Altajuje sugrįžome tik 1957 m. Tėvas mirė 1942 metais Rešotų lageryje. Kas Lietuvoje vyko pokariu, tuo metu buvo nutylima, nes už menkiausią žodį grėsė persekiojimai. Mane pagavo Atgimimo banga. Pradėjau domėtis pokario rezistencine kova ir stengiausi padaryti kažką gero. Esu vienišas, dirbant pinigų šiek tiek susitaupydavo, tuo ir pasinaudojau, prisidėdamas prie rezistencinės kovos dalyvių atminimo įamžinimo. Paminklas Pranui Dovydaičiui Kazlų Rūdoje man kainavo 20,5 tūkst. litų. Žinojau, kad savivaldybė niekada to paminklo nebūtų pastačiusi. Jei net dešimt kartų daugiau už tą paminklą pasiūlytų, niekada jo neatiduočiau. Tai labai brangus, labai patriotiškas ženklas. P.Dovydaitis buvo sušaudytas Sibire 1942 m.

- Pastebėjau, kad ypač išskiriate Kazlų Rūdoje, prie bažnyčios, pagal savo projektą ir už savo lėšas pastatytą paminklą Tauro partizanų apygardos kunigams rezistentams Antanui Yliui ir Justinui Lelešiui...

- Šitas paminklas pastatytas ne vien už mano pinigus, prie to prisidėjo žinoma žolininkė Magdalena Gudaitienė. Paminklas kunigams rezistentams Kazlų Rūdoje yra vienintelis toks Lietuvoje. Dėl jo aš kovojau penkerius metus, buvo net mano langai daužomi. A.Ylius buvo Skardupių klebonas. Pas jį rinkosi rezistentai, ten 1945 m. rugpjūčio 15 d. įkurta Tauro apygarda. Jis suprato, kad okupacija didelis blogis. Dvasininkas dėl to 10 metų kalėjo Vorkutoje. Apygardos kapelionas J.Lelešius, mano bendrapavardis, buvo kaip reta drąsus kunigas. Žuvo išduotas vienoje sodyboje prie Veiverių, kartu su penkiais partizanais. Daug kunigų rėmė partizaninį judėjimą, bet jie buvo nedrąsūs, nesiryžo partizanams padėti.

Paminklai - ne tik antkapiai ir kryžiai. Rinkau parašus, kad Sūduvoje gimusio vyskupo Vincento Borisevičiaus vardu būtų pavadinta gatvė Kazlų Rūdoje. Tokio žmogaus vardu galima pavadinti bet kokio miesto gatvę. Jis buvo didvyris, kankinys, 1946 m. lapkričio 18 d. sušaudytas Tuskulėnuose.

- Ar esate skaičiavęs, kiek pinigų išleidote pokario kovų aukų įamžinimui?

- Neskaičiuodavau. Priklausiau Politinių kalinių ir tremtinių sąjungai, ten vykdavo rinkliavos. Būdavo, paragina remti knygą apie partizanus, tad skiriu kokius 600 litų. Kai buvo kuriamas filmas apie partizaną Vaclovą Voverį-Žaibą, paaukojau 1000 litų. Ne tik aš ir kiti aukojo. Mums tai buvo labai svarbu, supratome, kad tai mūsų dvasinis pagrindas. V.Voveris-Žaibas didžiausias Dzūkijos pasididžiavimas. Politiniai kaliniai ir tremtiniai per visą Lietuvą iš savo kuklių pensijų pastatė apie 1000 paminklų partizanams, sūduviai daugiau nei 50. Ir tai - didžiausias idealizmo proveržis mūsų sumaterialėjusioje visuomenėje.

- Visgi, kiek paminklų partizanams esate pastatęs?

- Ne vienas aš juos stačiau. Pasišventėlių buvo ir daugiau. Buvęs partizanas marijampolietis Jurgis Nevulis pastatė 19 paminklų. Abu kartu pastatėme šešis. Buvęs partizanų ryšininkas, kalvarijietis Bronius Jungaitis, nuo atgimimo pradžios pastatė 26 paminklus. Marijampolietis Romas Rusteika, pastatęs daugiau nei 10 paminklų, važinėjo po Sūduvos ir Dzūkijos miškus, kaimus, nustatinėjo tikslias partizanų mūšių, slėptuvių, žūties vietas. Visi šie pasišventėliai jau mirę. Ypatingą vietą tarp jų užima neseniai anapilin iškeliavusi politinė kalinė, Tauro apygardos partizanų muziejaus įkūrėja Aldona Vilutienė. Ji sukūrė dar didesnį paminklą nei mes. Surinko šimtus eksponatų, nustatė tūkstančius nežinomų partizanų vardų, parašė knygą apie Sūduvos partizanus „Trečioji vėliavos spalva", kartu su bendraautoriumi jos išleistame žuvusių Tauro apygardos partizanų vardyne surinkta ir įrašyta per puspenkto tūkstančio laisvės kovotojų vardų.

Buvo ir priešiškai nusistačiusių. 1990 m. pastačiau paminklą Lietuvos partizanų gatvėje, vieno kazlųrūdiečio kieme. Kodėl kieme? Todėl, kad numačiau, koks bus paminklo likimas. Paminklas buvo 4 kartus išniekintas. Jį net pavadinome „paminklu kankiniu".

- Ne kartą pagalvoju, kodėl vis atsiranda žmonių, priešiškai nusistačiusių prieš pokario rezistencinę kovą?

- Viskas prasideda nuo auklėjimo. Mes, politiniai kaliniai, tremtiniai, 2010 m. mitinge prie Švietimo ir mokslo ministerijos reikalavome pasipriešinimo istorijos egzamino mokyklose. Nebuvome išgirsti. 2011 m. pasiekėme, kad pasipriešinimo istorijai vyresnėse klasėse būtų skiriama ne mažiau 18 pamokų. Pusę tiek, kiek skiriama patriotiniam ugdymui. Moksleivių žinios apie pasipriešinimo istoriją nėra gilios. Pasigendame reiklios pozicijos iš Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos. Tas atsainumas persiduoda ir švietimo skyriams, ir, aišku, mokytojams. Prieškario mokytojai buvo patriotai, todėl ir išugdė herojišką kartą, pokario metais didvyriškai pasiaukojusią už Lietuvą.

Dabar patogu skleisti savo abejones. Pokarį situacija buvo kitokia. Reikėjo rinktis, priešintis ginklu ar tapti kolūkinių gulagų baudžiauninkais. Kitokios, taikios, pasipriešinimo formos totaliniam režimui nebuvo. Sovietai bandė meluoti, kad tai buvo klasių kova. Ne klasių kova, o kova prieš okupaciją. Jei ne partizaninė kova, nebūtume subrendę ir dainuojančiai revoliucijai. Ginkluotas pasipriešinimas įkvėpė neginkluotą pasipriešinimą. Atsirado dešimtys pogrindžio grupelių, Lietuvos Laisvės lyga, „Lietuvos bažnyčios kronika", o 1988 m. gimė Sąjūdis, atvedęs mus į Nepriklausomybę.

- Kaip manote, ar daug yra partizanų, kurie liks nežinomi?

- Žinoma, yra. Visų partizanų vardai niekada nebus atskleisti. Nes tai jau neįmanoma. Štai mūsų muziejuje yra grupės partizanų nuotrauka. Kas jie, iš kokios apygardos? Nuotrauka iš kažkur gauta, žmonės joje neatpažinti. Jei žmogus išėjo į mišką, o po kelių dienų žuvo, niekas nieko apie jį negali pasakyti. Kas pasakys, kur jie užkasti? Jau reta, kad atranda kaulelius ir perlaidoja.

1993 m. mes atkasėme brolių Juozo ir Jono Krapavičių palaikus. Palaidojimo vietą mums nurodė buvusi partizanų ryšininkė. 1991 m. Kazlų Rūdoje septynis partizanus perlaidojome, pats atkasinėjau. Palaikus prie naujųjų Kazlų Rūdos kapinių radome atsitiktinai. Buvo žinoma, kad toje vietoje jie galėjo būti užkasti. Trise ieškojome. Badėme metaliniu strypu žemę ilgokai, kol strypas į kažką atsirėmė. Negiliai, gal per 20 centimetrų. Pakasiau ranka ir užčiuopiau žmogaus kaukolę. Trys iš septynių partizanų žinomi, keturi - ne. Vieno žinomas tik slapyvardis - Bajoras. Trys palaidotųjų - vokiečiai Hansas, Paulius ir Karolis. Mūsiškių partizanų būriuose buvo ir vokiečių, daugiau Tauro apygardoje. Kareiviai atsilikdavo nuo fronto arba pabėgdavo iš belaisvių stovyklos, todėl prisijungdavo prie partizanų. Mes juos galime laikyti laisvės kovotojais, jie už mus kovojo ir galvas padėjo. Pasienio zonoje tai nebuvo reta. O Šiaurės Rytų Lietuvoje lietuviai kovojo kartu su latviais.

- Ar partizanų veikla yra tinkamai įvertinta?

- Mes stengėmės, kad jie nebūtų užmiršti. Mūsų greit neliks, o tie akmeniniai paminklai stovės. Gal ateity pasikeis požiūris, žmonėms nusibos liberalizmo nesąmonės ir bus grįžtama prie tikrųjų vertybių. Bus prisiminta rezistencinė kova, partizanai ir paminklai. Tuomet, kai paminklus statėme, valdžia mums netrukdė. Šiek tiek net padėdavo.

- Gana dviprasmiškai buvo įvertintas Kryžkalnio paminklas visiems žuvusiems Lietuvos partizanams. Kokia jūsų nuomonė?

- Aš teigiamai vertinu Kryžkalnio paminklą. Įsmeigtas kalavijas nėra pasidavimo simbolis. Kaip kas nori, taip mato. Aš įsmeigtą kalaviją matau kaip žinutę, kad pokario kova buvo užbaigta. Jei bus nauja kova, bus nauji paminklai ir nauji simboliai.

 

Parašykite savo komentarą:
  Skaityti komentarus (17)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)

Dienos klausimas

Ar jau puošiatės namus?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Ar dėl pandemijos pasikeis Jūsų išlaidos kalėdinėms dovanoms?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

-1  0 C

-1  0 C

 

-3 -1 C

 +1 +3 C

+1 +2 C

 

 -1 +1 C

0-4 m/s

0-2 m/s

 

0-4 m/s

       

Nuorodos