Paminkluose glūdi tautos istorija

- Ar pritartumėte tiems, kurie ragina griauti Žaliojo tilto skulptūras be jokių kompromisų?

- Pastaraisiais metais šiuo klausimu viešojoje erdvėje išsakyta gana daug nuomonių ir vertinimų, tad bet kuriam požiūriui atstovaujantis žmogus gali vadovautis jam įtikinamais argumentais. Vargu ar galėčiau pasakyti kažką naujo. Tilto architektūra kartu su skulptūromis sudaro kompoziciškai išbaigtą kūrinį, atspindintį vadinamojo socialistinio realizmo epochą. Juos vertinu kaip to meto atspindį, paliktą pėdsaką mus supančioje materialioje aplinkoje, taigi istorijos pažinimo šaltinį. Kartu ir suprantu tuos, kuriems tos skulptūros yra tarsi įžeidimas. Na, bet paimkime kad ir šaltojo karo simbolį - Berlyno sieną. Ji yra ne tik laikmečio atspindys, bet kartu ir tiesioginis šimtų rytų vokiečių mirčių liudininkas. Tikriausiai dalis vokiečių sienos nekenčia, juos ji žeidžia ir kelia neigiamas emocijas. Bet kodėl ji iki šiol nenugriauta? Juk ta siena - net ne meno kūrinys, estetine prasme ji tėra pilkas gelžbetonio monolitas. Nepaisant to, Berlyno sienos atkarpos kai kur sąmoningai paliktos lankomose vietose ir yra kaip memorialas, į kurį žvelgdamas kiekvienas vokietis ar atvykėlis gali prisiminti ir pažinti tragišką savo tautos istorijos puslapį ne iš knygų, vadovėlių, o gyvai.

- Lietuvoje yra šimtai karių kapų, pažymėtų paminklais. Pagal Hagos konvenciją Lietuva yra įsipareigojusi prižiūrėti bet kokios kariuomenės laidojimo vietas. Tačiau viena yra kapų priežiūra, o kita - simboliai ant kapų. Ar vieta paminklams su žvaigždėmis, kariams su automatais?

- Sukurkime tokią stiprią ir pilietišką valstybę, kad jai nekeltų grėsmės jokie svetimi paminklai ar simboliai. Tai tarsi mažos, bet piktos bakterijos, kurios nebaisios sveikam organizmui ir yra jam kaip skiepai. Juokingai atrodytų, kad nuo antkapių prie karių kapų imtume gremžti žvaigždes, vėliavas. Atrodytume lyg barbarai. Kapai yra kapai. Tai ne mūsų, ne patriotų, partizanų, o rusų kapai. Be savo simbolikos kaip jie atrodytų?

- Kalbame apie paminklų griovimą, bet kartu kuriame naujus. Gerai užsislėpę propagandistai tai daro ne per Kultūros paveldo komisijas, o per vietos politikus, kurie sunkiai atskiria kilniais tikslais pridengtą propagandą. Marijampolės savivaldybės Vaitiškių kaime pernai buvo atidengtas paminklas Rusijos imperatoriškos armijos kariams, žuvusiems Pirmajame pasauliniame kare. Ar reikėtų statyti naujus paminklus mus kitados okupavusios valstybės kariams gerbti?

- Atsakysiu paprastai: jei kuri nors mums priešiška valstybė naudojasi istorija, siekdama politinių tikslų, tokiems dalykams privalo užkirsti kelią VSD ar kitos atitinkamos tarnybos, kurias finansuojame iš savo sumokamų mokesčių. Tai jų darbas numatyti galimas provokacijas ir apie jas įspėti sprendimus priimančius politikus ar valstybės tarnautojus. Apskritai „svetimų“ mirusiųjų atminimo įamžinimas yra itin subtilus dalykas, kur sunku atskirti ribą tarp nekaltos pagarbos žuvusiesiems ir politikos. Tarkim, rusai nedraudžia lietuviams vykti į Sibirą tvarkyti tremtinių kapų. Tačiau statyti naujų paminklų, kiek žinau, ten taip pat neleidžiama.

- Stebint Lietuvoje vykstančius debatus dėl okupacinio režimo simbolių, regis, esame įstrigę uždarame rate, nebeatskiriama, kur yra pagarba, o kur yra ideologija. Ką išspręstų įstatymas iš saugotinų objektų išbraukti tuos paminklus, kurie pažymėti okupacinės valstybės simbolika?

- Nesu įsitikinęs, kad toks įstatymas ką nors iš esmės pakeistų. Net ir išbraukus iš kultūros vertybių registro kokį antkapį tai nereikštų, kad jis privalo būti nedelsiant sunaikintas. Be to, tokiu atveju neišvengtume kuriozų - pavyzdžiui, iš paveldo objektų sąrašo turėtume išbraukti Kauno Vytauto Didžiojo (Aleksoto) tiltą, nes ant jo pilonų yra išlikę LTSR herbai. Jeigu kompozicija sukurta tuo laikotarpiu, tai ir simboliai tokie buvo. Reikia tik pridėti informacinį užrašą, kad paminklas sukurtas socialistinio realizmo laikotarpiu, ir visiems bus aišku, kad 1950-1560 metais taip gyveno lietuviai. 2000-aisiais statytas tiltas yra visai kitoks. Kita simbolika, kita tvarka, kitas požiūris.

- „Kryžkalnio motinos“ monumentas vienas iš pirmųjų atsidūrė Grūto parke. Daug kas teigia, kad paminklas galėjo stovėti, nes tai lietuvės moters paminklas. Iš tiesų, tas paminklas užsakytas ne Lietuvai, bet čia atsidūrė todėl, kad moters veidas buvo per daug lietuviškas. Gal paminklą reikėjo kuo nors pakeisti ir palikti?

- Tarybinio laikotarpio paminklų griovimo banga, nusiritusi įtvirtinant mūsų Nepriklausomybę, - tai taip pat tam tikras tos epochos epizodas, jau virtęs neištrinamu Lietuvos istorijos puslapiu. Dabar, žvelgdami iš laiko perspektyvos, jau galime apie tai diskutuoti, vertėjo šį paminklą perkelti ar ne. Galbūt iš tiesų būtų užtekę tik papildomos informacinės lentelės, kurioje pateikiama paminklo atsiradimo istorija ar faktai apie sovietinę okupaciją? Juk iš esmės tos skulptūros ir pateikiamos Grūto parke būtent taip. Ne kaip kulto objektai, bet kaip sovietinės epochos artefaktai. Bet dabar yra, kaip yra. Paminklo pakeisti niekuo negalima, nes tai jau būtų istorijos klastojimas.

- Ką jūs manote apie tokius paminklus kaip prie Neries išdygęs vamzdis?

- Laikausi nuostatos nekomentuoti kitų Lietuvos kūrėjų darbų, bet apie jų buvimo vietą savo nuomonę turiu. Šitas menas turi turėti savo vietą, jis negali būti įkištas į klasikinę erdvę. Jeigu jis tinka, padoriai padarytas, neužgauna emocijų, tegul stovi. Per laiką jis sunyks, nebebus aktualus ir nebeliks jo. Kaip aš suprantu, tas paminklas buvo pastatytas kaip eksperimentas, kažkokiam apibrėžtam neilgam laikui. Reikia tik peržiūrėti, kada tas laikas baigiasi, ir nuspręsti. Praėjo laikas, ir vietoj buvusio paminklo galima statyti kažką kita.

- Kokių paminklų reikia Lietuvai? Jeigu jūsų šiandien paprašytų pasirinkti temą ir sukurti paminklą, kokią temą rinktumėtės ir kur toks paminklas turėtų atsirasti?

- Paminklų Lietuvai reikia tokių, kurie puoštų ir praturtintų mūsų viešąsias erdves, skatintų didžiavimąsi savo Tauta ir valstybe, keltų taurius jausmus ir mintis. Ką kurčiau aš? Kurčiau paminklą, nesusijusį su jokia vietove. Aišku, kas pas mus aktualiausia dabar, - Lukiškių aikštė šiuo metu aktualiausia. Vyksta debatai, rezgamos intrigos, o svarbiausia Lietuvos aikštė stovi tuščia. Nėra bendro siekio, svaičiojama, dėl to niekas nevyksta. Ankstesniame projekte nedalyvavau, ir daugelis autorių, kurie supranta, kad tokios sąlygos, kokios buvo sukurtos, yra pasityčiojimas iš kūrėjų, nedalyvavo. Latviai turi savo Vienybės paminklą Rygoje, Lietuva ją vienijančio paminklo neturi. Nebūtinai mums reikia paminklo vienybei, bet Tautos simbolį privalome turėti. Lukiškių aikštė tam yra tinkamiausia vieta. Koks tai būtų simbolis, turėtų nuspręsti ne tie vadinamieji gatvės patriotai, kurie šneka, ką nori. Bendrą sprendimą turėtų priimti specialistai, kūrėjai. Gali kiekvienas pateikti savo idėją, bet simbolis yra toks sudėtingas, kad jam įgyvendinti reikia bendrų jėgų. Nesipešti, nesistumdyti, o prieiti bendrą nuomonę. Jeigu būtų tinkamos sąlygos, gal ir dalyvaučiau. Pagaliau tam skiriami pinigai negali būti lyg pasityčiojimas. Viskas turi būti numatyta iš anksto, o ne kad konkursą laimėjęs autorius pats liktų kaltas, kad laimėjo.

Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Žalgiris“