respublika.lt

Nepolitkorektiška lietuvių realybė (14)

2021 balandžio 28 21:35:16
Justina GAFUROVA

Ką tik iš leidyklos prekybos vietas pasiekė Rasos Čepaitienės knyga „Nepolitkorektiška. Svarstymai apie praeitį ir dabartį", - kaip pati autorė sako, tai „visiškas netyčiukas" arba savotiškas profesorės stand up'as. Tik politines ir visuomenines aktualijas knygoje aptariantys eseistiški tekstai, jei ir prajuokina, tai iki skausmo, bet dažnai - sugraudina iki gelmių, žvelgiant į šių dienų realijas per ironijos prizmę. Čia maišosi kasdieniškos gyvenimo istorijos, kurias patiriame kiekvienas, su amžinaisiais klausimais, kas mes esame ir kodėl tokie esame. Gali būti, kad ši knyga taps puikiu įkvėpimu kiekvienam, jaučiančiam slegiančią neteisybę, apie tai prabilti garsiau.

×
nuotr. 1 nuotr.
Profesorė Rasa Čepaitienė sako suprantanti, kad pavadinimas „Nepolitkorektiška“ tinka ne tik jos knygai, bet ir jai pačiai. Irmanto Sidarevičiaus nuotr.

Nors sakoma, kad pagal knygą negalima spręsti iš jos viršelio, tačiau naujos R.Čepaitienės knygos viršelis - iškalbingas. Jame vaizduojama, kaip ant autorės knygos viršelio uždedamas spaudas su užrašu - „Nepolitkorektiška". Suprask, tai, apie ką nedera kalbėti viešai ir garsiai. Prisiminus pačios profesorės istoriją, kai dėl savo „nepatogumo" buvo išprašyta iš Vilniaus universiteto, epitetu „nepolitkorektiška" galima būtų apibūdinti ir pačią R.Čepaitienę.

- Norėjosi, kad tiek knyga, tiek viršelis būtų ironiškas ir kartu autoironiškas. Jis atskleidžia, kad knygoje bandoma kalbėti temomis, apie kurias šiandien viešojoje erdvėje kalbėti nelabai priimtina.

Knygos pratarmėje papasakoju istoriją, kai vienoje konferencijoje po savo pasakytos kalbos išgirdau vienos dalyvės klausimą, iš kur turiu drąsos taip tiesiai kalbėti? Mane tai sukrėtė, nes supratau, kad žmonės tai daryti bijo.

Vėliau tai pajutau dirbdama universitete ir tada man atrodė, kad tokie dalykai kaip mobingas Lietuvoje neturėtų egzistuoti. Įsivaizdavau, kad apie žmogų sprendžiama pagal jo nuveiktus darbus. Bet tada pamačiau, kad daug svarbiau yra užkulisiniai dalykai.

Matyt, tokios patirtys padėjo suprasti, kad tai, kas yra pateikiama kaip fasadas arba tikrovė, ir tai, kas yra viduje, nebūtinai sutampa. Galbūt ši knyga yra bandymas išsiveržti iš to fasado ir kalbėti apie tai, kas man atrodo svarbu, net jeigu tai yra laikoma netinkama ar nepriimtina viešajai erdvei.

Mane dar labiau įkvėpė tai, kad, pradėjus dalintis savo mintimis socialiniuose tinkluose, atsiliepė daugybė žmonių, kurie prisipažino, kad tai atitinka ir jų mintis, ir jie tarsi įgavo balsą išreikšti mintis, kuriomis iki šiol dalintis bijojo. Tai mane skatina savo tekstais padrąsinti kalbėti ir kitus. O publicistika leidžia apie svarbius dalykus per socialinę prizmę kalbėti taip, kaip, ko gero, neleistų akademinis stilius.

- Jūs savo rašymą pavadinote savotišku „dvasiniu stand up'u". Povilas Aleksandravičius, atsiliepdamas apie jūsų tekstus, sako, kad jie turi terapinį poveikį. Ar pati jaučiate tą terapiją rašydama?

- Kai pradėjau rašyti, maniau, kad rašau į tuštumą. Kai pajutau reakcijas ir sulaukiau atsiliepimų, tai buvo stiprus postūmis tęsti. Galbūt tam tikra prasme tai yra abipusė terapija.

Visi šie tekstai buvo rašyti nežinant, kad jie kažkada virs knyga. Tačiau, kai pradėjau dėlioti tekstus knygai, pati nustebau atradusi, kad daugelį jų vienijanti gija yra susijusi su svarstymu apie tai, kodėl mes esame tokie, iš kur kyla mūsų socialinės problemos ir kodėl jos yra būtent tokios, o mes į jas reaguojame būtent taip. Visa tai analizuodama atrandu tai, ką vadinu posovietiniu resentimentu - tai yra mišinys prieštaringų jausmų. Mes visi, kartu ir aš, „verdame" tame tarsi nematydami išeities.

Savo knygoje sovietines virtuvėles, kuriose atrodė, kad tik ten yra laisvas žodis, lyginu su šių laikų socialiniais tinklais, kurie tarsi atlieka jų funkciją. Mano atveju rašymas socialiniame tinkle buvo būdas bent sau galvoje, praskleidus manipuliacijas ir stereotipinio mąstymo šydą, susidėlioti, kas su mumis vyksta. O tada ieškoti išeičių, kaip išeiti iš tam tikrų gyvenimo situacijų.

- Skaitant kai kuriuos jūsų tekstus, norisi juos sulyginti su Romualdo Ozolo rašymu. Atrodo, kad, atsivertus po kelių, dešimties ar daugiau metų, jie bus tokie pat aktualūs kaip ir tą dieną, kai buvo rašyti. O juk daugelis jų yra apie mus pačius, mūsų valdžią ir bendražmogiškuosius santykius. Ar tai reiškia, kad tie konfliktai neišvengiami, neįveikiami?

- Esu labai dėkinga už tokį gražų palyginimą, kurio ne visai esu verta. Aš taip pat esu patyrusi, kad skaitant R.Ozolo tekstus, jie tave nepaprastai paliečia, tarsi tai ir šiandien labai svarbu, ir nėra jokio naftalino kvapo. Nežinau, ar mano tekstai bus tokie. Kukliai įsivaizduoju, kad jie bent jau galėtų būti šaltiniu tyrinėjant dabartį vėlesniais laikais.

Savo tekstais norėjau „kastis" giliau po kasdieniais skandaliukais ar socialinių aktualijų paviršiumi ir, kiek leidžia mano profesinės žinios, pažiūrėti, kokios yra tos ilgalaikės priežastys dalykų, kuriuos šiandien matome kaip tam tikrą vienadienį mirguliavimą. Turbūt žmonės taip pat to ieško, todėl jie atsiliepia į šiuos tekstus.

Vieną kartą, kai jau maniau, kad knygos niekuomet neišleisiu, einant gatve, prasilenkdama moteris mane atpažino ir padėkojo už tuos tekstus. Tai buvo didelis impulsas tęsti. Man tai parodo, kaip žmonės, taip pat ir aš pati, esame išsiilgę tikrumo ir nuoširdumo kaip atsvaros žiniasklaidos manipuliacijoms.

- Rašote, kad pati pavargstate kartoti, jog daugybė dalykų, kuriuos šiandien stebime kaip naujus, istorijoje jau buvo. Nuo sovietinių realijų mes nelabai esame nutolę, tik šiandien sovietmetis į mus grasinasi visai ne iš Rytų.

- Istorikai pasakytų, kad viskas jau buvo ir kartojasi. Bet per konkrečius pavyzdžius aš bandžiau parodyti sąsajas su sovietmečiu ir kitomis buvusiomis sovietinėmis respublikomis.

Sovietmetis mūsų mentaliteto formavimuisi svarbus tuo, kad mes pirmą kartą susidūrėme su totalitarine visuomene ir valstybės vykdoma masyvia prievarta prieš savo pačios piliečius. Buvo du keliai: arba susitaikymas su tuo, arba mėginimas visiškai atsiriboti. Totalitarizmas sunaikino valstybės pajautą. Valstybę ėmėme suvokti ne kaip kažką savo, o kaip svetimą ir priešišką. Matau, kad tai vyrauja ir dabar. Iš valstybės galima vogti ir tyčiotis, nes ji tarsi ne mano. Vakarietiškai kultūrai šiandien, uždedant spaudą, kad viską galima pirkti ir parduoti, atrodo, kad net ir valstybę galima parduoti ir tai neva nebus jokia nuodėmė.

- Knyga tarsi tyrinėja mūsų visuomenės psichologinę būklę po išsilaisvinimo. Atrodo, kad ji nėra labai stabili?

- Taip. Manau, kai apie tam tikrus dalykus imame kalbėti ir apie juos mąstyti sąmoningai, tai yra tam tikras kelias link sveikimo. Norėčiau tikėti, kad tai padėtų mums prisiminti bendruomeniškumą. Nes brukamas individualizmas nepadeda situacijose, kuriose jaučiame neteisėtą institucinį spaudimą ir patiriame neteisybę. Vienintelė išeitis - burtis į tam tikras bendruomenes ir bandyti keisti dabartinę padėtį.

- Kartą Jonas Vaiškūnas viename interviu lietuvius palygino su medžiais, pasakodamas, kad, jeigu medis gėdytųsi savo šaknų, nes jos tarsi purvinos, ir jų atsisakytų, jis numirtų. Ar mes šiandien nesame kaip tie medžiai - ant egzistencinės ribos?

- Aš daug keliavau ir nesu sutikusi tautos, kuri būtų linkusi ne tik savimi nepasitikėti, bet ir save niekinti, laikant tai gero tono ženklu. Todėl mes, susižavėję naujais blizgučiais, taip lengvai pasiduodame manipuliacijoms. Tai vyksta per įvairias formas: savos kalbos atsisakymą, kultūros gėdijimąsi, paveldo atmetimą. Paskutinėje knygos dalyje „Pasakoje apie vieną mažą raidę" kalbu apie tai, kad turime atrasti savo praeityje kertinius dalykus, į kuriuos galėtume remtis.

- Tas tekstas suteikia vilties, jog iš „kituvių" dar galime vėl tapti „kietuviais". Ar toji mūsų pamesta raidė ir yra pamirštas bendruomeniškumas, pagarba sau ir savo istorijai?

- Nesu ta, kuri žino vienintelį teisingą kelią. Aš pati jo ieškau per krikščioniškas meditacijas. Tikėjimas moko, kad iš tamsos gimsta šviesa. Man tai yra krikščioniškos tradicijos, mūsų kultūros paveldas, istorija. Manau, kad teisingas kelias yra nurodytas mūsų himne, kuriame sakoma, kad „iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia". Žmonės gėdijasi savo kultūros dažniausiai ne todėl, kad ji savaime yra bloga, o todėl, kad jos nepažįsta ar dar nėra jos atradę.

 

Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Skaityti komentarus (14)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
Daugiau

Dienos klausimas

Kokiu būdu naudositės Galimybių pasu?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Didysis šeimų maršas jau šeštadienį. Ar dalyvausite?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti
1. Sorošo tinklas Lietuvoje: Ką rašė „Respublika" apie Džordžą Sorošą prieš 15 metų
2. Vitas Tomkus: GEROVĖS VALSTYBĖ YRA PEDERASTŲ VALDŽIA PLIUS VISO PASAULIO SKAITMENIZACIJA! („Pederastais“ liaudis paprastai vadina tuos, kurie kenkia savo Valstybei)
3. „MARŠ, MARŠ, TRA-TA-TA!“
4. Olava STRIKULIENĖ: Lietuva 2146 m.: tegyvuoja „оно"
5. ŠEIMOS GYNIMO MARŠAS - LIETUVOS ŠANSAS AR KVAILIŲ VILTIS?
6. Bažnyčia stos mūru už šeimą
7. Vitas Tomkus: PIRMYN VERGAI NUŽEMINTIEJI, ATSTUMTIEJI, NUSKRIAUSTIEJI IR NUTEISTIEJI!
8. Arvydas JUOZAITIS: „Palaikau šeimos žygį. Reikia, kad jis būtų“
9. Goda JUOCEVIČIŪTĖ: Sveiki žmonės – kaip raupsuotieji
10. Vitas Tomkus: TĖVYNE, TAU MŪSŲ ŠIRDŽIŲ SUTARTINĖ!
11. DIDŽIOJI IŠPAŽINTIS
12. Vitas Tomkus: NE TAU, MARTYNAI, MĖLYNAS DANGUS!!!
13. Algimantas RUSTEIKA: Geras pensininkas - miręs pensininkas
14. Danutė ŠEPETYTĖ: Klausimas tautiečiui: ar dar ne per karštas vanduo?
15. Audrius BUTKEVIČIUS: Kam Dievas siunčia karvelį?
16. Skirmanto Malinausko melas ir „tiesa“
17. Vitas Tomkus: KADA KARAS?
18. Raimondas DIKČIUS: Koronapandemijos scenarijui – šimtas metų
19. Nuo šiol VLKK draus žodį „pederastas“
20. Vitas TOMKUS: „Musė maišė, musė maišė, uodas vandens nešė!“
21. Vito TOMKAUS Sekmadieninis pamokslas, buvusiam giminaičiui Skirmantui MALINAUSKUI
22. Vitas Tomkus: SUBINLAIŽIŲ „AUKSO AMŽIUS“
23. DEVYNERI METAI NELAISVĖJE (Milijonieriaus Vito Tomkaus interviu su milijardieriumi Raimondu Baranausku)
24. Vitas Tomkus: RINKTI AR NERINKTI?
25. Vitas Tomkus: O AŠ IR TOLIAU PALAIKYSIU RUSIJĄ, NORS VISI PASIUSKIT!
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

+12 +15 C

+9 +15 C

 

+6 +12 C

+17 +20 C

+11 +20 C

 

+12 +18 C

0-4 m/s

0-5 m/s

 

0-5 m/s

       

Nuorodos