1 nuotr.

Vytautas Anužis. Stasio Žumbio nuotr.

- Vos prieš savaitę publikai pristatytame G.Varno spektaklyje „Natanas Išmintingasis“ sukūrėte pagrindinį trijų skirtingų religijų (judėjų, katalikų ir musulmonų) išpažintojų taikytojo vaidmenį. Turbūt kiekvienam, vos perskaičiusiam šį Lesingo kūrinį, tampa akivaizdu, kad meilė, bičiulystė ir bendruomeniškumas, o ne nūdien taip beatodairiškai po mūsų širdis ir protus sėjama „tolerancija“ turėtų tapti bendruoju vardikliu, jungiančiu skirtingus žmones?

- Natano tolerancija - tai meilė, pagarba, supratimas, kad po religiniais skirtumais glūdi tas pats įvairių tautų ir įvairių konfesijų išpažintojų Ž M O G I Š K U M A S. Jis neapsimetinėja tuo, kuo nėra, ir, tikėdamas bei pasitikėdamas Gerumo sėkla žmoguje, ieško ir džiaugiasi „radęs dar vieną žmogų, kuriam pakaktų, kad jis - žmogus“, nesvarbu - krikščionis, musulmonas. Arba, kaip jis pats - žydas.

Tačiau Natanas bendrystės ir bičiulystės su kitokiais žmonėmis ieškojo neišsižadėdamas ir nenutylėdamas savęs. Antai krikščioniui - tamplierių riteriui - jis sako: „Jūs galit niekint mano tautą, kiek tik norit - abudu mes tautų nepasirinkom, mes - ne mūsų tautos. O kas gi ta tauta? Argi krikščionis arba žydas - ne žmogus visų pirmiausia? O jau paskui - krikščionis. Arba žydas.“

Šiandien kalbama apie iš pirmo žvilgsnio panašius dalykus - tarsi siekiame tapti universalūs savo požiūriais ir bendravimu, laikome save drąsiais, išmintingais ir šiuolaikiškais klausdami: „O kas gi ta tauta?“, bet nedovanotinai nuvertiname, nutylime, pamirštame antrąjį Natano ištaros sandą - būdami savo tautų, savo kalbų, savo kultūrų, savo tikėjimų atstovais, žinoma, privalome nepamiršti, jog pirmiausia esame žmonės, bet lygiai taip pat - jokiu būdu privalome nepamiršti ir savų skirtybių, savosios prigimtinės kultūros, unikalaus savo pačių, kaip žmonių, turinio. „Kaip galėčiau savo protėviais tikėt mažiau, nei tu savaisiais? Kaip drįsčiau reikalauti, kad kaltintum melu senolius savo ir pripažintum tik manųjų tiesą?“ - sako jis.

Manau, šie Natano žodžiai šiandien itin aktualūs. Ir ne vien Lietuvos kontekste...

- Ir ne vien tarpreliginio dialogo paieškų kontekste? Juk vertėtų iš Natano pasimokyti ir, pavyzdžiui, mūsų seimūnams, taip smarkiai supriešintiems priklausomybės skirtinoms partijoms ir tų partijų interesų, kad akivaizdžiai pamiršusiems, jog virš partijų dar esama ir Lietuvos - visoms partijoms, visoms politinėms konfesijoms bendro tikslo?

- Mes jau taip įtikėjom į posakį „ginčuose gimsta tiesa“, kad susipriešinimą, ginčą, konfliktą pavertėme savo tikslu ir religija.

Nebeturime autoritetų. Pykstamės dėl Vyčio, stovėsiančio arba nestovėsiančio Lukiškių aikštėje, dėl griūvančio Gedimino kalno... Kalnas griūva kaip griuvęs, o mes, užuot savo protais, širdimis ir rankomis jį visuotinai parėmę, vis daugiau kaltų dėl jo griūties randame ir vis labiau nekenčiame vienas kito... Vienintelis mūsų turimas autoritetas - viešoji nuomonė, o baisiausia - kad mums dėl šito jau net nebebaisu.

Sužinojęs, kad kuriu Natano vaidmenį, vienas bičiulis paklausė: „Tai ką - šventąjį vaidinsi?“. Natanas - ne šventasis, bet šitaip paklaustas pagalvojau, kad iš tiesų neišmanyčiau, kaip šventąjį reikėtų vaidinti. O paskui susimąsčiau ir apie laiką, kuriuo gyvename, ir apie mus supančią tikrovę... Tiek daug dalykų išmokome reikšti konfliktu, kad nekonfliktiško pasaulio, nekonfliktiško žmogaus net scenoje nemokame parodyti - taip toli esame nuo šventumo, kad net kaip gairės jo neįstengiame įsivaizduoti.

Seklumas, deja, tampa mūsų laiko skiriamuoju ženklu, norma, į kurią stengiamės taikyti ir prie kurios taikytis. Na, kad ir man labiausiai pažįstama erdvė - teatras... Daug ką scenoje paprastinom ir primityvinom, nes neva gelmė, metafizinis planas vargina žiūrovą. O dabar jau užaugo žiūrovų karta, kuri to, ką šiandien mato teatro scenoje, jau nebeturi su kuo palyginti, taigi praradusi jau net ir to metafizinio plano ilgesį - jai nebereikia.

- Čia tiktų pacituoti žodžius, jūsų ištartus ankstesnio mudviejų pokalbio metu: „Kai šventovėje įsikuria prekijai - žmonių širdyse ir protuose apsigyvena tamsa ir baimė.“

- Kiekviename miestelyje, bažnytkaimyje turgus visada yra prie bažnyčios, neretai - tuoj pat už šventoriaus tvoros, bet, neduok Dieve, gyventi ten, kur meldžiamasi ne priešais bažnyčios, o prieš turgaus altorių.

- Jūsų, kaip legendinį - Karaliaus Lyro vaidmenį - sukūrusio aktoriaus, noriu paklausti, ar toji mūsų mylima Lietuva jums būtent Lyro neprimena? Kardu pulsi - apsiginsime, bet jei pulsi klasta, pridengta saldžialiežuvavimu - viską, net tai, kas šventa, atiduosime, kone mielai. Čia pavyzdžiu galėtų būti ir mūsų santykis su Skandinavijos bankais, ir su Briuselio ponais, ir su lenkais, linkusiais su mumis „bičiuliautis“ presingo metodu...

- Lyrui protas grįžo po klaidų ir kančios. Manau, tikrai pakilsime ir mes. Ir niekas kitas nepadės - tik mūsų pačių išprusimas ir ne apsimestinis, ne parodomasis, o nuoširdus valstybės dėmesys visuomenės švietimui ir dvasiniam ugdymui.

Visa tai, kas mus skaudina dvasiniame, nacionaliniame, politiniame, netgi kasdieniame buitiniame kontekste, tegalės pasikeisti tuomet, kai tapsime išsilavinusių žmonių tauta. Kaip būtų gerai, jei žinoti norėtume daugiau - apie save, apie pasaulį... Tikrai tikiu, jei žmogus skaitytų knygas, sekmadieniais eitų į bažnyčią, o per atostogas aplankytų Luvrą, Vatikaną ar išklausytų J.Haidno koncerto, didesnė dalis šiandien mudviejų aptariamų tautos bėdų ir skaudulių išnyktų savaime. Juk ne veltui sakoma, kad agresija yra dvasios tamsos palydovė. Esi agresyvus, nes bijai; bijai, nes nepažįsti; nepažįsti, nes esi nežiniukas, o nežiniukas esi todėl, kad stokoji noro žinoti, suprasti - esi tipiškas „bulvių valgytojas“, kaip išlipęs iš V.van Gogo paveikslo.

Savo studentams todėl mėgstu kartoti: nustokit ryti bulves, nes jos - pernelyg sočios ir sunkiai virškinamos. Joms virškinti reikalingą energiją jūsų organizmas atima iš jūsų smegenų - virškindami nustojate mąstyti, jums dėl nieko nebeskauda širdies, esate sotūs, apsunkę ir viskam kitam abejingi. „Bulvės“, žinoma, - tik metafora. Tokiu būdu noriu jiems pasakyti: „Nebūkit sotūs - būkit alkani ne bulvėms, o būčiai - intensyviam, sąmoningam, visaverčiam gyvenimui.“

- O ką mes, menininkai, galėtume nuveikti, idant mūsų tauta išsivaduotų iš tos „bulvių valgytojų“ būsenos, kai, išskyrus „bulves“, ne tik nieko neturi, bet nieko daugiau ir nenori?

- Pirmiausia - nekopijuoti tikrovės. Nei knygų puslapiuose, nei scenoje nerodyti to, nuo ko kaip tik ir esame pervargę - nekartoti tos isterijos, netransliuoti tos neapykantos, tos nevilties ir to abejingumo, kuriuo persunkta mūsų kasdienybė, to gatvės purvo, politikų rietenų... Nebereikia. Tai net ne meno kompetencija. Menininkas privalo padėti žmonėms gyventi, taigi mūsų užduotis - rodyti šviesą, gerumą, byloti žmonėms apie idealus, apie aukštesnę tikrovę, kurią galime sau sukurti, ir tauresnius žmones, kuriais galėtume tapti.

Menininko talentas yra ne kas kita, kaip Dievo dovana - jis juk duotas. O tai reiškia, kad kiekvieno, kuriam buvo duota, po mirties neišvengiamai bus paklausta, ką su ta dovana nuveikei, kad žmonėms gyventi taptų bent kiek lengviau?

- Turint omeny visa, apie ką čia kalbėjomės, turbūt ir artėjantis Lietuvos šimtmetis neatrodo labai mažoriškai?

- Švęsiu Lietuvos šimtmetį visu savo kūnu ir siela, švęsiu jį kiek tik įstengsiu mažoriškiau, nes juk šios šventės kontekstas - ne nūdiena, o šimtas jau išgyventų Lietuvos metų. Ta švente juk džiūgausime ne dėl nūdienos valstybės galvų ir šalies politikų, o pagerbsime savo tautą, savo istoriją, savo vietą po saule ir unikalų vidinį savo pačių turinį.

- Gal artėjančios sukakties ir artėjančių šv.Kalėdų proga palinkėtumėte ko nors Lietuvai ir lietuviams?

- Palinkėjimą išsakysiu savo herojaus Natano Išmintingojo žodžiais:

„Laisva nuo prietarų, nepaperkama Tėvo meilė tebūnie jums pavyzdys. Kiekvienas stenkitės, kad jūsų žiedo tikėjimo galia vis augtų. O tam, kad ji stiprėtų - būkit nuolankūs, taikūs, švelnūs, gailestingi, darykit gera, Dievui tarnaukit ištikimai. Ir jei kada jau jūsų provaikių vaikaičiams žiedo galia ims reikštis, štai tada - po šimto tūkstantmečių - jus kviečiu vėl čia sugrįžti. Čia kitas jau sėdės - išmintingesnis nei aš teisėjas. Jis ir pasakys...“

Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Žalgiris“