Net kai nesiseka, jai sekasi vis tiek

- Įdomu, ar verslo etika nuo tada, kai jus ištiko nesėkmė, progresavo bent kiek iki mūsų dienų?

- Norintis elgtis nekorektiškai visada ras būdų, kaip tai padaryti. Man, pavyzdžiui, anais laikais irgi patarinėjo už partnerio nugaros įsteigti savo kompaniją, persirašyti sutartis ir pan., bet maniau ir tebemanau, kad tai neetiška. Visada verslininkai nesutarimus turi spręsti derėdamiesi.

- „Visada maniau, kad lojalumas, sąžiningumas, atsakomybė yra mano stiprybė, dabar matau - tai buvo mano kvailumas“, - taip kalbėjote prieš penkiolika metų. Tą patį pasakytumėte ir dabar?

- Dabar pasakyčiau, kad aklas pasitikėjimas yra kvailumas. Pasakyčiau, kad visų pirma turi būti sudaromos labai apgalvotos ir labai aiškios sutartys. Dokumentus reikia paruošti labai atsakingai, na, negali taip būti, kad tu toks mielas, tu tokia miela ir aš tavimi pasitikiu, - tiesiog būtina atskirti meilės, draugystės, giminystės ryšius nuo verslo; aš to ir studentus mokau. Šiandien jis tavo vyras, rytoj, žiūrėk, jau svetimas... Mes žinome atvejų, kai neapibrėžti verslo santykiai supriešina gimines ir net sužlugdo nemažai šeimų. Namie - kaip namie, versle - kaip versle.

- Ko gero, tai didžiausia pamoka, kurią gavote iš Grožio terapijos ir chirurgijos klinikos?

- Taip, tiesa. Tikėjau pažadais, kurie buvo patvirtinami kiekvieną kartą. Mano raginimą susitvarkyti dokumentus partneris sutikdavo kone kaip asmeninį įžeidimą, kaip nepasitikėjimą jo padorumu.

- Užeinat kartais į buvusią darbovietę susitikt su praeitimi?

- Ne, nebuvau nė karto. Niekas ten manęs netraukia ir niekas nelaukia.

- Nenorit susitikti tų, kurių galbūt buvote išduota?

- Nesigręžioju atgal ir neatidarinėju uždarytų durų. Nesmerkiu žmonių, - toks jau tas gyvenimas ir nieko nepadarysi. Kad ir kaip ten būtų, visada su žmonėmis turime išsiskirti gražiuoju, nes niekada nežinome, kur su jais likimas gali vėl suvesti. Net jei tas ar kitas yra itin nemalonaus charakterio, net jei jis yra neteisus, vis tiek turėtume išsiskirti be jokio pykčio.

- Ši taisyklė skirta verslo aplinkai?

- Ji tinka visur, kur tik bebūtum. Tiesiog eidama per gyvenimą gauni daug pamokų, - svarbu, kad tos pamokos eitų tau į naudą. Kad neužliptum ant to paties grėblio.

- Ir pasiseka?

- (Atsidūsta.) Dabar jau taip. Dabar, pavyzdžiui, kai man pasiūlo atidaryti saloną žadėdami aukso kalnus, sakau, ačiū, ne, užtenka plėstis - jei užsiimam didmena, vadinasi, didmena, - savų grožio salonų neatidarinėjam. Esu nepataisoma optimistė. Yra tokie dainos žodžiai: „Net kai mirtinai nesiseka, sakau, kad sekasi vis tiek“. Sakau, kad iš kiekvienos beviltiškos padėties yra išeitis, mažiausiai visos trys. Tik reikia atsisėst ir pagalvot. Jeigu matai, kad yra blogai, turi kažko imtis, užuot sėdėjusi rankas sudėjus. Aš ir savo bičiulėms sakau: tu nesėdėk ir nedejuok, tu keisk kažką gyvenime. Labai dažnai žmonės labiausiai bijo ką nors keisti.

- O jūs - ne?

- Paprastai tai ir būna išeitis, viena iš duodamų trijų. Žinoma, kartais būna nedrąsu ir net baisu. Kai pirmą kartą nudegiau pirštus, nebuvau laiminga, bet ir tragedija to fakto niekada nevadinau. Iš kito kampo žiūrint, sukurti nuo nulio pirmąjį Lietuvoje ir, ko gero, net Baltijos šalyse SPA centrą, surinkti profesionalų komandą buvo neįkainojama patirtis. Aš nelikau tuščiomis - tai, ką išgyvenau, ko išmokau, ką supratau, išsinešiau ir nešuosi su savimi, to niekas neužginčys ir neatims. Kartais, kai sutinku buvusius klientus ir jie gal iš noro man įtikti sako, kad dabar „Sugiharoje“ viskas nebe taip. Negaliu sakyti, kad tai girdėdama džiaugiuosi, bet pasakyti, kad liūdžiu, irgi negaliu. Kada viską padarai savo rankomis, kada viską apie įmonę ir jos žmones žinai, tave pakeitusiam vadovui sunku iš karto susilyginti su tavo patirtimi. Jis nesupras, kad, tarkime, vietoj dirbusių valytojų pasamdęs valymo paslaugų įmonę, ne sutaupys, bet patirs nuostolio, nes vienadieniai darbuotojai netausos įrangos, jie nežinos, bus rytoj čia ar nebus. Kas kita, kai dirbi nuolatos, prisiriši ir saugai, žinai, kad čia tavo darbo vieta...

- Kiek kartų jums viską teko pradėti nuo pradžių?

- Lygiai keturiasdešimties metų išėjusi iš policijos pradėjau dirbti grožio versle, kai suėjo penkiasdešimt ir atrodė, jau viskas padaryta, teko viską pradėti iš pradžių. Netrukau surasti naują partnerį, turėjome penkis grožio salonus Lietuvoje, bet dėl partnerio problemų po penkerių metų vėl likau viena. Žadėtos grožio imperijos nesukūriau, bet jau ketvirtis amžiaus, kai dirbu su viena garsiausių pasaulyje Prancūzijos kosmetikos kompanijų „Sothys“ - esu vienintelis jų kosmetikos platintojas Lietuvoje; šiandien turiu puikų partnerį, dviese darbuojamės ir puikiai sutariam. Galėčiau sakyti, kad ši kompanija ir bus padėjusi man išgyventi visus kebliausius etapus iki tvirtos žemės po kojomis. Pirmą kartą išvydusi verslo sutarties punktą, žymintį, jog pasikeitus įmonės vadovui sutartis netenka galios, buvau kiek nustebusi, bet šis punktas gelbėjo mane, kai išėjau iš „Sugiharos“ ir sutartis su klinika automatiškai buvo nutraukta. Ir kitą kartą, kai su partneriais iškilo problemų, nekilo abejonių. Kai elgiesi garbingai, nepasišiukšlini, augini tarpusavio pasitikėjimą; jis versle aukso vertės. Prisimenu, ekonominės krizės metais, kai didelėmis sumomis pirkti kosmetiką pasidarė labai problemiška ir, atvirai sakant, atrodė, nieko neįmanoma padaryt, sumečiau, kad užsakant kosmetiką kas mėnesį, ko gero, pavyktų kaip nors išlaviruot. Žinojau, kad su daugeliu ekonomiškai stiprių šalių dirbančiai kompanijai tai nepatogu, neparanku, bet pagalvoję jie vis dėlto pasakė: gerai, daryk. Šitaip jie man padėjo sunkiausiu periodu.

- O kokia buvo trečioji pradžia?

- Paprastai prieš mano gimtadienį su astrologe Palmira Kelertiene pasižiūrime į ateitį. Taip buvo ir prieš penkerius ar ketverius metus, kai ji pasakė, kad man šviečiasi karjera. Na, sakau, man šešiasdešimt, kokia dar gali būti karjera. Ir staiga mane pakviečia dėstyti į Socialinių mokslų kolegiją. Po metų kolegijoje atsiranda estetinės kosmetologijos specialybė ir man pasiūlo katedros vedėjos, arba, kaip dabar vadiname, studijų programos vadovės vietą. Bet aš turiu savo verslą, sakau, be to, nesu iš tų, kurie puikiai dirba kompiuteriu, o to man neišvengiamai reikės ir kolegijos vadovė rado išeitį - davė padėjėją ir aš labai džiaugiuosi koordinatore Jovita Mikulėnaite; ji visas technines detales, ir ne tik technines, sužiūri. Čia daug kas man buvo nauja. Pasakė: va, tau studentai, va, tau programa, veik. Kažkokiu būdu pavyko surinkti draugišką komandą, įrengti makiažo klases, laboratorijas, organizuoti praktikas, kurioms skiriame ypatingą dėmesį, nes kolegijos tikslas - rengti ne teoretikus, bet kvalifikuotus praktikus. Du mėnesius rudenį ir du mėnesius pavasarį būsimieji kosmetologai, prižiūrimi dėstytojų, dirba su klientais. Turėdami puikią bazę pasiryžome padėti ir praktikuojantiems specialistams: pirmą kartą jie turės galimybę įgyti aukštąjį išsilavinimą per trejus metus, mokydamiesi kas mėnesį po savaitę. Šiemet kolegijai pavyko gauti licenciją tarptautiniam diplomui - nuo šiol studentai, išlaikę papildomus egzaminus, gaus tarptautinį kosmetologo diplomą, galiojantį visame pasaulyje.

- Netiesioginė emigracijos paskata?

- Na, vienas didžiausių pasiekimų yra tas, kad žmogus gali rinktis, kur jam geriau. Žinoma, liūdna, labai liūdna, kad kartais jam geriau svetur.

- Yra dar kas nors, kas trukdytų jūsų optimizmui?

- Žinot, kas man dabar baisiausia? Baisiausia yra matyti, kaip sensta gęsta tavo mama. Jai jau 88-eri. Žinau, kad negaliu pykti ant jos, bet vis tiek pykstu, nes pratusi matyti ją visiškai kitokią. Jei neraginčiau, ji dienomis liktų lovoje, nes pritingi, o pritingi todėl, kad pajudėjimui reikia pastangų. Aš vis dar sunkiai susitaikau su tuo, kad mamai ėmiau dvejintis: vienąkart esu duktė, kuri ja rūpinasi, prižiūri, kitąkart esu duktė, kuri gražiai rengiasi, - tokia esu rytais, kiekvienąkart atėjusi atsisveikinti iki vakaro...