respublika.lt
 
VZ LOGO 3

Net ir čia lietuvis pralaimi globalistuinuotraukos (15)

2019 rugsėjo mėn. 30 d. 07:00:38
Danutė ŠEPETYTĖ

Kiek metų reikės, kad pastebėtum, jog lietuvio ir pasaulio piliečio kova vyksta kasdien ir net tose srityse, kur net neįsivaizduotum, kad ji apskritai galėtų kilti. Šiandienos architektūrinis peizažas sakyte sako, jog šiame fronte lietuvis pasidavė net neiššovęs šūvio. Ypač apmaudu, jog net Tautos namai Vilniuje bus statomi ne pagal lietuvių architektų projektą. Žinoma, jei statybinę industriją išdrįstum vadinti architektūra, pridurtų giliamintis architektas. Ričardas STULPINAS, architektas, nors ir dvejodamas, sutiko pakalbėti šia tema.

×
nuotr. 7 nuotr.
Architektas Ričardas Stulpinas Stasio Žumbio nuotr.


- Gal galėtumėt paaiškinti, kodėl sapnuoju vieną ir tą patį sapną: keliuosi ir keliuosi į naujus namus... Gal dėl to, kad gyvenu blokiniame daugiabutyje?..

- O jūs galėtumėt man paaiškinti, kodėl aš sapnuoju baidykles?

- Ko, jei ne architekto paklausi, kokie turi būti žmogaus gyvenimui skirti namai.


- Man namas yra lizdas, kur viskas prasideda ir viskas baigiasi. Jame tu pradedi ir užaugini vaikus, jie tavo artimiausia apsuptis, kaip apatiniai, - jie arčiausiai tavęs. Man šeima ir namai yra Tėvynės pirmosios sudėtinės dalys, užtat norėtųsi, kad namas saugotų ir gintų, kad būtų gražus, patogus ir net jo kvapas turėtų būti malonus. Su užsakovu aš paprastai ilgai kalbuosi, sakau, noriu pagreitintai jus pažinti, apmatuoti, kaip jūs gyvenate, ar kairiarankis, ar dešiniarankis, kokie jūsų vaikai, kokie pomėgiai ir t.t., kad galėčiau suformuoti terpę, kurioje galėsit augti jūs ir jūsų vaikai. Žinokit, sakau jiems, bjaurus esu, dirbsiu ne tik aš, juodai dirbsite ir jūs: aš rodysiu kiekvieną eskizą, kiekvieną namo kertelę ir klausinėsiu jūsų nuomonės, nes namą statotės jūs, aš tik padedu realizuoti jūsų svajones. Aš tik pakeleivis - išeisiu, o jūs liksite šiame name.

- Man regis, architektams nelabai ir rūpi, ką apie jų projektuotus statinius galvojame mes. Antraip, ar būtų tiek baisuoklių, pro kuriuos eidama neturi kur dėt akių?

- Jei klausiat mano nuomonės apie šiuolaikinę architektūrą, sakau, ta, kuri atsiranda Vilniuje, gali stovėti bet kur, - Šanchajuje, Dubajuje, Peru... ir ją tiksliau būtų laikyti tūriais kokiai nors funkcijai atlikti, pvz., tūriu gyventi, tūriu dirbti, tūriu sportuoti, tūriu muzikai klausyti... Kaip stiklainiai: vieni skirti agurkams, kiti - kopūstams raugti, kaip iš stiklo išpūsta gulbė ar balerina. Gal kai kurie stiklainiai ir nebjaurūs, proporcingi, bet, mano supratimu, jie tartum vieni nuo kitų nusižiūrėtos kopijos, o meno prigimtis yra kita. Iš tikrųjų, architektūros formos turėtų būti priimtinos didumai gyventojų, nes jei muzika nepatinka, ją išjungsi, jei paveikslas nepatinka, nežiūrėsi, - architektūros, jei ji bado tau akis, neišjungsi, nes ji visą laiką yra. Man atrodo lūžis architektūroje įvyko praėjusiame amžiuje, 1920 metais, - kai gimė modernizmas, kai Valteris Gropijus vadovavo Bauhauzo mokyklai, teigusiai, kad menas turi tarnauti liaudžiai, kai veikė didysis modernizmo pionierius Le Korbiuzjė; būtent šiai kompanijai ir priklauso idėja, kad pastatas yra mašina žmogui gyventi. Nesu nei architektūros kritikas, nei istorikas, bet, kai pasigilini, „Bauhauzas“ yra Veimaro respublikos kūdikėlis, o Veimaro respublika yra darbininkų ir kareivių tarybų įkurta valstybė, tad galima sakyti, jog modernizmo kilmė - proletarinė ir, jei turėsime galvoje paskui išryškėjusį Le Korbiuzjė palankumą fašistams, netgi su fašistiniu kvapeliu. Man labiausiai gaila, kad secesijos („art nouveau“) kryptis, kaip labiausiai nuo liaudies nutolęs menas, buvo užginta dar iki Pirmojo pasaulinio karo pradžios. Net pavydu, kaip gerai apie tai pasakė Josifas Brodskis: „Europos miestai nuo Valterio Gropijaus ir Le Korbiuzjė nukentėjo daugiau, negu nuo „Liuftvafės“. Jei nežinote, „Liuftvafė“ buvo nacių karinės oro pajėgos.

- Vadinasi, apie lietuviškumo įdagą šių dienų architektūroje nereikia net aušinti burnos?


- Visų pirma, tai architektų rengimo, kaip aš sakau, abėcėlės problema. Daugybos lentelė ir abėcėlė yra mūsų tradicinė architektūra - malūnai, kaimai, medinės architektūros; architektas turi žinoti, kuo skiriasi žemaitiška troba nuo aukštaitiškos, kuo svirnas su priesvirniu iš galo skiriasi nuo svirno su priesvirniu iš šono ir t.t. Profesinė gramatika (proporcijos, dermės, masteliai ir pan.) ir rašymas ta kalba, kuria tu gyveni, yra profesionalumo su tautiškumo priesaga išlikimo sąlyga. Mūsų raidynas juk lotyniškas, europinis, tačiau juo rašome lietuviškus žodžius. Ankstyvuoju kūrybos periodu, sakysim, nei Pikaso nei Dali nebuvo žiaurūs modernistai, bet kaip jie buvo įsisavinę abėcėlę, kokie buvo piešėjai! Kai pažiūri į Dali pieštuku nupieštą bandelę, atrodo, ji net garuoja. Taigi, jei puikiai išmoksti abėcėlę, gali daryti bet ką, operuoti formomis, kurti stebuklus. Šių dienų modernistinėje architektūroje matau daug beraštystės, daug klaidų, tačiau, sakysim, architektas Audrius Ambrasas yra didis architektas: jis rašo kitaip, bet rašo be klaidų. Sakysim, Kauno tarpukario architektūra yra architektūrinis stebuklas: joje matai ir architektūros meno pagrindus ir tautiškumą, aukščiausią profesionalumą ir pasaulinės architektūros avangardą, grožio siekiamybę ir net mano mylimo architekto Franko Loido Raito (Frank Lloyd Wright) įtaką. Ir kodėl neiname šiuo keliu?

- Galbūt šis laikmetis kūrybiškai drungnas tiktai dėl to, kad mokytis abėcėlės - ilga ir nuobodu?


- Aš sakau bičiuliams dailininkams: esat laimingi, nes galite kurti visada, netgi tada, kai jūsų niekas neperka, kai gresia mirtis iš bado ir net palaidojimas bendrame kape, bet tai, ką jūs sukūrėte, išlieka, o aš be mecenato, užsakovo - niekas, nes popierius yra niekas. Viskas yra stovintis namas; jo už savo pinigus nieku gyvu nepastatysiu. Mes, architektai, vieninteliai iš visų menininkų, esam pririšti prie konkretaus žmogaus, prie konkrečių pinigų. Visais istoriniais laikais tas, kuris užsakydavo bažnyčios, muziejaus projektą ar statėsi pilis, buvo aukščiausio kalibro tiek išsilavinimo, mentaliteto, tiek poreikių atžvilgiu ir bet kokio architekto nesirinkdavo, nes statydavo savo lėšomis. Dabar, kai beveik viskas statoma banko pinigais, kitokie reikalavimai ir architektui, ir statybininkui. Architektūra neteko motyvacijos, bet kur dingo profesinė ambicija, kur manifestai? Negi jų nėra?

- Kodėl šių dienų statytojai nestato amžiams, kaip jų pirmtakai praėjusiame laike?


- Pasikartosiu - mano nemėgstamasis Le Korbiuzjė iškėlė mintį, kad namas - tai mašina gyventi, na, o mašina gyventi - tik tam kartui, vienai kartai. Matėt, praėjo vėjas, kažkur Teksase, ir nebeliko miesto, ištaškė šipuliais kaip Naf Nafo namelį. Kodėl modernizmas nenuėjo paskui kone tobulą architektūros pojūčiu modernistą F.L.Raitą, bet pasuko įkandin Le Korbiuzjė, paaiškina faktas, jog Raito pastatyto namo kv. metras kainavo kur kas brangiau. Šiandien statoma daug ir greitai, tačiau diduma žmonių ilsėtis iš stiklo džiunglių važiuoja į senamiesčius, fotografuojasi prie architektūros paminklų ir taip toliau. Santykinai moderni architektūra tapo dominuojanti, na, sudaranti apie 80 proc., tačiau paradoksas ar ne  - 80 proc. žmonių traukia senoji architektūra.

- Kaip suprantu, architektūra nūnai tampa vis didesne prabanga?

- Visais laikais architektai pirmiausia sukurdavo estetinę statinio visumą, po to galvodavo, kaip ir iš kokių medžiagų teks ją realizuoti, - iš pradžių buvo idėja, o paskui - medžiaga ir technologija. Dabar viskas atvirkščiai: pirminė tapo statybinių medžiagų pramonė, įranga ir statybos technologija, o architekto funkcijos - pagalbinės: ką galima iš viso to daryti. Anksčiau architektūrą į priekį tempė estetinis vaizdas, tūrio, erdvės konstravimas, dabar geriausias architektas yra tas, kuris geriausiai žino statybos technologijas ir gali išvardinti daugiausia statybai reikalingų medžiagų. Tad nieko keista, kad viršų paėmė technologijos, medžiagos, procesai, o estetika tapo antrarūšė.

- Juk žinot, šiuolaikinio meno atstovams meno tikslas - nebe grožis, o tiesa...

- Mokslininkai, ieškodami tiesų, kalba teoremomis, aksiomomis, skaičiais, menininkai kalba forma, jie kitaip kalbėti nemoka. Tačiau, jei pastebite, šiandien formos paiešką keičia pirminių formų destrukcija. Tai, ko gero, geriausiai matyti architektūroje: paima pirminę kubo formą ir nudaužia kampą, arba dizaine, kai Monai Lizai pripaišo ūsus ir pan. Tokie menininkai daužo archetipus, tai vadindami kūryba, nes sukurti naują archetipą milijonus kartų sudėtingiau - tai bus milijonas bemiegių naktų, bus ašarų, kraujo, bus sunku, bus labai sunku, - skausminga sukurti nauja. Ar klonuotas vaikas ir įsčiose pradėtas vaikas yra tas pat? Rezultatai panašūs, bet ne tokie pat. Taip ir mene: yra architektūra ir industrinė statyba žmogaus poreikiams patenkinti. Yra meninė kūryba (naujų formų paieška) ir archetipinių formų laužymas. Mano nuomone, tai skirtingos meno rūšys, o jeigu ne, tada aš nebežinau, kas menas, kas architektūra, kas gimdymas, tuoj nežinosiu, kas gražu, kas negražu, aš tuoj negalėsiu anūkui paaiškinti, kas yra gerai ir kas blogai; gėrio ir blogio samprata turi būti aiški kaip pasakoje. Ir gėris, mano įtikėjimu, visad turi nugalėti blogį. Viskas labai paprasta, net banalu, bet aš taip gyvenu.

- Galbūt įkalinti bloko ar stiklo dėžėse, mes nė negalime pasijust laisvi?


- Ką aš galiu jums pasakyti? Kaip gyveno Egipto vergai - visas jų gyvenimas buvo darbas darbas, (atsiprašau) pasidulkinimas, pavalgymas, miegas, darbas; kaip gyveno baudžiauninkai - darbas darbas, valgis, karčema, pasi..., miegas ir darbas. O dabar visa tik kitaip vadinasi, kitokios formos, bet kai pažiūri, laisvų žmonių jau nebėra. Iškovojome laisvę ir netekome laisvų žmonių: vienas vergas supyko ant kito vergo ir nugriovė prieš tai buvusios vergystės simbolius, kiti vergai tai matydami nė piršto nepajudina, nes jie vergai. O laisvas žmogus kad ir kokiomis sąlygomis gyventų, ar prie nacių, ar prie bolševikų, lieka laisvas, nes laisvė - tai supratimas, ką tu darai šioje žemėje, vardan ko darai, ir niekas - nei žmogus, nei klanas, nei užgriovis - jam valios nediktuos, jo laisvės ribos yra tokios, kad ir jūs būtumėt laisva... Jeigu klausiate apie architektūrą, ar graži architektūra, tai sakau, tai XXI amžiaus kumetynai, modernūs šiuolaikiniai, A, A plius klasės, su kondicionieriais ir panašiai. Klausiate, ar daužymas pagaliukais į tuščią skardinę yra graži muzika? Čiagi net ne muzika...

- Gal tai ir yra atsakymas, kodėl sapne vis kraustausi ir kraustausi į naujus namus...

Pasidalink: Pasidalink: Facebook
Parašykite savo komentarą:
  Skaityti komentarus (15)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)
VZ LOGO 2

Dienos klausimas

Kaip manote, ar bus pritarta automobilių taršos mokesčio įvedimui?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Ar jau keitėte padangas savo automobiliui?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

+10 +11 C

 +9 +10 C

 

+4 +6 C

+15 +18 C

+11 +12 C

 

 +12 +14 C

3 m/s

3 m/s

 

2-3 m/s

 

Valiutų kursai

USD - 1.1173 PLN - 4.2788
RUB - 71.1373 CHF - 1.1002
GBP - 0.8593 NOK - 10.1638