respublika.lt

Nacionalinės premijos laureatas Arūnas Matelis: „Laikas galvoti, mylėti, melstis“nuotraukos (1)

2020 kovo mėn. 23 d. 06:57:05
Danutė ŠEPETYTĖ

Tik jau ne apie virusą ketinau kalbėti su vienu ryškiausių dokumentikos meistrų Arūnu MATELIU, pelniusiu ir nacionalinę, ir tarptautinę premijas už išskirtinius nuopelnus režisūrai, bet pirmą karantino dieną prasiėjusi ištuštėjusia gatve, pasijutau fantastinio filmo viduje, kur diduma gyventojų buvo teleportavęsi į paralelinį pasaulį… Reikėjo apie tai pasikalbėti. Tad ir kalbėjome apie tai, kas šiandien yra skaudu. Juo labiau kad visi A.Matelio filmai yra sukurti jį patį jaudinančiomis temomis. Ir visuose įlietas gražus moralinis motyvas, kaip švarus upelis, pulsuojantis po žeme.

×
nuotr. 5 nuotr.
Režisierius Arūnas Matelis. Eltos nuotr.

 

- Pasaulis bent jau mano akyse bus susvyravęs tris kartus: kai krito Niujorko „dvyniai“, kai buvo okupuotas Krymas ir šiandien, kai koronaviruso pandemija jau mūsų kieme dairosi aukų. Kaip šita aplinkybė keičia jūsų gyvenimą?

- Iš tikrųjų, šį tą keičia, bet ne iš esmės. Nekalbant apie smulkmeną atidėti keliones, tiesiog tenka sumažinti poreikius, mažiau judėti, saugotis.

Vakar po mišką vaikštinėdamas prisiminiau palydovines nuotraukas, kuriose matyti, kaip dėl pandemijos tam tikruose Kinijos regionuose sumažėjo oro užterštumas, sukeltas intensyvios gamybinės veiklos, ir galvojau, kad pats žmogus yra kaip virusas gyvosios gamtos ir visos planetos atžvilgiu. Dėl nepasotinamos vartojimo kultūros planetos temperatūra pakilusi net trimis laipsniais (įsivaizduokit žmogų su 40 laipsnių temperatūra), ir, nežinau, linksma ar nelinksma mintis, bet Žemė ginasi tokio elgesio ir nebūtinai šitos pandemijos atžvilgiu.

- Sovietmečiu laisva valia ir sveiku protu trumpam buvote izoliavęsis beprotnamyje ir žinote, kaip gniuždančiai veikia aplinka. Ar galima šį atvejį palyginti su užsidarymu namie?


- Kolega iš Italijos parašė gyvenąs kaip kalėjime, bet jeigu tik tiek bėdos, tai jos labai mažai. Juk ir būdamas namie gali rasti pozityvių dalykų: žiūrėti filmus per naktis, skaityti knygas, - aš manau kad tai, kas yra dabar, dar nėra didelis išbandymas. Tai net ne išbandymas - tie mažyčiai apribojimai juokingi ir niekuo nekenkia žmogui; jie skatina būti atsakingiems, prisiminti, kam tokiu metu pagalbos reikia ir ją pasiūlyti. Kol kas galime normaliai gyventi - mylėti vienas kitą, melstis, galvoti, dirbti... Kol kas pasikeitimai yra kuklūs, nereikšmingi, palyginti su tuo, kas galėtų būti ateityje.

- Tiktai niekas nežino, kuo visa tai baigsis.


- Čia, sakyčiau, daugiau jaunesnei kartai kliuvusi nežinia, kaip jų tėvams buvo Nepriklausomybės, Sausio 13-osios ir kt. nežinia. Tik kad ir kaip baigtųsi toji nežinia, - gerai, blogai, - gyvenimo prasminių dalykų ji juk nekeičia. Aišku, mūsų valdžia, užuot tris mėnesius kartojusi, kad respiratoriai nepadės, galėjo būti kūrybingesnė ir iš anksto, reikia nereikia, pasirūpinti, kad žmonės, kuriems jų reikia, galėtų nusipirkti, kad tie, kuriems jie būtini, visomis apsaugos priemonėmis būtų aprūpinti. Pagaliau, pasinaudodami situaciją gerai suvaldžiusio Singapūro patirtimi, galėjo iš anksto įrengti daugiau mėginių paėmimo punktų, pasirūpinti kitais praktiniais dalykais, kad žmonės, susidūrę su baisumais, nesijaustų kaip kare, nežinodami ko griebtis, ką daryt.

- Kaip manote, kokias žmogaus savybes turėtų išryškinti mūsų akyse vykstanti drama?

- (Atsidūsta.) Šito klauskite manęs po trijų mėnesių. Kol kas gyvename tik pirmą karantino savaitę. Taip, matėme pirmos panikos ženklų, matome nerimą dėl to, kad reikiamai nepasiruošta galimam ligonių antplūdžiui, įsivaizduojame, kokioje nepavydėtinoje situacijoje atsidurs ligoninės vadovas, jei negalės gydytojui įduoti kaukės, jeigu negalės įduoti apsauginių priemonių ir gydytojas bus priverstas rizikuoti, kai neturėtų rizikuoti.

- Šios dienos kontekstui labai pritiktų nuostabusis jūsų filmas „Nuostabieji lūzeriai. Kita planeta“, bylojantis apie žmogaus gebėjimą aukotis. Man regis, pastaruoju metu žmonės buvo taip save įsimylėję, taip užsiėmę savimi, kad šis jausmas, ko gero, buvo net pradėjęs nykti...


- Iš tikrųjų nuvilia egocentrizmas, kai žmonės, grįžę iš rizikingų viruso atžvilgiu šalių, visiškai nesirūpina kitais, kuriuos gali apkrėsti; toks neatsakingas elgesys kenkia labiau nei saugos priemonių neturėjimas. Šiandien dar nebūtina stipriai aukotis, - gana būti atsakingam. Pakanka galvoti daugiau ne apie „aš“, o apie „tu“ ir gal galvojimas ne apie save, o apie kitą šią situaciją ir gali padėti suvaldyti.

- Apskritai kaip „Lūzeriams“, pirmam lietuvių filmui, prasiskynusiam į milijardines „iTunes“, „Amazon“, „Google play“ platformas, sekasi keliauti po pasaulį?

- Kitą šeštadienį turėjo prasidėti Šefildo festivalis, kur jis laimėjo prizą (ten žiuri prieš festivalį skirsto prizus). Manau, filmui tai bus paskutinis festivalis, nes filmas realiai gali gyventi 12 mėnesių, na, gal truputį ilgiau, nes kasmet atsiranda vis naujų. O šiaip, manau, jam sekasi gerai: bandydamas ir globaliose platformose susekti šalis, kuriose jis žiūrimas, radau tokių, kurių net vietas žemėlapyje pats buvau pamiršęs...

- Nemažai laiko esate praleidęs šalyje, kur šiandien - pandemijos Europoje didžiausias skaudulys...


- Pieš tris savaites, kol dar prognozės dėl koronaviruso Italijoje buvo optimistinės, kai patys italai tikino ir ramino, kad nieko baisaus, nuojauta padėjo apsispręsti ir nevykti į Italiją tęsti darbo prie kito filmo. Praėjusį šeštadienį turėjau atsidurti Miunchene, filmo „Nuostabieji lūzeriai“ demonstracijoje, bet kviečiamas prieš kelias ssvaites, kai ten sergančių tebuvo apie du šimtus, aiškinau, kad jeigu likus savaitei iki renginio jų rasis apie tris šimtus, tai tądien, kai atvyksiu, jų priskaičiuosime pusantro tūkstančio (apsirikau, jų buvo apie tris tūkstančius). Nors buvo nepatogu, vis dėlto kelionės atsisakiau.

- Kokie signalai jus pasiekia iš Italijos?

- Ten nėra paprasta. Kalbėjausi su vienu savo filmo herojumi, jis tiesiai sako: „karas“. Jis jaučiasi kaip kare, mat gyvena kaip tik toje vietoje, kur yra didžiausias „koronos“ viruso židinys - tarp Milano ir Bergamo. Nuostabi Bergamo bažnyčia, kurioje esu ne kartą buvęs, šiandien yra paversta lavonine. Aišku, kol kas Lietuvoje nieko panašaus nėra. Aišku, skaudžių dalykų bus, nekalbant apie tai, kad mirštantis palatoje net atsisveikinti su artimu negalės, o artimas ir laidoti privalės pagal karantino padiktuotas taisykles, bet, sakau, gyvenime esti momentų, kai žmogui tenka būti stipresniam už aplinkybes, - dėl to jis ir yra žmogus.

- Pagal apokaliptinius scenarijus Holivude prikurta gausybė vaidybinių kino juostų. Jei tikėsime vienu kitu filosofu, teigiančiu, jog visuomenė persiima kinematografiniais stereotipais, galėtumėt išskirti bent vieną scenarijų, kuris būtų tikroviškiausias koronaviruso pandemijos atžvilgiu?

- Čia kaip matematikoje: kiekviena sugalvota teorija turi galimybę virsti praktika. Būtų geriausia, jei visuomenė perimtų „Nuostabiųjų lūzerių“ filosofiją, - ji būtų tobula. (Juokiasi.) Man yra prisiuntę panašaus siužeto filmų, bet aš specialiai jų nežiūrėjau. Žinau, yra vienas filmas, kuris visiškai atitinka šios pandemijos apibūdinimą: filme virusas atsiranda Honkonge, irgi nuo šikšnosparnių, pasireiškia karščiavimu, kosuliu, plinta lašeliniu būdu ir per užsikrėtusiojo paliestus turėklus, rankenas, kitus daiktus, siaučia Kinijoje, persimeta į Europą, kitus žemynus, aplenkdamas Rusiją ir Afriką. Kalbu apie Stiveno Soderbergo filmą „Užkratas“.

- Pastaraisias metais padaroma itin daug žiaurių kovinių, siaubo ir fantastinių kino filmų, ir nors diduma jų pasižymi infantilumu, jų srautai nė kiek nemąžta. Tai pataikavimas publikos skoniui ar kai kas daugiau?


- Sunku ką ir sakyti, apskritai kiekvienas filmas yra atskiras atvejis, nors, nieko nepadarysi - ir rinka diktuoja savo sąlygas. Jei nori būti ekranuose, būsi tik tada, jei tavo kino kalba bus suprantama kuo didesniam kiekiui žiūrovų. Apskritai kūrybos apibendrinti neįmanoma, - yra okeanas žmonių ir yra okeanas kūrinių (juos kai kurie linkę vadinti prekėmis), kurie kažkaip suranda sąlyčio taškų, bet turėčiau pasakyti, kad mes matome tik filmus, kurie išeina į ekranus, ir dažniausiai nematome tų, kurie neišeina į plačiuosius ekranus; tokių sukuriama ir Holivude. Laimei, dėl interneto platformų mūsų dienomis pasaulis tapo liberalus gerąja prasme, ir kiekvienas filmas gali būti pamatytas. Aš irgi neturėjau įpročio žiūrėti filmų internete, bet kai mano filmas pradėjo išeidinėt į platųjį pasaulį, įnikau ir matau, kokia didžiulė ir visaapimanti yra kino planeta. Atrodo, kad būtent čia ir vyksta didžioji pasaulio revoliucija: ženkliai didėja ne kino teatrų, bet online platformų pajamos. Tai dar viena paguoda pasaulinės krizės laikotarpiu: žiūrėti filmus internetu.

- Gal Larso von Triero „Melancholiją“, kur Žemei gresia neišvengiama katastrofa?

- Taip, šis filmas ir man niekaip neišeina iš galvos, bet šiame kontekste jis galėtų ir paguosti: juk nėra taip blogai, kaip galėtų būti.

Jūs priminėt „Melancholiją“, aš irgi prisimenu vieną sukrečiantį filmą, vengrų režisieriaus Belos Tarro „Turino arklį“, savotišką F.Nyčės gyvenimo interpretaciją. Jis yra fantastinis, geras filmas.

- Jei manytume, kad menas yra papildas, kuris padeda ištverti šį gyvenimą, galbūt galėtume kliautis, kad jis padės iškęsti ir pandemiją?


- Nė kiek neabejoju, kad menas gali mums padėti, tik norėčiau pasikartoti, kad Lietuvoje dar nieko baisaus nėra, nei sugriuvo kas, bei badas kam žiūri į akis. Taip, mums reikia būti atsargiems, - tikėkimės, kad mūsų intuicija ir išgyvenimo refleksai padės elgtis atsakingai. Taip, menas gali mums padėti ir, sakykime, normaliame gyvenime, nes jis nėra kas nors už ar šalia gyvenimo. Ir kinas yra gyvenimas, ir Liepos 6-oji - gyvenimas, ir Naujieji metai - gyvenimas... Ir visas mūsų gyvenimas nėra vien tiktai kalėdinės atostogos.

Parašykite savo komentarą:
  Skaityti komentarus (1)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • ATIDARYTAS: šeštadienio vakarą Nidos evangelikų liuteronų bažnyčioje šventiškai suskambo XXIV Thomo Manno festivalio akordai.
  • MINĖS: antradienį į Lietuvoje dislokuotą NATO priešakinių pajėgų batalioną atvykę kariai minės Prancūzijos nacionalinę šventę – Bastilijos paėmimo dieną.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)

Dienos klausimas

Ką galvojate apie Vitalijos Katunskytės dainą „Robinzonas“?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Ar vis dar mintyse eurus verčiate į litus?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

+12 +14 C

+9 +10 C

 

+10 +11 C

 +19 +20 C

+20 +21 C

 

+18 +22 C

0-4 m/s

0-3 m/s

 

0-3 m/s

Nuorodos