Neatimkite iš vaikų pasakos

Mūsų ateitis - mūsų vaikai. Jie - būsimieji mokslininkai, pedagogai, menininkai, architektai, gydytojai, verslininkai. Norisi tikėti, kad jie kurs šviesesnę, turtingesnę ir teisingesnę valstybę. Sau, savo tėvams ir savo vaikams. O ar mes juos auklėjame Lietuvos kūrėjais? Kokiais pavyzdžiais gyvena šiandien mūsų ateitis? Apie tai - pokalbis su viena mylimiausių vaikų poečių Violeta PALČINSKAITE.

- Prieš keletą dienų su malonumu dar kartą perskaičiau jūsų poezijos knygą „Namai namučiai“ iš savo vaikystės bibliotekėlės. Dar kartą patyriau, kad jūsų poezija rašyta ne vaikams linksminti, ne su jais žaisti - ji augina vaikus, auklėja, pristato svarbiausias vertybes... Menu laikus, kai jūsų skelbiamos vertybės buvo daugmaž visuotinės. O dabar? Nesijaučiate „balsu tyruose“?

- Šiandien, deja, visuotinai skelbiamos visiškai kitos vertybės. Vietoj „būk geras“ sakoma „nebūk kvailas“, visuomenės dėmesys kreipiamas tik link ekonomikos ir politikos, kultūra, dvasiniai dalykai numesti, it nesvarbūs, marginaliniai, netgi niekintini reiškiniai... Laimė, tos sudaiktėjusių suaugusiųjų pasaulio mados dar nesugriovė vaikystės pasaulio.

Kai pamatau knygynuose šalia masiškai perkamų „karamelizuotų“ lėkštų knygelių vaikams nukainotas H.K.Anderseno pasakas, išsigąstu. Juk tai reiškia, kad mes tas pasakas nukainojome ir savo širdyse. Tačiau kai išvažiuoju susitikti su savaisiais skaitytojais, kai pamatau švytinčias vaikų akeles, šiek tiek nusiraminu. Ypač kai išgirstu juos, deklamuojančius mano eilėraščius balsu drauge su manimi. Nesakau, kad taip yra visur, - galbūt ir kviečia mane tik tie kraštai, kuriems dar svarbu, kurie dar junta kultūros poreikį, tačiau vien tai, kad kažkas poeto dar laukia, kad jo kam nors reikia, šiandien galima pavadinti mažučiu stebuklu, taip pat ir viltimi Lietuvos ateičiai.

O dėl linksminimo ir žaidimo... Kone dvidešimt metų visuomenei buvo mėginama įteigti, kad rašytojo profesionalumo sąvoka apskritai neegzistuoja, kad rašyti knygas, o juo labiau poeziją, gali kiekvienas. Kaži kodėl buvo visuotinai imta manyti, kad drąsa mėginti yra kur kas didesnė vertybė nei rezultatas. Todėl knygas šiandien rašo ir leidžia be išimties visi, o neskaito beveik niekas.

Kartais net klausiu savęs, ar yra bent vienas šiandien nerašantis knygų. Ir ne juokais užsimanau tapti viena tų nerašančių. Nes tokiam talento, literatūrinės vertės nuvainikavimo balagane pirmieji nustos rašyti būtent rašytojai - nes jie pagarbiausiai žiūri į kalbą ir literatūrą, tad nepanorės prisidėti prie besityčiojančių iš to. O baisiausia - kad tie, įsitikinusieji, kad rašyti knygas gali bet kas, tvirtai mano, jog visų lengviausia rašyti vaikams. Be jokių prasmių tarp eilučių, be jokio noro vaikams išties ką nors pasakyti. Ir be jokios atsakomybės. Juk kai menkaverčių knygų srautas plūsta į suaugusiuosius, jie turi galimybę atsirinkti, atskirti grūdus nuo pelų, o vaikui kas yra brukama, tą jis ir ima, manydamas, kad tai ir yra vertybė, nes juk paduota suaugusiųjų.

Nesuprantu, kaip čia taip yra. Juk nė vienas nenorėtų būti operuojamas santechniko vien dėl to, kad anas turi drąsos bandyti. O su literatūra elgiasi būtent taip. Ko gero, už tai ačiū derėtų sakyti lietuviškoms komercinėms televizijoms ir šou pasauliui. Kaip ir už eteryje skambančias dainas net nekritikuotinais, kvailais ir beraštiškais tekstais. Kas gi įtikino tuos jaunus (neretai - visai talentingus) kompozitorius, kad tekstus savosioms dainoms gali rašyti patys? Kas pamokė knygynus knygose matyti vien prekę? Nieko nėra šiurpiau už patyrimą, kaip knygynai kartais nemyli literatūros. Visas pagrindines lentynas atiduoda pigiai holivudinei komercijai, o būna atvejų, kad naujausios lietuvių rašytojų knygos sunkiai surandamos. Jei paprašai knygyno darbuotojos padėti rasti kokią knygą, ją labai sunervini, nes rasti taip „išeksponuotą“ knygą nelengva net jai pačiai.

- Teoriškai svarstant, formuojant vaiko pasaulėjautą ir kultūrinį skonį komercinių televizijų šou pasauliui atsvara turėtų būti mokykla. Jums neatrodo, kad šiandienė švietimo sistema rūpinasi tik vaiko proto, bet ne sielos ugdymu?

- Labai priklauso nuo konkretaus mokytojų kolektyvo. Nuo konkretaus žmogaus. Neseniai tą pačią dieną teko aplankyti dvejus vaikų namus. Vienuose - emocinis šaltis, vaikai be gyvybės žvilgsniuose, poezijos renginyje sėdi it varu suvaryti... Kituose vaikų namuose vaikai pilni gyvybės ir vaikiško džiaugsmo. Mat tie vaikų namai privatūs, o jų direktorius - miškininkas, visą gyvenimą mylėjęs gamtą, turintis širdį, kurią visą atiduoda vaikams.

Tačiau, kaip nukainotasis H.K.Andersenas, esama ir daugiau požymių, kad suaugusiųjų pasaulis pamažu atima iš vaikų jų vaikystę. Pastebėjote, yra sukurtas tinklalapis, kuriame siūloma išpildyti socialiai remtinų vaikų kalėdines svajones? Nuliūdau paskaičiusi tuos vaikų prašymus: mobilieji telefonai, kompiuteriai, grotuvai, prekybos centrų čekiai... Apie ką gi byloja tokie vaikų norai? Kad tie vaikai nebeturi pasakos, nebegyvena vaikystėje. Visi suprantame, kad baisu, kai nėra kas vaikui paduoda duonos, tačiau kad lygiai taip baisu, kai nėra kas vaikui paseka pasaką, nenorime suprasti.

- Nuolatinis politikų melas, užslėptos, į „gerų darbų“ blizgutį įvyniotos reklaminės, rinkodaros pinklės kuria nepasitikėjimo vieno kitu, nemeilės atmosferą, kurioje augdami vaikai nesimoko mylėti kito žmogaus, gamtos, pasaulio?

- Taip, nuolatinio bendravimo tik „su išskaičiavimu“ išvarginti žmonės tampa įtarūs, nepatiklūs, bijantys draugauti, bijantys mylėti. Liūdna, bet teisinga yra Oskaro Vaildo pasakyta frazė: „Visuomenė dažnai atleidžia nusikaltėliui, bet svajotojui - niekada“. Svajotojai, idealistai šiandien vadinami kvailais, sentimentaliais, provincialiais ir senoviškais. Iš jų juokiamasi, todėl ir pati save užtinku stengiantis neišsiduoti, bendrauti šiuolaikinei visuomenei priimtinomis temomis... O kokios gi tos temos? Skurdas, niekšingi politikai, ligos... Pabendravęs su žmonėmis jautiesi ne sustiprėjęs, o dar labiau sugniuždytas. Tad ilgainiui, saugodamas save nuo slogių emocijų, imi vengti draugijos, užsidarai savo namuose su gera muzika ir geromis knygomis.

Yra tokia H.K.Anderseno pasaka apie pūgą, kuri šėldama sukeitė iškabas ant pastatų durų, ir žmonės, ėję į bažnyčią, pataikė į viešnamį. Panašu, kad ta pūga šiandien siaučia mūsų žemėje. Todėl net iš namų kelti kojos nesinori, kad suklaidintas nenueitum ten, kur visiškai netraukia.

- Kaip manot, gal rašytojai, poetai, kultūros žmonės turėtų imtis ne tik meno, bet ir valstybės kūrimo, siekti valdžios?

- Ne, tikrai taip nemanau. Tegu jie kuria tai, kuo išties tiki. Ir ačiū jiems už tai. Suaugusiems rašantiems poetams yra dar sunkiau nei tiems, kurie rašo vaikams. Vaikus į poezijos renginius atsiveda tėvai, patys „augę ant vienų ar kitų posmų“, o kas gi ateina į suaugusiųjų poezijos renginius?.. Tad ačiū poetams už ryžtą ir užsispyrimą darant gyvybiškai svarbų, tačiau nei finansinio, nei emocinio atlygio neteikiantį darbą.

Jie rašo tiesiog, kad būtų. Kad jei atsiras panorėjusiųjų, išliktų galimybė jiems tas knygas susirasti.

- Ką tad patartumėte daryti? Kaip kapstytis iš esamos padėties, kad ateities Lietuva būtų šviesesnė tiek kultūrine, tiek moraline prasme?

- Manau, kad viskas išsispręs natūraliai. Egzistuoja laiko spiralė ir tam tikri pakilimų, nupuolimų periodai. Negali žmogus gyventi vien paskendęs mintyse apie pinigus, politiką ir šou problemas. Ne kartą taip jau yra nutikę, nutiks ir vėl. Kaip J.Grušo „Meilė, džiazas ir velnias“ - jaunoji karta pasibjaurės, nusivils savo tėvų kartos vertybėmis ir ims kurti gyvenimą ant tvirtesnių pamatų. Jau ir dabar pastebiu besiformuojant tokį jaunimo branduolį, kuris niekina iš televizijos ekranų plūstančią lėkštą šou tuštybę, visuomenės daiktiškumą, pirkimo maniją, taip gają šiandien sukčiaus filosofiją... Ateis diena, kai jie nuvers godumo ir egoizmo dievukus ir grįš prie to, kas giliau ir tikriau.

Juk išties keista - visuotinai keikiame ir bjaurimės nesąžiningų, vien apie save tegalvojančių politikų elgesiu, tačiau gyvenime stengiamės būti į juos panašūs - elgtis pagal jų išpažįstamas, o ne mūsų deklaruojamas moralės normas. Banalus ir šimtą kartų girdėtas yra patarimas pradėti pasaulį tobulinti nuo paties savęs, tačiau neišvengiamas. Juk guodžiant save tuo, kad „ir kiti taip daro“, geresnio rytojaus sukurti paprasčiausiai neįmanoma.